„Pakalnutėje“ nutūpė penkios Užkalnio žąsys

VE.lt primena, kad „Vakarų ekspresas" apie šią vietą jau rašė prieš daugiau nei dvejus metus - straipsnyje „Skonio reikalas: Dievas apsigyveno Salantuose".

Gurmanas nieko neklausinėjo

Vieną įprastą sekmadienį pietų, vykdamas prošal, į „Pakalnutę“ užsukęs A. Užkalnis savo portale išgyrė joje pagamintą maistą ir pavadino šią įstaigą geriausiu restoranu Žemaitijoje. Nedažno net prabangaus restorano Lietuvoje virtuvė tesulaukia paties aukščiausio A. Užkalnio įvertinimo – 5 žąsų „penkiažąsėje“ jo vertinimo sistemoje. „Pakalnutė“, pabrėžė virtuvės žinovas, pranoko daugumą jo lankytų restoranų ir nusipelnė netgi 6 žąsų.

Svečiui nerūpėjo kavinės interjeras, jį papirko kalnai gardaus naminio maisto ir paprastas šeimininkės Sigutės Valančienės svetingumas.

„Buvo daug žmonių tądien, – kiti dar lauke laukė eilėj, reikėjo greitai suktis. A. Užkalnį pamačiau jau besėdintį prie vieno iš galinių stalų. Paprašė silkės, sriubos, kotletų, šonkauliukų, – man pasirodė, kad labai daug, bandžiau atkalbėti, kad visko nesuvalgys, bet jis laikėsi savo. Nei prisistatė, nei bendravo, pavalgė ir išvažiavo. Labai jaudinausi, kad išpeiks mus, o parašė labai gražų straipsnį, sudėliojo, lyg viską apie mus gerai žinotų. Net amžinatilsį mano vyrą Vytautą minėjo, jo nuotrauka kabo prie baro. „Pakalnutė“ mudviem buvo lyg antrieji namai“, – prisiminus sausį staigios mirties pakirstą vyrą, moters akys paplūdo ašaromis.

„Pakalnutė“ yra gyvenimo būdas

„Pakalnutė“ – tai ne vien nuo Nepriklausomybės pradžios veikianti kavinė, žinoma ne vien Salantų krašto žmonėms ir pakeleiviams. Tai – visos Valančių šeimos –51-erių Sigutės, 55-ojo gimtadienio nebesulaukusio Vytauto bei 27-erių jų sūnaus, taip pat Vytauto, kaip du vandens lašai panašaus į tėvą jaunystėje, gyvenimo būdas.

Sigutė Valančienė ir jos sūnus Vytautas šeimos įkurtą „Pakalnutę“ vadina valgykla ir tvirtino, jog jiems svarbiausia – kad žmonės čia, kaip namie, sočiai ir skaniai pavalgytų.

„Visas gražiausias mudviejų gyvenimas čia ir prabėgo, – atviravo susitvardžiusi šeimininkė. – Abu su vyru kavinėj dirbome nuo pat pradžių: norėjom matyti žmones, bendrauti ir žinoti, ko jie nori, ką turim keisi. Pradžioj visi sakė: ai, patys padirbs mėnesį ir samdys padavėjus. Dabar jau daug kur patys šeimininkai stovi už baro, o seniau atrodė keista, kai aptarnauja savininkai. Šiemet per Naujuosius būtume šventę kavinės 25-metį: gerai atsimenu tą dieną – buvo daug žmonių, ypač jaunimo. Šventėm su muzika ligi paryčių.“ Moteris neslėpė, jog jiems visada rūpėjo ir rūpi, kad žmonės skaniai pavalgytų, išeitų su nuotaika ir vėl norėtų sugrįžti. „Ne vien dėl pinigų dirbam, – kažkiek užsidirbam ir gana. Prabangos nemėgstam, o ir nelieka, – apžvelgdama nuo įsikūrimo pradžios nekeistą interjerą, tvirtino šeimininkė. – Čia kaip buvo, taip ir tebėra paprasta valgykla, į restoraną tikrai nepretenduojam“.

Principas – nenugnybti maisto

Į „Pakalnutę“ įžengus klientui S. Valančienė persimeta su juo vienu–kitu žodžiu ir skuba į virtuvę. Arba užmeta akį į būrelį už stalo sėdančių jaunuolių ir be žodžių sugrįžta nešina pilnomis lėkštėmis.

„Beveik visus žmones pažįstu, žinau, kas ką mėgsta valgyti ir gerti. Pas mus viskas labai paprasta – mėsa, bulvės, daug daržovių, nerasit jokių alyvuogių ar šampinjonų. Svarbiausias principas – niekuomet nenugnybti maisto porcijos, – iš lėkščių virstant neįprasto didumo kepsniams ir kalnui bulvyčių bei garnyro, kalbėjo S. Valančienė. – Daugiausiai – iki 40–50 – žmonių susirenka tik per pietus ir visi skuba pavalgyti, o pasisėdėti ateina tik vakarais“.

Eilinę reportažo dieną kompleksiniai pietūs – sklidinas 0,5 l dubenėlis barščių ir delno dydžio sprandinės kepsnys kainavo 2,5 euro, o pageidaujantys sulčių ar giros, kurių šeimininkai pripila sklidiną 0,33 l stiklinę – papildomai moka 0,5 euro.

Jei žmogus užsisakė puodelį kavos, šeimininkė būtinai prie jos atneš lėkštutėje pažertų šokoladinių saldainių, – už tą pačią kavos kainą. „Kaipgi žmogus gers kavą, nepasiskanindamas saldainiais“, – stebėjosi „Pakalnutės“ šeimininkė.

Brangina salantiškius

Negalintiems čia ateiti pietų, Sigutė suruošia lauknešėlį, o sūnus Vytautas paskubomis jį nulakina užsakovams. Turgaus dienomis jie maitina ir prekiautojus.

Daržovės į virtuvę, sakė šeimininkė, atkeliauja iš jos pačios daržo. Anksčiau augindavę ir kiaulių, vištų, tačiau dabar to daryti nebegalį, nes kiaules privaloma skersti skerdykloje.

„Anksčiau ruošdavom ir pobūvius, bet dabar nebespėjam, – negali gi dieną–naktį gyventi kavinėje“, – pastebėjo S. Valančienė, nors ir tikrieji namai stovi netoliese.

Salantuose gimusi ir augusi Sigutė neslėpė, jog tėra baigusi tik vidurinę mokyklą. Čia gyvena ir jos tėvai – Angelė ir Kostas Diekontai, kurie turi nuosavą gėlių verslą.

„Kai prasidėjo privatizacija, nusipirkom Salantų kooperatyvui priklausiusį pastatą, – ligi karo čia yra buvęs žydų linų sandėlis. Atidarėm salantiškiams valgyklą ir pavadinome ją gražios gėlės vardu“, – neslėpė pašnekovė.

Nuo pat pradžių laikydamiesi principo skaniai ir sočiai pavalgydinti žmones, samdė žinomas vestuvių šeimininkes: geru žodžiu ir šiandieną S. Valančienė mini pirmąją virėją Adelę Ruokienę bei jos šeimą, seseris Laimą Leknienę ir Stasę Petrutienę bei dabartinę virėją Dalytę Grigaitienę. O po vyro mirties savo šeimos ramsčiu ji vadina salantiškius konditerius Danutę ir Kazimierą Dauginčius.