Pjauti ar saugoti amžių baigiančius medžius

Kelmų nereikėtų palikti

Pasivaikščioti palei gimnazijos tvenkinį „Pajūrio naujienų“ pakviesta Klaipėdos universiteto Botanikos sodo ekspertė Rita Nekrošienė išsyk pastebėjo baltuojančių kelmų kepures. „Blogai, kad senieji kelmai palikti: iš jų vėl lenda atžalos, kurios neteikia estetinio vaizdo. Kol tie kelmai natūraliai sudūlės, praeis ne vienas dešimtmetis. Šalia paliktų kelmų, kurių šaknys išsiraizgę po žeme, bus sudėtinga atsodinti ir naujus medžius“, – tikino ji.

Pagal kelmus ekspertė sprendė ir apie buvusių trapiųjų gluosnių bei topolių, kurie čia dominavo, amžių: dauguma jų – šimtamečiai, tačiau keli, kurių diametras siekia daugiau kaip 1 m, ji spėjo, galėjo būti ir per 200 metų. „Buvę brandūs medžiai, – kamienai atrodo sveiki, nebent jie buvo išpuvę iš vidaus ar lajos nudžiūvę. Dabar atrodo, kad medžiai išpjauti atsitiktinai: nesuprantu, kam reikėjo iškirsti proskynas ties kapinėmis, o šalia palikti menkaverčius? – stebėjosi R. Nekrošienė. – Teritorija aplink tvenkinį mažai urbanizuota. Norėtųsi žinoti, kokiu tikslu čia buvo išpjauti medžiai: ar norima kurti kažkokią infrastruktūrą ir atidaryti tam tikras erdves. O gal gluosniai kėlė grėsmę praeiviams ar vandens pramogautojams, nes šakos pasvirę į vandenį. Tik tuomet galima būtų pateisinti jų iškirtimą, nes istorinis palikimas įprastai saugomas“.

Pašnekovės manymu, medžiai, menantys istorinius laikus, turėtų būti iškertami tik vienu atveju – kai tampa pavojingi. Tačiau išsyk pastebėjo, kad vienareikšmiškos nuomonės nėra, – senuosius želdinius sudėtinga pritaikyti prie nūdienos aktualijų. Jei tenka kloti komunikacijas, darbams trukdo išsikerojusios šaknys, ir jeigu pažeidžiama bent 20 proc. šaknų, medis nudžiūsta.

Šalino išpuvusius medžius

Už miesto želdinius atsakingos Kretingos rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyresniosios specialistės Jūratės Jokubavičienės teigimu, seni medžiai šį pavasarį, gavus seniūnijos leidimą ir mokslininkų rekomendacijas, buvo šalinami visame Pastauninko parke – teritorijoje nuo Jurgio Pabrėžos universitetinės ligi Pranciškonų gimnazijų.

„Pernai buvome pasikvietę prityrusį specialistą dendrologą Julių Bačkaitį iš Aplinkos ministerijos, – jis su savo komanda tvarkė parką palei Žemaitės alėją ir geranoriškai sutiko pakonsultuoti dėl Pastauninko parko. Jis įvertino medžius pagal tam tikrą metodiką ir, suderinęs su kultūros paveldo specialistais, pasiūlė išgenėti menkaverčius, savaime sužėlusius ir puvinio pažeistus medžius, taip pat – topolius ir gluosnius, kurie nepageidaujami mieste, nes jų lapai ir žievė yra nuodingi“, – tvirtino specialistė.

Anot jos, šią vasarą bus vykdomi viešieji pirkimai Pastauninko parko želdinių formavimo projektui parengti, kuriame bus sužymėtas kiekvienas jau augantis medis ir numatyta, ką būtina šalinti, ir ką į jų vietą atsodinti.

J. Jokubavičienė sakė, kad šiemet prie gimnazijos tvenkinio buvo nuspręsta iškirsti tik pačius pavojingiausius medžius. Paklausta, ar nereikėjo palaukti projekto, ji atsakė: „Neduokdie, jeigu belaukiant kokia šaka užkristų ant vežimėlį parko takais stumiančios mamos ar vaiko,– tuomet neišeitume iš teismų“.

Ji neslėpė, jog kertant medžius kretingiškiai sustodavo: vieni palaikė, kad reikalinga šalinti, kiti pyko ir skundėsi netgi merui. „Kai kurie žmonės tarytum įstringa laike, jie nenori realiai įvertinti situacijos ir šiuolaikinės vykdomos urbanistinės pertvarkos“, – mano J. Jokubavičienė.

Neturėjo tikslo iškirsti Kretingos

Želdinių būklės ekspertas J. Bačkaitis patikino, kad jis dar 2010 m. atlikęs viso Kretingos miesto želdinių inventorizaciją. O pernai jo buvo paprašyta, nelaukiant, kol bus parengtas Pastauninko parko projektas, apeiti ir įvertinti, kuriuos senuosius medžius galima kirsti.

„Atsimenu senus gluosnius, – jie buvo stipriai išpuvę, 2–3 m aukštyje matėsi puvinio išgraužtos ertmės, po audrų aplūžusios šakos. Gluosniai pasižymi minkščiausia mediena, o čia dar – trapieji gluosniai. Jeigu jie būtų augę parko viduryje, būčiau sakęs juos palikti, bet palei taką juos reikėjo šalinti dėl miestiečių saugumo“, – tvirtino J. Bačkaitis.

Jis sakė pažymėjęs nupjauti maždaug pusę medžių palei gimnazijos tvenkinį, o dėl kitos pusės paliko spręsti Savivaldybės komisijai. „Patikėkit, neturėjau jokio tikslo, kad Kretingoje liktų kuo mažiau medžių, –prisipažino patyręs dendrologas. – Nors visgi Kretinga išlieka labai žaliu miestu“.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko komentaras:

– Vieni medžiai senosiose Kretingos pranciškonų vienuolyno žemėse augo savaime, kiti buvo pasodinti 1933 m., kai kūrėsi gimnazija. Išliko istorinių nuotraukų, vaizduojančių, kaip sodinami medžiai, įtempiant tarp dviejų kuolų.

Aš pritariu tam, kad kertami seni medžiai kapinėse, istorinėse miesto erdvėse. Medis turi savo amžių, kaip ir žmogus, o dauguma gluosnių – jau išpuvę iš vidaus ir pavojingi. Miestas turi būti planuojamas, projektuojamos jo erdvės. Tai nėra kaimas, kur medžiai auga natūraliai. Istoriškai visoje Europoje kuriantis miestams, juose nebuvo medžių. Ir Lietuvos miestuose medžių sodinimo vajus prasidėjo tik tarpukariu – Vytauto Didžiojo, arba 1930-aisiais, metais. Tuomet medžius masiškai sodinti pradėta ir Kretingoje. Išliko pasakojimų, kad kretingiškiai tam labai priešinęsi – dieną sodindavę, o naktimis slapčia laistydavę druskos tirpalu, kad medžiai neprigytų.

kelmų naikinimas