Plungė: kultūros židinio žarijos - dar kaitresnės

Plungės kultūros centras, gyvuojantis jau 72 metus, iš pradžių buvo įsikūręs senojoje parapijos salėje. Naujasis, pastatytas blokados metais, 1991-aisiais, buvo trapus technika, įranga, medžiagomis, todėl prieš penkerius metus už valstybės investicijų lėšas, kurias skyrė Vyriausybė iš kultūros centrų modernizavimo programos, pradėta centro renovacija. Sutvarkyti stogas, langai, pagrindinis fojė, įrengtas neįgaliesiems pritaikytas liftas ir patalpos, drabužinė, parodų ir mažoji salės, ir patalpos, kur karalius pėsčias vaikšto.

Akivaizdu, dėl įvykusių permainų atsiveria ir naujos galimybės, tad spalio 7 dieną kultūros židinys "su fanfaromis" bus pristatytas visuomenei.

Muzikantams nebereikės pirštinių

"Pagaliau čia bus šilta, ir muzikantai repetuodami galės nusivilkti striukes, nusiimti pirštines bei veltinius, ir žiūrovai nešarmos", - ironizuodamas rimtą situaciją nusakė Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis, vadovaujantis ir Lietuvos kultūros centrų asociacijai. Juk dėl šaltų patalpų atsisakydavo koncertuoti atvykę muzikos grandai. O per centro gyvavimo laiką čia susilaukta visų šalies simfoninių orkestrų, profesionalių dramos teatrų kolektyvų ir pavienių atlikėjų.

Pokalbininkas pasidžiaugė, kad sunkmečiu centre virė ir per kraštus liejosi gyvenimas, kurio nepavadinsi puota maro metu: įvykdytos visos programos, 365 renginiai - tiek, kiek dienų metuose, kuriuose aktyviai dalyvavo miesto bendruomenė, draugijos, jaunimo organizacijos.

"Netrukus vėl nuskambės "Operetės ruduo". Prieš dvejus metus su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru surengėme pirmąjį festivalį, norėdami priminti, jog prieš 70 metų kaip tik Plungėje buvo suvaidinta pirmoji operetė Lietuvoje. Ir šiandien šis žanras gyvas", - sakė R. Matulis.

Įpareigoja garsūs žemiečiai

R. Matulis sakė, jog tarp Plungės kultūros centro ir Žemaičių dailės muziejaus įtampos niekada nebuvo, nes valstybinės kultūros įstaigos išlaikomos tam, kad tenkintų dvasios poreikius, o ne kad konkuruotų. Gi kultūrinėms erdvėms mažame miestelyje yra tiek daug vietos, tereikia dirbti, skleistis.

Šokių kolektyvą "Suvartukas" žino bet kokiame Lietuvos pakraštyje, jis pažįstamas ir svečių šalių kultūriniam pasauliui. Šimtai plungiškių per 60 metų yra šokę šiame kolektyve, o jo vadovė Ilona Baltikauskaitė augina pamainą.

Plungės orkestro tradicijų šaknys driekiasi nuo tų laikų, kai Mykolas Konstantinas Čiurlionis mokėsi Mykolo Oginskio įkurtoje orkestro mokykloje. Orkestras yra pelnęs "Aukso paukštę" geriausių mėgėjų orkestrų festivalyje. Plungės kamerinis choras ne kartą sostinės chorams parodė pavyzdį, kokia choro kultūra gali klestėti provincijoje.

Vaikų ir jaunimo teatras "Saula", vadovaujamas Sigitos ir Romo Matulių, su olimpiada lyginamo Pasaulinio vaikų teatrų festivalio atrankoje iš 100-įvairių šalių kolektyvų pateko į geriausiųjų aštuonioliktuką.

"Pirmus žingsnius į meno pasaulį Plungėje žengė garsiojo "Žuvėdros" šokių kolektyvo vadovė Skaistė Idzelevičienė, solistė Giedrė Kaukaitė, dainininkai Ovidijus Vyšniauskas, Aistė Smilgevičiūtė, muzikantas Andrius Kulikauskas. Tai mus įpareigoja kuo ryškiau, su dideliu atsidavimu atspindėti profesionalųjį ir mėgėjų meną", - sakė R. Matulis.

Kur gaudžia staklės

Kedenant žemaitiškų amatų tradicijas vienas iškiliausių reiškinių - jaunųjų menininkų sąjūdis "Stanislovas Riauba - Žemaitijos Andersenas". Kasmet varžomasi, kam atiteks S. Riaubos premija. Iš 12-os rajonų jaunieji kūrėjai atsiveža po 4 pasirinktos liaudies meno šakos darbus, kuriuos vertina menotyrininkai ir profesionalai dailininkai. Tai - vienintelis toks projektas Lietuvoje, bet - vienas iš daugelio rajono tautodailininkų organizacijos pirmininkės Zafiros Leilionienės globojamų. Po Plungės kultūros centro stogu įkurta audimo artelė tiesia gijas į miestelėnų namus ir širdis.

"Prieš 30 metų, kai rajonui priklausė Rietavas, turėjome 5 rankiniu būdu audžiančias tautodailininkes. 2001 metais Plungės vaikų agentūros "Cyrulis" vadovė į parodą atvedė draugus iš Švedijos. Šie susižavėję aikčiojo, kad mūsų vaikai tokie gabūs, ir paremti Žemaitijos "andersenams" įsteigė premiją. Geriausi kūriniai drauge su autoriais keliauja į parodas Švedijoje", - sakė Zafira, pridūrusi, jog švedai nenurimo ir kartu su labdara vis vežė dovanų audimo staklių į Plungės mokyklas, muziejų, skatindami verslumą apdovanojo šeimas.

"Gali būti, Plungę garsins audėjai", - sakė tautodailininkė Zafira Leilionienė.

"Visame pasaulyje staklių mechanizmas - tas pats. Tik raštas, spalvos, nuotaika skiriasi. 2006 m. atvykusios šešios švedų audėjos Platelių dvaro jaujoj visą vasarą mokė austi mūsų dvylika audėjų. Kai kurias priėmėme į tautodailininkų sąjungą, jos nusiaudė tautinius rūbus. Savo centre pažindiname jaunimą su staklėmis, kviečiame visus, kurie nori austi. Atėjo net moterys, kažkada dirbusios panašų darbą fabrikuose", - sakė Z. Leiliolienė. Kai mieste vyksta šventės, audėjos su kitais amatininkais aikštėje audžia kilimus, takus.

Įdomiausia, kad su įgudusiomis staklių virtuozėmis varžosi stiprioji lytis: audžia ne tik žemės ūkio mokyklos mokiniai, bet ir nakvynės namų vyrai, o savo dirbinius pardavę mugėse duonos kasdieninės riekę sviestu pagardina.

Karūna Plungei

Plungės kultūros centro dailininkė Aldona Ruibienė, per darbus nepraskirianti rankų, užklupta nekviestų svečių, sutriko ir sakė neturinti ką papasakoti. Kai pamatėme jos sukurtos scenografijos, kostiumų eskizus, vizualius miesto švenčių scenarijus, reklaminius renginių plakatus, supratome, kad yra dalykų, kurių nenusakysi žodžiais arba jie netilps į jaučio odą.

"Pravertė pagrindinė mano specialybė - medžio drožyba. Išmokė racionalumo - iš nieko sukurti dekoraciją, savom rankom sukalti smulkesnį daiktą. Ir man įdomu kiekvienam renginiui sugalvoti ką kita, nereikia dirbti "prie konvejerio", - sakė dailininkė, vardan to, kad plungiškiai meno kolektyvai gražiai ir šviežiai atrodytų įvairiuose festivaliuose, išmokusi išvirti iš kirvio sriubą.

Dailininkei ne kartą teko puošti sceną, kurti erdvę koncertams, vykusiems Plungės slėnyje, taip, kad žiūrovai pasijustų jaukiai it motinos gimtinės sterblėje. Kai reikėjo su vaikų ir jaunimo teatru "Saula" pristatyti Lietuvą Vokietijoje, ji "pastatė" savitą Gedimino pilį. Kai mėgėjų teatrų festivalyje Maskvoje šis teatras rodė spektaklį "Sniego karalienė", dailininkės sukurta karūna buvo viena iš daugelio, kurios papuoštų ir tikras karalienes, ir pasakų. Per Užgavėnes jos padarytos kaukės miestiečių veidus praturtina juokingomis ir šiurpą keliančiomis grimasomis.

Dailininkė susižavėjo batika, ir jai be vargo paklūsta vaškas, o tušu ir plunksnele sukurtais grafikos darbais iliustruotos dešimt krašto poetų knygelių. A. Ruibienės medžio skulptūras gali "sutikti" ne viename Lietuvos kampelyje. Tačiau įprotis, stipresnis už prigimtį, ko gero, yra sukurti kostiumus, kurie Plungės kultūros centro meno kolektyvų artistus paverčia vaidilų ainiais, angelais ir šimtakojais. Ir padeda neįtikėtinai persikūnyti - taip, kad tikra motina nepažintų.