Jo metu bus prisiminti tuometiniai įvykiai, istorinė bendražygių badavimo akcija Tarptautinėje jūrų perkėloje, jos reikšmė tolesniam pasienio apsaugos kūrimuisi Klaipėdos krašte.
Šeštadienį 11 val. renginio dalyviai VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Štabe Klaipėdoje išklausys pranešimą apie pasienio kontrolės perėmimą iš sovietų pasieniečių Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Čia tikimasi sulaukti ir tų dienų įvykių dalyvių - dabartinio Klaipėdos mero pavaduotojo Vytauto Čepo, buvusio Tarptautinės jūrų perkėlos direktoriaus Vytauto Vaičekausko, pirmojo Pakrančių apsaugos rinktinės vado Algio Juozapo Leišio, jo pavaduotojo Vinco Požarsko, buvusio Pasienio apsaugos tarnybos viršininko Stanislovo Stančiko, dabartinių Pasieniečių klubo narių.
Vėliau minėjimo dalyviai vyks į PAR Uosto ir Kopgalio užkardas, kur apžiūrės pasieniečių naudojamą infrastruktūrą ir technines priemones, bei į Tarptautinę jūrų perkėlą. Čia 1992-ųjų įvykių dalyviai dalinsis tų dienų įspūdžiais, prie buvusio sovietų pasieniečių pastato mintimis grįš į tuos neramius laikus.
Minimi įvykiai aprašomi 1999 m. išleistoje Cirilio Norkaus knygoje „Tėvynės labui“ ir 2008 m. pasirodžiusioje Gintauto Surgailio monografijoje „Valstybės sienos apsauga 1990 – 1994 m.“
Po to, kai 1990-aisiais Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, Tarptautinėje jūrų perkėloje dar kurį laiką šeimininkavo ir Lietuvos, ir Sovietų Sąjungos pasieniečiai.
Tuo metu Rusijos pasienio užkardos faktiškai sienos apsaugos jau nevykdė, jos nebuvo papildomos jaunais kariais, o atitarnavusieji išvyko į Rusiją. Pasienio kontrolės postuose Klaipėdos uoste visus krovinių ir keleivių patikrinimus vykdė Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai.
Rusijos pasienio kariuomenės atstovas tik kartais ten pasirodydavo, taip demonstruodamas savo buvimą. Tokia padėtis negerino tvarkos šiuose postuose. Rusijos pasieniečiai buvo užėmę postų patalpas ir nieko neveikė, tuo tarpu Lietuvos pasienio tarnybos kariai dirbo neturėdami kur prisiglausti, laikyti dokumentų ir ginklų.
Padėtis buvo nenormali. Ypač ji komplikavosi Tarptautinėje jūrų perkėloje. Per ją buvo išvedama Rusijos kariuomenė iš Vokietijos. Jos judėjimą norėjo kontroliuoti tiek Rusija, tiek Lietuva. Abu postai dirbo vienodai įtemptai. Buvo nuolatinė grėsmė, kad pilni tankų ir artilerijos ešelonai gali būti sustabdyti Lietuvoje. Postą reikėjo būtinai perimti.
Tuometinis Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto Pabaltijo pasienio apsaugos viršininkas gen. ltn. Valentinas Gaponenka gerai suprato susiklosčiusią situaciją, bet negalėjo visko spręsti pats, nes buvo pavaldus Rusijos pasienio kariuomenės vadui, kurio vyriausioji pasienio kariuomenės valdyba buvo Maskvoje.
Derybų metu Rygoje buvo sutarta, kad Rusijos pasieniečiai Tarptautinėje perkėloje turimus pastatus atiduos, juolab kad tai buvo perkėlos turtas. Buvo numatytas net ir perdavimo laikas – 1992 m. vasario 21 d. Tačiau įvykiai klostėsi kitaip.
1992 m. vasario 15 d. Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas Stanislovas Stančikas pasitelkė į pagalbą „Geležinio vilko“ karius ir jėga užėmė Trumpalių užkardą pasienyje su Lenkija.
1992 m. vasario 21 d. S. Stančikas atvyko į Klaipėdą susitikti su Rusijos pasienio kontrolės praleidimo punkto viršininku plk. V. Karkocu dėl perkėlos perėmimo. Šis nukreipė tęsti derybas su V. Gaponenka, kuris po Trumpalių užkardos įvykių pakeitė nuomonę ir perspėjo, kad tarptautinės perkėlos Rusijos pasieniečiai užimti neleis.
Po šio pokalbio 1992 m. vasario 22 d. 9 val. S. Stančikas, J. A.Leišis, V. Požarskas ir apie 12 Lietuvos pasieniečių atvyko į Tarptautinę jūrų perkėlą ir ėjo prie pasieniečių patalpų. Kai Lietuvos karių rikiuotė prisiartino prie pastato, Rusijos pasienietis, stovėjęs sargyboje prie kontrolinio posto pastato, pradėjo šaudyti virš Lietuvos pasieniečių galvų. Tai buvo įspėjamieji šūviai. Teko sustoti, S. Stančikas pasikvietė Tarptautinės jūrų perkėlos direktorių V. Vaičekauską. Išgirdęs šūvius, iš pastato išėjo ir Rusijos pasienio atskirojo kontrolinio praleidžiamojo punkto (AKPP) štabo viršininkas paplk. Seriodkinas. Jis pranešė, kad pastato perdavimo nebus, nes toks V. Gaponenkos įsakymas.
Seriodkinas į pastato vidų pakvietė S. Stančiką, J. A.Leišį ir V. Vaičekauską. Vėliau prie jų prisijungė V. Požarskas. Prasidėjo derybos, bet jos buvo bevaisės. S. Stančikas pareiškė, kad iš pastato su savo žmonėmis neišeis, kad skelbia bado akciją ir badaus tol, kol Rusijos pasieniečiai neišsikraustys ir neperduos patalpų.
Pastate liko S. Stančikas, J. A.Leišis, V. Požarskas ir V. Vaičekauskas. Pirmą naktį badautojai nemiegojo, nes Rusijos pasieniečiai nedavė nei lovų, nei patalynės, prie durų pastatė ginkluotą sargybinį, kuris stovėjo visą akcijos laiką.
Vasario 23-ioji badautojams aiškumo neatnešė. Nors tai buvo sekmadienis, badautojams į pagalbą Tarptautinėje jūrų perkėloje atskubėjo tuometinis miesto tarybos pirmininkas V. Čepas ir miesto meras Benediktas Petrauskas su žiniasklaidos atstovais. Rusijos pasieniečiai jų į pastato vidų neįleido.
Vėliau atvyko Krašto apsaugos ministro pavaduotojas Norbertas Vidrinskas, kuris susitiko su AKPP viršininku V. Karkocu ir sutarė, kad vasario 24 d. bus pradėtas pastato perdavimas. Bet tai buvo tik raminantys pažadai.
Tą pačią dieną prie Rusijos AKPP pasienio pastato Klaipėdoje, Gintaro g. 1, įvyko klaipėdiečių piketas.
Į konflikto sprendimą įsitraukė iš komandiruotės sugrįžęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, kuris atvyko į Klaipėdą, susitiko su generolu V. Kostenka, kartu su juo apsilankė Tarptautinės jūrų perkėlos kontrolės poste ir susitiko su badaujančiaisiais. Dalyvaujant A. Butkevičiui V.Kostenka pažadėjo, kad postas artimiausiu metu bus perduotas, ir bado akcijos dalyviams pasiūlė ją nutraukti. Nors jau buvo prasidėjusi penkta badavimo para, J. A.Leišis ir V. Požarskas atsisakė nutraukti badavimą. S. Stančikui pratęsti badavimą uždraudė A.Butkevičius, kitiems pažadėjo nepamiršti jų paslaugos tėvynei.
Kitą dieną Lietuvos pasieniečiai užėmė rusų paliktas patalpas.
1992 m. vasario 27 d. rusai paliko Jūrų perkėlos pasienio kontrolės postą.
Ši akcija Tarptautinėje jūrų perkėloje turėjo didelės įtakos tolesnei sovietinės kariuomenės infrastruktūros perdavimo Lietuvos pasieniečiams eigai.
Rašyti komentarą