Po ligos vyras išrašė receptą sau – rinkti šiukšles

Palangos pašonėje gyvenantis 80-metis Z.Meilus galėtų pretenduoti į kokią nors Aplinkos ministerijos premiją – vyras dvi vasaras neatlygintinai švarino pajūrį ir kaip savo darbo įrodymą namuose sukaupė visas surinktas šiukšles.

Dėžėmis, į kurias tvarkingai sudėtos surūšiuotos atliekos, jis yra užkrovęs savo vienatūrį automobilį. Z.Meilus atskirai yra atrinkęs metalines tuščias konservų dėžutes, vienkartines alaus stiklines, tuščias sulčių pakuotes, plastikinę maisto produktų tarą. Vien plastikinių butelių kamštukų surinkta keliolika didokų maišelių.

Pačius plastikinius butelius jis metęs į specialius plastikui skirtus konteinerius – „varpelius“. Net nesitiki, kad tokią gausybę atliekų Z.Meilus pririnko vos per dvi vasaras važinėdamas dviračių taku iš Palangos į Šventąją.

– Kaip jums šovė į galvą namuose kaupti randamas atliekas? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo inžinieriaus išsilavinimą turinčio buvusio konstruktoriaus.

– Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš keletą metų patyriau insultą, – gydytojai man pasakė, kad daugiau nei vaikščiosiu, nei kalbėsiu. Nusprendžiau įrodyti, kad taip nebus. Kaip matote, aš ne tiktai vaikštau, vairuoju automobilį, bet ir kalbuosi su jumis. Pasibaigus reabilitacijai aš nutariau mankštintis važinėdamas dviračiu.

Pasirinkau maršrutą – nuo Vydmantų iki Palangos. Tuomet dviračių taku palei jūrą į Šventąją ir tuo pačiu keliu grįždavau atgal. Susidarydavo apie 30 kilometrų. Šitaip važiuodavau kiekvieną savaitę po du kartus.

– Bet kodėl važiuodamas dviračiu ėmėte rinkti šiukšles?

– Neteršti gamtos, rūšiuoti atliekas mane išmokė tėvas, kuris namuose pasižymėjo pavyzdine tvarka. Aš visas šiukšles rūšiuoju nuo penkerių metų. Manau, kad šiukšlių iš viso neegzistuoja – yra tik antrinės žaliavos.

Todėl man buvo skaudu matyti poilsiautojų apšnerkštus dviračių tako pakraščius. Kartą pasiėmiau kuprinę, dvi rankines ir pradėjau rinkti pastebėtas šiukšles.

– Kodėl tas šiukšles veždavotės namo, o neišmesdavote į konteinerius?

– O ar atliekos konteineriuose rūšiuojamos? Be to, buvo įdomu pačiam įsitikinti, kaip gausiai šiukšlinama gamta. Pas save viską kaupiau savotiškai statistikai. Iš pradžių dar mėginau skaičiuoti, bet po to numojau ranka – atliekų buvo tiek daug, kad tai pasirodė bergždžias reikalas.

Neseniai dėl įdomumo viename maišelyje suskaičiavau surinktus plastikinių butelių kamštelius. Viename maišelyje – 385 kamšteliai, o tokių maišelių – 58.

Štai ir skaičiuokite – išeina daugiau kaip 22 tūkst. į gamtą išmestų plastikinių butelių.

– Vien tik per dvi vasaras? Sunku net patikėti.

– Nieko keista nėra. Jei ilgiau stebėtumėte poilsiautojų elgesį, nesistebėtumėte. Pavyzdžiui, eina dviračių taku šeima ir sustoja atsigerti. Tėvas ištuštinęs butelį švyst į krūmus. Vaikas savo buteliuką – jam iš paskos.

Sakau, kam jūs teršiate aplinką, kodėl jūs to ištuštinto butelio nepasiimate, taip kaip ir atsinešėte? Juk tuščias butelis jau yra lengvesnis. „O mes taip įpratę“, – įžūliai atšauna. Tai ko norėti, jei teršti pratinama nuo vaikystės.

Per vasarą dviračių taku važiuoja, eina dešimtys tūkstančių poilsiautojų. Visi turi ką atsigerti ar užkąsti. Tai kaip tos pakelės nebus nusėtos šiukšlėmis, jei tarp tų dešimčių tūkstančių poilsiautojų padorių žmonių tėra vienas kitas.

– Ar šiukšles rinkdavote dideliame plote?

– Tik tiek, kiek nuo dviračių tako akys užmatė. Važiuodamas pamatau, sustoju, apeinu ratą aplinkui, surinkęs sudedu į rankinę ir vėl važiuoju. Nusukęs kamštelius plastikinius butelius išmesdavau į „varpelį“

Šventojoje, o grįždamas vėl rinkdavau į ištuštintą rankinę.

– Kiek užtrukdavo jūsų kelionė dviračiu?

– Pusę paros. Apie 10 valandą išvažiuodavau ir temstant sugrįždavau.

– O pavalgyti?

– Aš mažai valgau.

– Sakėte, kad pajūryje rinkdamas šiukšles pasveikote?

– O kaipgi? Tai juk ideali mankšta. Minti dviračio pedalus yra per paprasta. O pamačius šiukšlę reikia sustoti, paeiti, pasilenkti, kad paimtum ją nuo žemės. Jei ne šiukšlės, gal ir nebūčiau pasveikęs.

– Kodėl jūs savo radinius sukrovėte į automobilį? Čia atliekas ir laikėte?

– Ne, aš jas kaupiau ir rūšiuodavau namuose. Dabar sukroviau į mašiną, nes pagaliau prisiruošiau priduoti kaip antrines žaliavas. Skardines atiduosiu į metalo laužą, plastiką sukišiu į „varpelius“.

Vieninteliam buvo sumažinta rinkliava Prieš 7 metus Z.Meilus buvo vienintelis Kretingos rajono gyventojas, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu buvo perpus sumažinta vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą.

Atvykusi komisija įsitikino, kad vydmantiškio atliekų konteineryje buvo galima aptikti nebent iš siurblio iškratytas dulkes. Jis įrodė, kad išrūšiuoja viską: kai ką atiduota kaip atliekas, o menkas popieriaus ar medžio atliekas sudegina krosnyje.

Pensininko teigimu, rūšiuoti atliekas sudėtinga tik iš pirmo žvilgsnio. Tereikia pasidomėti, ką ir kur galima atiduoti, ir namuose įsivesti sistemą, kur ką dėti.

Tuomet rūšiavimas tampa įprasta kasdiene procedūra, kuri nereikalauja jokių papildomų pastangų. Dabar Z.Meilus atliekų konteinerio iš viso yra atsisakęs ir pykstasi su rajono komunalininkais, nes jie jam vis vien siunčia sąskaitas už atliekų tvarkymą.

Gydo ir mankšta, ir geros emocijos Alfredas Kerulis „Palangos lino“ reabilitacijos centro gydytojas „Žmonėms, patyrusiems neurologinių sutrikimų, prarastos funkcijos pirmiausia atkuriamos judesio terapija – intensyvia mankšta.

Ilgalaikis važiavimas dviračiu, lankstymasis, vaikščiojimas ir net butelių kamštelių atsukimas pirštais puikiai lavina sutrikusius ligonio judesius. Kuo ilgesnį laiką šie pratimai atliekami, tuo geriau.

Kitas sveikatinimo veiksnys – ilgas ir aktyvus buvimas gryname ore. O galiausiai ligonį greičiau pasveikti skatina patiriamos teigiamos emocijos atliekant jam svarbų ir prasmingą darbą – švarinti aplinką.“

22 000

Tiek plastikinių butelių kamštelių yra surinkęs Z.Meilus.