Paminklo istorinei Priekulės liuteronų bažnyčiai 25-ių metų sukaktis

Sumanymą įamžinti nugriautos bažnyčios šventorių 1991 m. iškėlė parapijos kunigas Darius Petkūnas. Idėją entuziastingai parėmė ir priekuliškiai Vokietijoje, kurių dauguma paliko kraštą 1944 m. rudenį, o kiti – 1958–1961 m. repatriacijos metu. Aukas paminklo statybai rinko tuometinė priekuliškių bendruomenės Vokietijoje pirmininkė Irmgard Kowatzky ir Šventvakarių kaime gimęs Ewald Rugulis. Architektai Marija ir Martynas Purvinai pasiūlė atstatyti simbolinius bažnyčios pamatus, o buvusio altoriaus vietoje pastatyti simbolinį paminklą-altorių. Statybos darbus atliko priekuliškis, aktyvus liuteronų bendruomenės narys Vilius Stančius. Paminklas buvo pašventintas 1992 m. rugpjūčio 2 d., dalyvaujant gausiam maldininkų būriui ir svečiams iš Vokietijos.

Senosios bažnyčios šventoriaus pagrindinis akcentas yra simbolinis altorius. Jo centre – atverstas Šventasis Raštas su įrašu „Biblija, tatai esti wissas Schwentas Raschtas, lietuwischkai perguldytas per Joaną Bretkūną 1590“. Taip pagerbtas Labguvos ir Karaliaučiaus lietuvių parapijų klebonas, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Abipus Biblijos – tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis:

„Ant šios Wietos stovėjo nuo 1688 lig 1944

Ewangelikų-Liuteronų Bažnycza, kur

Diewo Žodį sake Lietuvininkų ir

Wokyczių kalbomis.

Paskutinį Sykį Pamaldos cze buvo

1. Oktoberį 1944.

Baznycza tapo Karo Auka į Oktoberį 1944

ir aną wisumai nugrowe 1954,

Alle Diewo Wards pasiliks amžinai“.

Šventės metu kun. Darius Petkūnas minėjo, kad griaudama bažnyčias sovietinė valdžia siekė sugriauti žmonių tikėjimą. Klebonas pastebėjo, kad „raudonoji“ valdžia mąstė gana primityviai, manydama, kad uždarinėjant bažnyčias žmonės nustos tikėti į Dievą, nes tokiais metodais represuojamas tikėjimas paprasčiausia nueina į pogrindį. Šios tendencijos ypač pasireiškė liuteronų bažnyčioje, kurioje pokario metais buvo gyva „surinkimų“ tradicija, kuomet pamaldas ūkininkų namuose pravesdavo „Dievo žodžio sakytojai“ – neordinuoti Evangelijos skelbėjai.

Istorinė Priekulės bažnyčia po karo liūdnai stovėjo išdaužytais langais, nudegusiu stogu ir sviedinio pažeista bokšto viršūne. Jos rūsiuose dūlėjo keli masyvūs karstai, kuriuose ilsėjosi žymių dvasininkų palaikai. Bijodami kunigų palaikų išniekinimo priekuliškiai nusprendė juos perlaidoti parapijos Elniškės kapinėse. Rašytoja Edita Barauskienė liudija:

„Senosios lietuvininkės, apsitaisiusios juodai nuo galvos iki kojų, iš rūsio surinko kaulelius, susiautė į baltą drobulę, sudėjo į vežimą ir išvežė į kapus, kur vyrai prie pat įėjimo, į kairę nuo vartelių, jau buvo iškasę duobę. Priekuliškiai, susiglaudę apie duobę, glaudžiu rateliu užgiedojo seną, galbūt to paties Martinijaus, kuris statė Priekulės bažnyčią, sudėtą giesmę. Ji maišėsi su nedrąsiais paukščių balsais ir kilo į tėviškės dangų“ (Keleivis, 1992, Nr. 3).

Sovietinė valdžia į nudegusią bažnyčią žvelgė ne tik kaip į buvusią „religinių prietarų“ skleidimo vietą, bet ir kaip į vokiškos kultūros liekaną. Tuometiniai rajono vadovai vieningai nusprendė, kad pastatą būtina nugriauti. Tiesa, parapijos buvo mandagiai paklausta, ar ji neketina savo „kirchės“ remontuoti. Po karo sumažėjusi parapija tam neturėjo jokių materialių galimybių, bet jei ir būtų turėjusi, remontuoti bažnyčią komunistinė valdžia nebūtų leidusi. Pokariu buvo išlikusi Šv. Jokūbo bažnyčia Klaipėdoje, kurios stogas buvo tik nežymiai pažeistas, o Biržuose nudegusio bažnyčios stogo atstatymui parapijiečiai jau buvo įsigiję statybines medžiagas. Abiem atvejais ateistinė valdžia tikintiesiems uždraudė bažnyčias remontuoti ir šventoves nugriovė. Priekulės bažnyčia pradėta griauti 1954 metų pavasarį. E. Barauskienė rašo:

„Sutartą dieną, o tai buvo pavasarį, apie Velykas, keturi „stalinecai“, atvaryti iš Pėžaičių, pradėjo savo pragaištingą darbą. Jie griovė be atodairos kelias savaites. Tarsi buliai koridoje, išvydę raudonąjį bažnyčios bokštą, jie įniršę smogė smūgį po smūgio, o bažnyčios bokštas svyravo ritmingai į abi puses kaip ir anksčiau, nė negalvodamas pasiduoti. Kas su meile statyta, ne taip lengvai nugriaunama. Buldozeriai urgzdami traukėsi atgal ir dar su didesniu įniršiu puolė iš naujo. Bažnyčia į suirzusių žmonių skruzdėlyną ir piktus vabalus – traktorius, žvelgė iš aukšto su stojiška ramybe. Kai jokiais būdais bokšto nepavyko išjudinti, buvo nutarta pasikasti po jo pamatais. Per kelias dienas bokštas iš visų pusių buvo apkastas. Pro laikrodžio kiaurymę vyrai užnėrė kilpą. Buldozeris laukė ženklo, trosas įsitempė. Buldozeris tarsi įniršęs žvėris šoko į priekį. Bokštas pasviro. Žioplių minia aiktelėjo ir atsitraukė. Puikusis Priekulės bažnyčios bokštas, kurio varpai buvo nukabinti, pasviro ir griuvo su tokiu bilsmu, kad mirusieji, palaidoti šventoriuje, galėjo pamanyti, kad tai paskutinio teismo diena“ (Keleivis, 1992, Nr. 3).

Jubiliejinių pamaldų metu parapijos klebonas priminė, kad anuometinė komunistinė valdžia kėsinosi ir į dabartinę, „mažąją“ Priekulės bažnyčią, siekdama uždaryti jos duris tikintiesiems. 1953 m. ji pareikalavo perduoti bažnytėlę Priekulės „miestui“, arba, kaip buvo skelbiama oficialiuose dokumentuose, „kultūriniams reikalams“. Priekulės liuteronai savo teisę į maldos namus gynė 1954 m. teisme Vilniuje. Tuomet dar buvo gyvi du liudininkai, kurie teisme patvirtino, kad jie statė dabartinę bažnyčią, kuri buvo skirta konfirmantų ruošimui ir mišioms šaltos žiemos laikotarpiu. Neįtikėtina, bet tikintieji laimėjo bylą. Palankų sprendimą sovietinis teismas turbūt priėmė todėl, kad po Stalino mirties N. Chruščiovo inicijuota „antistalinistinė kompanija“ trumpam buvo sušvelninusi antireligines priemones.

Paminklas istorinei Priekulės bažnyčiai tapo neatsiejama miestelio kultūrinio paveldo dalimi. Šventėje dalyvavusi Priekulės seniūnės pavaduotoja Raimonda Narkienė sveikindama maldininkus pasidžiaugė, kad parapija prasmingai įamžino savo istorinės šventovės vietą ir pokalbyje su parapijiečiais užsiminė apie ketinimus įrengti šventoriaus apšvietimą, kad paminklas taptų regimas ir tamsiu paros metu.