Petrelių kaimas - gedulo įšale

Šiandien visi petreliškių reikalai tvarkomi už 4 kilometrų, Saugose. Vietoje nėra nei pašto, nei medicinos punkto, nei parduotuvės.

Gyvenvietėje kartais nebūna elektros. "Ir vakar vakare, apie devintą, dingo ir kokią valandą nebuvo", - prisiminė K. Ringailienė. Nei ji, nei kiti kaimiečiai priežasčių neskuba aiškintis. "Nieko tai neduos, tik pinigus praskambinsi", - pakomentavo.

Elektros kaimo būtyje ypač reikia, kad veiktų televizorius. "Laikau įjungtą - tuomet ne tokia viena jaučiuosi", - sakė nuo vienumos pavargusi moteris.

Petreliuose - nė vieno stambesnio ūkininko. Vienas kitas galvijas laikomas tik savo reikmėms. Tik keletas petreliškių darbuojasi vietinėje lentpjūvėje, o kiti važinėja į Saugas ar Klaipėdą.

Nykių ženklų gražiai besišypsanti 83 metų Dora Vaškaitienė mato daugiau: "Nebėra mokyklos, mažėja šeimos, nebegimsta vaikų". Esminis ženklas, jos manymu, - darbo nebuvimas. Žmonės nusivilia, pradeda gerti.

Prarado ūpą

Kaimas, kaip pastebi patys žmonės, kažkuriuo metu tarytum prarado ūpą - vieni pastatai nugriuvo, kitus praretino melioracija, o jie patys ir jų kaimynai tapo liūdnesni, uždaresni, vienišesni, tarsi kažko įsiskaudinę.

"Tarybinis ūkis viską palaikė - nuotaiką, buitį, sveikatą, bendravimą", - darė išvadą ne vienas pašnekovas. Kaimo žmonėms sunku buvo išgyventi valstybės pasikeitimus, dar sunkiau suvokti naujų dalykų prasmę bei gyventi naujomis sąlygomis.

Įšalę gedule

Petrelių kaimą savaip paženklinusios kelios mirtys, pasirinkusios suaugusius vyrus ir laiką, kada jų brandos vaisiai skinami. Nors praėjo ir dveji, ir daugiau metų, jų artimųjų ir net kaimynų gyvenimai atrodo įšalę gedule. "Nekalbėsiu su jumis, su niekuo negaliu kalbėti, mano sūnus mirė", - verkė mums jau keleri metai su netektimi nesusitaikantis žmogus.

"Ir meldžiuosi, ir tikiu, ir vaikus tikinčius užauginau, - lyg teisinosi du suaugusius sūnus palaidojusi, skausme tebegyvenanti motina. - Vaikus laidoti sunkiau kaip tėvus. Ir mano draugė sūnų palaidojo". O ir pati jau turiu vietą kapinėse šalia sūnų, kuriems paminklas pastatytas. Kitąkart nesinori gyventi", - kalbėjo, pridurdama, kad dar du vaikai kviečia pas save gyventi, bet ji negalinti palikti kapų Šilutėje.

Visam Petrelių kaimui per savo istoriją teko išgyventi totalinę mirtį. 18 amžiaus pradžioje didysis maras iššlavė visas trobas. Pasakojama, kad pirmasis po epidemijos ryžęsis šioje vietoje apsigyventi žmogus buvo vardu Petras. Nuo to galėjęs kilti ir Petrelių pavadinimas. Šaltiniuose minima, kad seniau kaimą vadino Miškogaliais.

Petrelių žvaigždės

Apie jas mums papasakojo mokytojas Romas Zubė. Petrelių pradinėje mokykloje jis su žmona Stefanija sukūrė visą savo 48 metų pedagoginę biografiją. "Po keturiasdešimt mokinių būdavo. Reikėdavo puldinėti nuo vienos klasės prie kitos", - pradžioje pravirkęs mokytojas ėmė šypsotis.

1736 metais kaime įkurtos mokyklos pirmosios klasės buvo įrengtos pas kaimynystėje gyvenusį ūkininką. O šis raudonų plytų pastatas buvo sumūrytas kaizerio Vilhelmo laikais. Vėliau vokišką simboliką liepta užmūryti.

Mokytojas išvardijo ištisą Petrelių žvaigždyną. Gyvenęs A. Baldžius, kuris buvęs Klaipėdos krašto Seimelio narys, Petrelių ūkininkas J. Anysas, ikikarinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dirbęs, ūkininkas Jurgis Klumbys, kaimo bendruomenei maldos surinkimus rengdavęs ir pats juose sakytoju buvęs. Tarp mokyklos auklėtinių - sovietmečio Lietuvos komjaunimo sekretorius Petras Ignotas. Labai gabus mokinys buvęs. Čia pradinę baigė ir Helmutas Jankys, kuris dabar- Vokietijoje profesoriauja.

Mokytojo žodžiais, Petreliuose gyveno šviesūs, kultūringi ir mandagūs žmonės.