Pasididžiavimą Puokės trejybei atnešė ledynai

Puokė - senas Skuodo rajono kaimas, esantis už 5 kilometrų į šiaurę nuo Barstyčių. Aplink - vien kalvos, šiaurinėje pusėje kaimą juosia grybingi miškai. Kaime - maždaug 250 gyventojų.

Atvykus į Puokę pagal kelio nuorodas, gyventojai mums aiškino, jog iš tikrųjų atsiradome Aubrikiuose, o Puokė esanti toliau. Kitoje gyvenvietėje žmonės vėl mums porino, kad į Puokę reikia važiuoti dar toliau, o čia - Barščiai. Galų gale trečias kaimas už ilgos kalvos, pasak vietinių, buvo tikroji arba senoji Puokė. Painiava tęsiasi nuo melioracijos laikų, kai trys minėtieji kaimai buvo sujungti į vieną po galingo kolūkio "Pavasario rytas" sparnu, ir ta trejybė pavadinta Puoke. Aubrikių ir Barščių gyventojams, ypač seniesiems, iki šiol nepavyko pamiršti savo kaimų vardų, juolab kad atstumai tarp jų nemaži.

Puokės pasididžiavimas - didžiausias Lietuvoje akmuo. Tokiu jis tapo apie 1958-uosius (iki tol buvo Puntukas), kai jį atkasė melioratoriai. Akmens svoris - apie 685 tonos. Riedulį atvilkę ledynai iš Fenoskandijos uolyno prieš 13-14 tūkstančių metų. Kadangi jo radimvietė - Barščiuose, riedulys seniau vadintas Barščių akmeniu, paskui - Puokės, o paskutiniuoju metu vis dažniau "tituluojamas" Barstyčių akmeniu. Vis dėlto turistams šiuolaikiškai akmuo pristatomas tik internete. Realiai pušaitėmis ir sedulomis apsodinti šlaitai aplink akmenį prišiukšlinti, nepasirūpinta privažiavimu.

Tik keturiuose senosios Puokės kiemuose šiandien verda gyvenimas. Keletas dar tvirtų vienkiemių - tušti nuo melioracijos. Vietinių šnekomis, visa Puokės apylinkių žemė ateity priklausys dviem trims stambiems ūkininkams. Kas jie, žiną tik iš gandų. 100 hektarų, girdėję, pusvelčiui, nusipirkę danai, tačiau nieko su jais nedarantys.

Vienoje aplankytoje puošniais didžiuliais rieduliais dekoruotoje sodyboje atrodė, tarsi laikas čia būtų sustojęs. Ankstesniam šeimininkui patikę akmenys, už butelį sovietiniais laikais darbininkai atveždavę, paskui jis pasikorė. Vaikai sodybą pardavę, netrukus naujojo šeimininko žmona nusišovė. Šitam akmenys, šnekėjo žmonės, nepatikę, net sumalti ketinęs, girdėjęs, jog nelaimę prišaukia. Vienam pačiam gyventi tapę pernelyg sunku, širdį skaudėję, tad pardavė. "Rasi tie akmenys velnių ir traukiami", - mąstė viena sena Puokės gyventoja.

Slegia žmones ne tik šios istorijos. Kodėl, klausė prieškarinių ūkininkų palikuonė 81-erių Stanislava Lukienė, nepriklausomoje Lietuvoje viskas dingo? Visiškai, sakė, nekursuoja autobusai. Kai reikia pas gydytoją, mokykliniu autobusiuku važiuoja į Sedą už 12 kilometrų, o ten sėda į autobusą. Nei bibliotekos, nei parduotuvės, vaistus - ir tuos perka Barstyčių medicinos įstaigoje, nes vaistinės nėra

"Išblaškytąją" Puokę savotiškai jungia Rimas Daiginas. Daugelis jį vadino visažiniu ir bendruomenės pirmininku, nors bendruomenė oficialiai įkurta nėra. "Baikite, kokia gali būti bendruomenė, visi darbais apsikrovę, daugumas ir ūkininkauja, ir dirba", - aiškino nustebęs R. Daiginas, pridūręs, kad pats, nors ir sukasi dideliame žemės plote bei 11 karvių melžia, dar surinkinėja pieną - kitaip neišsiverstų, tikino.