Perkasi Lenkijoje, nes ten pigiau

„Tas keliones organizuojame ne dėl pelno – jo praktiškai ir negauname. Tiesiog išbandę, kaip ir kur galima sutaupyti, tuos pačius kelius parodome kitiems. Galbūt kitąkart žmonės jau patys pasiryš į Lenkiją važiuoti savarankiškai, pavyzdžiui, susikooperavę keliese automobiliu,“ – kalbėjo K. Razma, kuris verčiasi krovininių autobusų nuoma.

Jį papildžiusi Aurelija pasakojo: „Esame visiški patriotai ir labai liūdna, kad išvežame pinigus iš Lietuvos – apie tai dažniausiai sukasi kalbos ir su keleiviais, kai važiuojame autobusu, tačiau nebėra kitos išeities. Žmonės galvoja ne kaip pragyventi, bet kaip išgyventi.“

Į parduotuvę – su skaičiuotuvu

Aurelija ir Kęstutis Razmos pasakojo, prieš važiuodami į Lenkiją gerai apgalvojantys pirkinių sąrašą, kuriame – ir kiekvienos prekės pakuotės dydis, ir lietuviška kaina, paversta zlotais. Kadangi pakuočių dydžiai gali skirtis, tai perkantis Lenkijoje pravartu turėti skaičiuotuvus.

„Neperkame pačių pigiausių ir prasčiausių prekių – renkamės tai, ką iš tiesų mėgstame. Tačiau Lenkijoje ne viskas ir ne visuose prekybos centruose kainuoja pigiau, todėl reikia kiekvieną prekę žiūrėti atskirai. Be to, akcijos dažniausiai būna rytais, taigi lietuviai iki pietų lentynas jau būna ištuštinę“, – pasakojo pašnekovai.

Jie sako, kad būtent tautiečiai labiausiai ir pasufleruoja, kur geriausios parduotuvės – jų aikštelėse matyti daug automobilių su lietuviškais valstybiniais numeriais. „Net ir prasikeisdami vežimėliais parduotuvėse visi lietuviškai vienas kito atsiprašinėja“, – pasakojo Aurelija.

Sutaupo apie 30 proc.

Aurelija ir Kęstutis Razmos mano, kad praktiškiausia Lenkijoje apsipirkti prekių visam mėnesiui – tuomet ne tik atsiperka kelionė, bet ir pavyksta sutaupyti ženklesnę pinigų sumą. „Lenkijoje mėsa yra apie 30 proc. pigesnė negu Lietuvoje ir tai galioja kalbant praktiškai apie visas rūšis. Pigiau buitinė chemija, kosmetika, prieskoniai, daugelis maisto prekių“, – sakė Aurelija.

Ji vardijo: 1 kg šaldytos jūrinės lydekos Lenkijoje kainavęs 2,20 euro, tunas savo sultyse (170 g.) – 1,20 euro, majonezas „Hellmanns“ (460 g.) – 1,04 euro, šaldytų daržovių maišelis kainavo 0,66 euro, skalbimo priemonė „Perwoll“ (3 l) – beveik 6 eurus, už sūrį, kuris Lietuvoje kainuoja apie 5,50-5,80 eurus, sumokėjo daugiau kaip euru mažiau, migdolo riešutai, už kurių 1 kg tenka mokėti 19 eurų, Lenkijoje nusipirkti už 11,50 euro, už vaikišką dantų pastą sumokėjo 0,91 euro, nors Lietuvoje ji kainuoja 3,41 euro, perpus pigesni buvę šokoladukai, silikoninis kraikas katėms ir t.t.

Aurelijos ir Kęstučio Razmų pastebėjimu, Lenkijoje kur kas pigesni ir vaistai – kai kurių jų kainos yra perpus mažesnės, negu Lietuvoje. „Pigesni ir receptiniai vaistai, o receptai Lenkijos vaistinėse priimami“, – sakė pašnekovai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidento Vytauto Žukausko komentaras

– Ar lietuvių kelionės į Lenkiją, turint tikslą pigiau apsipirkti, turi įtakos Lietuvos vidaus rinkai?

– Įtaka Lietuvos rinkai yra paprasta – dalis apyvartos tenka ne Lietuvoje esančioms parduotuvėms. Įstodami į ES tuo pat metu stojome ir į ES vidaus rinką, kurios vienas svarbiausių principų yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas. Tai labai svarbus principas užtikrinantis konkurenciją tarp prekių ir paslaugų teikėjų ir tuo pat metu pasirinkimo laisvę žmonėms. Juk jei žmonės važiuoja į Lenkiją apsipirkti, jie skaičiuoja, kad taip gali sutaupyti. Ir tai pirmiausia yra gerai. Žinoma, tuo pat metu reikia galvoti, kodėl prekės Lietuvoje yra brangesnės ir, jei įmanoma, šalinti kliūtis jų mažėjimui ar didėjimo priežastis. Bet vartotojo pasirinkimas yra svarbiausias.

– Kaip būtų galima sumažinti augančias kainas Lietuvoje?

– Kainų skirtumų priežasčių yra labai daug. Tai valiutos kurso svyravimai (Lenkijos zloto kursas su euru nuolatos svyruoja, ir nuo to priklauso prekių Lenkijoje brangumas ar pigumas tiems, kas uždirba eurais), mokesčių skirtumai tarp šalių, rinkos dydis ir konkurencijos lygis, net prekės, kurias perkame. Tam, kad kainos būtų kaip įmanoma mažesnės, labai svarbi konkurencija, t.y. turi būti kuo mažiau įėjimo į rinką barjerų, tokių kaip mokesčiai ar reguliavimai.

Kita vertus, gyvename tokių pinigų sistemoje, kurioje kainos kyla nuolatos. Ir tai nėra verslo ar prekybininkų kaltė. Europos centrinis bankas siekia, kad kainos per metus vidutiniškai paaugtų du procentus. Jei šio tikslo nėra pasiekiama, tuomet Centrinis bankas leidžia naujus pinigus į rinką ir taip skatina kainų augimą. Tad mažėjančių kainų tikėtis nevertėtų – galime pasiekti tik lėtesnio jo mažėjimo.