Palangos planuose – įspūdingi projektai poilsiautojams

Didžiulėje teritorijoje netoli Palangos oro uosto pastatyti atvirų ir uždarų geoterminio vandens baseinų kompleksą ir visiškai atstatyti Šventosios uostą su plačiu tarsi tiltas molu į jūrą. Tokius projektus tikisi įgyvendinti Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ jis atskleidė, kiek dėl Seimo sprendimo drausti prekybą alkoholiu nestacionariose kavinėse kurortas neteko lėšų, bei pasakojo apie verslininkų apsukrumą ieškant išeičių iš situacijos.

– Praėjusios savaitės pabaigoje kreipėtės į Generalinę prokuratūrą prašydamas dar kartą ištirti vadinamųjų Palangos dušinių statybų teisėtumą. Kokia galima tolesnė šios istorijos eiga?

– Dėl dušinių teisėtumo prokurorai yra atlikę didžiulį tyrimą. Tiek savivaldybė, tiek prokuratūra, tiek kitos institucijos buvo pripažinusios, kad jokių pažeidimų nėra, visi dokumentai išduoti teisėtai.

Šioje vietoje nelegaliai pradėta statyti 2007 m., iki 2009 m. atsirado pagrindinis pastatas: pamatai, sienos, laikančiosios konstrukcijos ir kita. 2012 m. teismai neskundžiama nutartimi pripažino, kad tai – savavalė statyba. Davė dvejus metus arba susitvarkyti dokumentus, arba pašalinti padarinius. Dokumentai buvo sutvarkyti, statybos leidimas išduotas.

Tačiau liudininkai, kuriuos surado „Lietuvos ryto“ žurnalistas Alvydas Ziabkus, teigia, kad dušinės dar prieš 2007 m. buvo visiškai išardytos.

Todėl kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, kad būtų atnaujintas tyrimas, galbūt pasamdytas teismo ekspertas, kuris, padaręs ekspertizę, galėtų pamatyti, ar senieji pamatai, kaip parodyta brėžinyje, iš tiesų yra. Jei jie yra, vadinasi, viskas gerai, tačiau, jei, kaip teigia liudininkai teigia, jie seniai išgriauti, tai turėjo būti traktuojama kaip nauja statyba.

Mano kvietimu naujieji savininkai buvo atvykę į savivaldybę. Kalbėjome ir apie tai, kada pastatas bus atidarytas, kokios paslaugos čia bus teikiamos, mat jame gyventi nei laikinai, nei nuolat negalima. Ten planuojama atidaryti meno galeriją arba restoranėlį. Atsakymą pažadėjo duoti per dvi savaites.

– Dar viena aktualija – Seimas persigalvojo ir vėl leido prekiauti alkoholiu nestacionariose kavinėse.

– Mūsų pozicija visada buvo tokia: negrįžkime į sovietinius laikus, neskatinkime žmonių atsinešus į paplūdimį dukart ar triskart daugiau suvartoti alkoholio. Problema ne kavinukės, dirbančios du mėnesius: 89 proc. alkoholio suvartojama buityje. Žmonės, neturėdami galimybės išgerti alaus kavinėje, psichologiškai tam pasiruoš – į paplūdimį atsineš penkias skardines, vietoj to, kad kavinėje išgertų vos bokalą.

Vienas šios vasaros savaitgalių parodė, kad buvome nublokšti 30 metų atgal, kai jūroje mirko alus. Atsirado nelegali prekyba alkoholiu, o to Palangoje nebuvę jau 10 metų – buvo sulaikyti jaunuoliai, kurie šaltkrepšiuose nešiojo ir pardavinėjo alkoholinius gėrimus.

– Kaip verslas reagavo į draudimus? Ar buvo tokių, kurie apskritai nutarė neatsidaryti?

– Dėl draudimo netekome 100 darbo vietų – iš visų prekybos vietų paplūdimyje apie 40 proc. yra neparduota.

Šitas draudimas palietė ne tik paplūdimio kavines. Vienas iš tokių projektų Palangoje, kuris buvo vertinamas ir užsieniečių, ir modernaus jaunimo – „I love pieva“. Daugelį metų čia vykdavo kultūringi renginiai, tačiau, kai buvo uždrausta atėjus išgerti ir vyno taurę, nuspręsta, kad neorganizuos ir nemokamų renginių. Galiausiai jie persikėlė į kitą vietą – išsinuomavo stacionarią kavinę.

Verslas išmanus – jis draudimą galėjo ir norėjo apeiti. Pavyzdžiui, įstatymas nedraudžia renginiuose prekiauti alkoholiniais gėrimais, o renginys gali trukti ir vieną dieną, ir tris mėnesius. Jų metu, jei turi licenciją, prekiauti alkoholiu apribojimo nėra.

Buvo verslininkų, kurie savivaldybei pateikė prašymą leisti visą rugpjūtį kiekvieną dieną organizuoti renginius, neva nuo pat 8 val. ryto iki vėlaus vakaro dainuos muzikos grupė. Tačiau mes, suprasdami, kad tai – apgavystė, ir žinodami, kad prie to įstatymo dar bus sugrįžta, nesiryžome leistis būti apgauti: juk išdavus leidimą vienam, koncertuotų visa Palanga.

– Kadangi nestacionarios kavinės negali prekiauti alkoholiu, savivaldybė trečdaliu joms sumažino rinkliavą. Kiek dėl to netekote pajamų?

– Už vieną vietą prekybai prie tilto esame gavę 40 tūkst. eurų. Šiemet ta suma – 35 proc. mažesnė. Pernai prekybai Palangos ir Šventosios paplūdimiuose įvyko 17 atrankų, sumokėta 185 tūkst. eurų. Šiemet įvyko 14 atrankų, sumokėta 99,4 tūkst. eurų.

Šventosios uosto vizualizacija.

– Kokia ši vasara Palangai, kalbant apie turizmą?

– Kiek susitinku su verslu, jie nesiskundžia. Pats matau, kiek yra žmonių. Negirdėjau, kad kas nors iš verslų sakytų, jog labai blogai laikosi. Manau, kad šią vasarą kaip tik žmonių bus daug – lietuviai nenori rizikuoti ir skristi į užsienį.

Šventoji perpildyta kaip niekada – čia neįprastai daug žmonių. Ypač tas buvo matyti birželio viduryje – pats esu gimęs ir augęs Palangoje, bet tiek žmonių neprisimenu.

– Kiek Palangai svarbus pagalvės mokestis ir kiek jo surenkate? Ar turite priemonių kontroliuoti, kad jis būtų mokamas sąžiningai?

– Pagalvės mokestis mums labai svarbus.

Pernai nakvynių Palangoje deklaruota 1 mln. 70 tūkst., tačiau, kadangi ji nemoka asmenys iki 18 metų ir tie, kurie atvyksta su Ligonių kasų siuntimu į reabilitacines ligonines, pagalvės mokesčio surinkta 600 tūkst. eurų. Prie mūsų vargano 30 mln. eurų biudžeto tai – nemenkos lėšos.

60 proc. apgyvendinimo paslaugų teikia privatus sektorius. Pagalvės mokesčio sukontroliuoti neįmanoma, bet tikiu, kad didelė dalis žmonių sąžiningi – juk tai ne jų lėšos, o savivaldybė veržtis į būstus ir tikrinti negali.

– Kokie infrastruktūros pokyčiai artimiausiu metu numatyti Palangoje?

– Iki rudens galo bus sutvarkyti visi įvažiavimai į Palangą. Liepos 31 d. atidarysim modernią Šventosios centrinę aikštę. Projekto vertė – virš 1 mln. eurų. Tai bus didžiulė renginių aikštė su scena, vaikų žaidimo aikštelėm.

Spalio pabaigoje bus visuomenei atiduota medinė Kurhauzo dalis – ten įsikurs miesto teatras, bus reprezentacinės salės. Iš valstybės gavome papildomą finansavimą šį projektą baigti šiais metais.

Dabar vyksta pirkimai Šventosios uosto antrojo etapo įgyvendinimui – bus tvarkoma infrastruktūra, atsiras angarai technikai laikyti.

Mano sena svajonė, kurią, manau, vis tiek įgyvendinsime – atstatyti visą Šventosios uostą. Nuo jo gali prasidėti didžiulis Šventosios atgimimas.

Kiekviename kurorte yra jachtų klubas, galimybė išplauti pramoginiais laiveliais, infrastruktūra žvejams. Pas mus atstatyti antrą uostelį Lietuvoje – tarsi nepasiekiama galimybė. Visos Vyriausybės 30 m. tą įsitraukusios į savo programas, tačiau realiai niekas nevyksta. Matyt, finansavimas kiša koją – uosto atstatymas gali kainuoti iki 70 mln. eurų.

Tačiau to link mes einame.

– Papasakokite detaliau, kokia Šventosios perspektyva?

– Jau patvirtintas teritorijos detalusis planas, išduotas statybos leidimas. Pagrindinis čia numatytas objektas – molas į jūrą. Tai – brangiausias inžinerinis statinys, kurio reikia, kad uostelio neužneštų.

Molas bus platus kaip tiltas, juo bus galima pasivaikščioti, be to, jis bus išnaudojamas ir jachtoms prisišvartuoti.

Žvejams dabar sudėtinga išplauti, o molas galėtų būti išnaudojamas kaip šukos smėlio migracijai sustabdyti. Dabar smėlis migruoja iš Neringos į šiaurę. Palyginkite Palangos ir Šventosios paplūdimius – pastarojoje paplūdimiai labai platūs. Su mokslininkais kalbame apie tai, jog pastaytas toks molas sustabdytų smėlio migraciją, o jo perteklių būtų galima vežti į Palangą paplūdimiams platinti.

Apie uostą sukasi visas gyvenimas: atsirastų viešbučiai, darbo vietos. Šventoji – labai graži, tik reikia atsikratyti sovietinių laikų privačių pastatų. Tie, kurie neregistruoti ar stovi valstybiniame miške, turėtų būti nukelti.

– Pradėta judinti, kad tų namelių Šventojoje neliktų, tačiau jie stovi kaip stovėję.

– Turime Aukščiausio teismo sprendimą: viena organizacija bylinėjosi su mumis, nes jos statiniams nesuteikėme adresų. Mes to nedarėme, nes statiniai neregistruoti. Teismo sprendimu, mes pasielgėme teisingai.

Šventojoje apie 200-300 namelių likę dar iš sovietinių laikų. Jie neinventorizuoti, neregistruoti, tačiau stovi tiek valstybiniame miške, tiek ir valstybinėje žemėje. Valstybė jau seniai turėjo imtis priemonių ir įpareigoti savininkus juos nusikelti.

Dabar svarstomas toks kelias: galbūt reikia išmokėti kompensacijas, o visuomenės reikmėms paėmus namelius juos nugriauti ir atlaisvinti pajūrį. Kompensacijos nėra labai didelės – valstybei tai atsietų apie 2 mln. eurų. Toje teritorijoje galėtų būti užsodinti pušynai, galbūt atsirastų aikštelės vaikams, atsivertų upės vaga.

Palanga. V. Skaraičio nuotr.

Tačiau mes Šventajai pastaruosius trejus metus skiriame daug dėmesio. Dabar tvarkome infrastruktūrą, nes ji buvo apgailėtinos būklės. Norime įveiklinti visą Šventosios upės krantinę: nutiesti dviračių takus, pastatyti suoliukus, galėtų atsirasti vandens turizmas.

Šventosios uostas – didelė svajonė, bet turime dar vieną: teritorijoje prie oro uosto keičiame bendrojo plano sprendinius. Čia turime apie 50 ha ploto – kažkada ten buvo karinė bazė. Norime pastatyti didžiulį atvirą ir uždarą geoterminių vandenų baseinų kompleksą.

Mat nuo Neringos iki Palangos turime geoterminio vandens gyslą. Vanduo – kilometro gylyje, jo karštis – apie 40 laipsnių. Tuo pasinaudojus galėtų atsirasti teritorijos, kurios veiktų ir žiemą.

Tokių objektų statybos nėra savivaldybės funkcija, todėl, kai parengsime teritorijų planavimo dokumentus, ieškosime investuotojų. Tikėtina, kad šiais metais dokumentus ir pabaigsime keisti.

– Kaip pajūrio nekilnojamojo turto rinką turėtų paveikti pasibaigęs žemės grąžinimo procesas?

– Palangoje ir taip daug parduodama žemės, kurią perka iš privačių asmenų, todėl pasibaigę reformos procesai iš esmės nieko pakeisti neturėtų.

Kurorte šluojamas antras būstas. Iš pradžių galvojome, kad tai nėra patrauklu: žmogus atvažiuos tik vasarą, vėliau užtrauks žaliuzes, o Palanga taps miestu vaiduokliu. Tačiau manėme klaidingai – būtent dėl to antrojo būsto žmonės pas mus atvažiuoja ištisus metus.

Įdomi tendencija Šventojoje. Pavyzdžiui, ten yra kompleksas, kuriame iki karantino buvo apie 50 laisvų apartamentų, o dabar jau viskas parduota. Matome, kad vilniečiai, kurie anksčiau daugiau žvalgydavosi į Neringą, dabar važiuoja į Palangą ir čia aktyviai perka nekilnojamąjį turtą.

Kalbant apie žemių grąžinimą, reikia pasakyti, kad esame pateikę visas teritorijas, kurios galėtų būti grąžintos žmonėms. Bus matyti, ką jie rinkis – kompensaciją ar alternatyvius sklypus.