Pensininkų likimas - gyventi po egle?

Pastato savininkė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nebesutinka laukti ilgiau, mat esą suteikė visą įmanomą pagalbą sprendžiant šį klausimą, ir žada kreiptis į teismą dėl priverstinio iškeldinimo.

Į žurnalistus kreipęsi neringiškiai Stefanija ir Viktoras Balsevičiai negalėjo sutvardyti ašarų - ligotus, visą gyvenimą Neringai atidavusius žmones valdininkai nori iškraustyti iš namų, kuriuose jie užaugino vaikus ir tikėjosi sulaukti paskutiniosios. Neperkalbami pastato savininkai neva nebenori net leistis į diskusijas dėl išeities paieškų.

S. Balsevičienė pasakojo, jog su vyru gyventi į prieš daugiau nei šimtą metų pastatytą namą su vyru atsikėlė 1972-aisiais. Šį butą suteikė Neringos miškų ūkis, į kurį tuo metu atėjo dirbti jos vyras Viktoras. Nors namui šiuo metu akivaizdžiai reikalingas remontas, pora gyvena tvarkingai, visą gyvenimą mokėjo mokesčius, taip pat ir nuomos mokestį.

Kalbas apie galimą jų iškraustymą jie girdėjo kurį laiką. Dar 2007 metais buvo pareikalauta atlaisvinti butą, o 2008-iesiems einant į pabaigą Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (KNNPD) kreipėsi į teismą prašydama iš namų iškeldinti esą nelegaliai gyvenančius žmones. Direkcija aiškino neturinti išsaugojusi jokių dokumentų, kurie įrodytų Balsevičių teisę ten gyventi.

Visgi teismas pripažino, jog nors nė viena pusė ir neturi tą įrodančių dokumentų, tarp direkcijos ir šeimos susiklostė „faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai”. Kadangi pora gyveno tvarkingai, nebuvo įsiskolinusi, neturėjo jokio kito turto, teismas nusprendė ieškinį atmesti, o direkciją įpareigojo sudaryti patalpų nuomos sutartį.

Nuo tada viskas ir pradėjo slysti iš Balsevičių rankų: po metų išties buvo paruošta nuomos sutartis, o ją į pensininkų namus pasirašyti atvežė tuometinis KNNPD teisininkas Sergejus Juzikas (šiuo metu jis mina teismų slenksčius dėl įtarimų apgaule išviliojęs tūkstantines sumas ir juvelyrinius dirbinius). Esą patamsėje vyrui sutartį greitai pasirašyti liepęs teisininkas paaiškino, jog tai - paprastas formalumas.

Balsevičiai pripažįsta, jog tai buvo jų didžiausia klaida - kiti gyventojai tokių sutarčių nepasirašė, o jie buvo apgauti. Pasirodo, jog sutartyje buvo nurodyta, kad direkcija turės teisę reikalauti išsikelti, kai V. Balsevičius nebedirbs regioniniame parke.

Būtent taip prieš dvejus metus ir nutiko - vyras išėjo į pensiją, o tą palydėjo reikalavimas išsikelti iš būsto. Galiausiai jau šių metų kovo pradžioje į pensininkų namus atvykusi komisija apžiūrėjo pastatą ir įteikė reikalavimą išsikelti iki birželio 7 dienos. Maža to, tame pačiame rašte priduriama, kad neatlaisvinus patalpų bus kreipiamasi į teismą dėl priverstinio iškeldinimo.

„Aš nežinau kur eiti, kur gyventi ir ką daryti. Mums pasakė, kad jei neišsikraustysim, mus paduos į teismą. Perėję per kambarius per tris mėnesius liepė susirasti kur gyventi. Sakė, kad vaikai gali padėti, bet jie patys į užsienį laimės išvykę ieškoti. Kur man eiti? Po egle gyventi? Ar ant jos pasikabinti?” - ašarų negalėjo sulaikyti neįgali pensininkė.

Nebenori laukti

KNNPD atstovai tvirtina, jog jokiu būdu žmonių nemeta į gatvę, stengėsi jiems padėti, tačiau šie patys neva nerodė jokios iniciatyvos kapstytis iš šios situacijos. Direkcijos direktorė Aušra Feser „Vakarų ekspresui” tvirtino, jog kiekvieną kartą jai nuvažiavus pas pensininkus būna nepaprastai liūdna, tačiau ji, kaip KNNPD vadovė, turi užtikrinti įstatymų laikymąsi. „Kaip mums, valstybinei įstaigai, privalančiai turtą naudoti pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, reikėtų elgtis? Mes su tais žmonėmis šnekamės labai seniai - prašėme ieškoti variantų, daryti veiksmus, kreiptis dėl socialinio būsto. Jų net nuomos sutartis pasibaigusi, bet mes jų nevarėme, laukėme. Juk patys žmonės turi rodyti iniciatyvą, galų gale yra vaikai, kurie turėtų tėvais pasirūpinti”, - sakė A. Feser.

Anot direktorės, visos kalbos su pensininkų pora baigdavosi taip pat, kaip neva girdėjo ir žurnalistai: jie gyvena čia 40 metų ir dabar juos meta į gatvę. Ji žinanti, jog pensininkai važiavo į Savivaldybę, tarėsi dėl galimybės gauti socialinį būstą, suprantama ir padėtis, kad jo tiesiog nėra, tačiau prašė suprasti KNNPD poziciją.

„Iki šiol toleravome net tai, kad tie žmonės gyvena valstybei priklausančiame pastate, tačiau aš, kaip direkcijos vadovė, irgi turiu įsipareigojimų ir negaliu kitaip elgtis”, - sakė direktorė.

Paklausta, kokie bus tolesni direkcijos veiksmai, A. Feser neatmetė varianto, jog kreipsis į teismą. Esą jis ir turėtų tarti galutinį žodį, mat direkcija legaliai būstą gali suteikti darbuotojams, tačiau neturinti teisės jo nuomoti pašaliniams asmenims. Esą yra buvę atvejų, jog teismas saugomose teritorijose esančiuose namuose leido žmonėms gyventi iki gyvos galvos, tad kreipimasis į teismą dar nereiškia metimo į gatvę.

Kam šis pastatas reikalingas KNNPD? Pasak A. Feser, jis yra vienas iš keturių XX amžiaus pradžioje iškilusių kopų priežiūros meistrų namų, kurie turi didelę istorinę vertę. Likę trys jau seniai privatizuoti - viename veikia Smiltynės lankininkų bazė, o kituose butus išsipirko gyventojai. Šiuo metu yra tvarkomi statinio dokumentai, suformuoti sklypai ir ruošiamasi jį renovuoti ir atnaujinti.

„Šiame name norėtume parodyti istoriją. Turime didelį norą ten įkurti kopų apželdinimo, tvirtinimo, nerijai atneštų bėdų istoriją. Tai - puiki vieta, nes ateityje planuojame iki namo tiesti dviračių takų, šalia turėtų įsikurti uostelis ir ši vieta taps kelių kryžkele”, - apie planus šnekėjo A. Feser. Beje, name yra dar vienas butas, tačiau jo gyventojos išsikelti prašoma iki 2020 metų. Visgi KNNPD neturi jokių svertų ir galimybių leisti Balsevičiams name likti, mat, kaip ir minėta, negali sudaryti nuomos sutarties su trečiaisiais asmenimis.

Padėtis be išeities

Šią istoriją gerai žino ir Neringos meras Darius Jasaitis. Jis pats asmeniškai pažįsta Viktorą Balsevičių, yra su juo dirbęs, o vėliau su pora susidūrė jiems kreipusis dėl šios situacijos. Meras aiškino, jog viskas būtų išsisprendę savaime, jei nacionalinis parkas, kaip tuo metu buvo įpareigoję įstatymai, būtų perdavęs gyvenamąjį būstą Savivaldybei. Tačiau ne visos institucijos tai padarė, o tarp tokių buvo ir parko direkcija, atsisakiusi pastatą atiduoti Savivaldybei.

Meras pripažįsta, jog tai išties skaudi istorija, ir jei nutiktų taip, kad Balsevičiai turės apleisti namus, tai taps ir Savivaldybės bėda. Visgi kaip būtų galima padėti, net ir merui sunku atsakyti. „Bandysime kalbėtis su nacionalinio parko direkcija, nes jei jie šią minutę neturi pinigų rekonstrukcijai ar kitiems planuojamiems darbams, tai kam išmesti žmones ir palikti namą stovėti tuščią?

Tačiau privalome pripažinti, kad ir patys žmonės padarė klaidų - jie, kaip ir aš pats kažkada, turėjo neterminuotą nuomos sutartį, o po to patys, savo noru, pasirašė terminuotą. Aišku, jie sako, kad jiems pakišo ją patamsyje pasirašyti, bet tai - suaugę žmonės, turi skaityti ir suprasti, po kuo pasirašo. Juk galėjo ir skųsti tą, o dabar visi terminai jau praėję”, - stebėjosi D. Jasaitis.

Meras pripažįsta, jog ši situacija dabar tapo padėtimi be išeities. Esą lengva pasakyti, kad galima skirti socialinį būstą, bet Neringoje jo laisvo nėra, o ir į tą patį pretenduoja daugybė eilėje laukiančių žmonių.

Žinoma, porai atsidūrus gatvėje reikėtų ieškoti greito sprendimo, galbūt net Tarybai spręsti dėl socialinio būsto suteikimo išimties tvarka ar nuomos, tačiau įstatymas griežtai numato būsto skyrimą pagal eiliškumą ir išimčių čia mažai. Maža to, tokį Tarybos sprendimą gali apskųsti Vyriausybės atstovas.

Visgi D. Jasaitis žadėjo, jog bandys šnekėti tiek su KNNPD direkcija, tiek Savivaldybėje bus ieškoma būdo padėti be namų galintiems likti pensininkams.