Nidos architektūros paieškos – taisant senas klaidas

Pasigedo tradicijos tęstinumo

„Agilos“ architektūrinės koncepcijos konkursas sulaukė didžiulio susidomėjimo – jam buvo pateikti 28 darbai. Komisijos geriausiu pripažinto projekto autoriai – architekto Mariaus Morkūno vadovaujama komanda – atsispyrė nuo urbanistinės kurorto struktūros ir sumanė naujuoju pastatu tikslingai formuoti viešąsias Nidos centro erdves.

Jaunų architektų pasiūlytoji „Agila“ – dviejų dalių kompleksas, kurio viduryje įsiterpia pėsčiųjų alėja. Didžiajame pastate per tris lygius, sujungtus vestibiulio, įsikurtų universali renginių salė, kūrybinių dirbtuvių erdvės, kavinė, biurai ir kt., mažajame – turizmo informacijos centras, kuris autonomiškai veiktų visus metus, bei atvira scena vasaros renginiams.

Anot projekto autorių, pastatas su stiklo ir medžio fasadu įkvėptas tradicinių Kuršių nerijos statinių siluetų, krašto simbolikos bei jai būdingo istorinio užstatymo struktūros.

Nepaisant konkurse iškovotos pergalės, kalbėti apie projekto įgyvendinimą yra per anksti. Vidurvasarį VSTT Neringos savivaldybei atsiųstame rašte papriekaištauta, kad sprendimas esą neturi nieko bendra nei su Kuršių nerijos žvejų sodybų, nei su vilų, nei su kraštovaizdžio unikalumu, taigi – prieštarauja paveldosaugos bei gamtosaugos teisės aktams ir negali būti įgyvendintas Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

VSTT direktorės Rūtos Baškytės pasirašytas kreipimasis sulaukė nedviprasmiškos Neringos savivaldybės administracijos bei architektų bendruomenės reakcijos. Praėjusią savaitę kurorte, senajame „Agilos“ pastate, buvo surengtas konkursą laimėjusio projekto pristatymas, kurio metu jį parengę architektai bei jų kolegos karštai diskutavo su valstybės institucijų atstovais.

Nenorėtų pasakos be galo

Anot Neringos mero Antano Vinkaus, laiško sulaukta rengiantis pradėti projektavimo darbus. „Mums labai rūpi, kad diskusijos neužsitęstų“, – sakė kurorto vadovas.

Savo ruožtu į pristatymą atvykusi VSTT vadovė teigė, jog tarnyba nebuvo informuota apie konkurso organizavimą bei jo eigą ir sureagavo iškart, kai tik sulaukė signalo apie jo rezultatus. Konkurso rengėjai savo ruožtu replikavo informaciją apie pasirengimą platinę visoms suinteresuotoms tarnyboms ir kvietę jas dalyvauti.

Išklausiusi architektų projekto pristatymą, R. Baškytė akcentavo, kad projektuojant Kuršių nerijoje, įtrauktoje į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, būtina paisyti unikalios jos vertės.

„Statyti saugomose teritorijose nėra draudžiama – svarbu, kur, ką ir kaip. „Agilą“ reikia rekonstruoti – seniai reikėjo. Autoriams turėčiau pasakyti, kad jų pastatas suprojektuotas tvarkingas, modernus. Tačiau, jeigu jis gali stovėti Vilniuje, Kaune, Paryžiuje ar Niujorke, jis negali stovėti Nidoje.

Niekas nesako, kad turite statyti žvejo sodybą arba senovinę vilą, bet tai motyvai, kurių tęstinumas turi būti užtikrintas. Ir tai ne Baškytė sugalvojo – mūsų teisės aktai taip skamba. Nepatinka – galima siekti juos pakeisti, bet nesilaikyti negalima“, – sakė VSTT vadovė.

Į susitikimą atvykęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis projekte įžvelgė neva nuo seno Lietuvos architektūrai būdingas klaidas: polinkį kurti objektus, dominuojančius aplinkoje, ir pasigedo istorinės analizės.

KOMANDA. Architektai M. Morkūnas (kairėje), V. Jankūnas, V. Ūsas ir A. Uogintas nesutinka su jų projektui adresuojama kritika ir laukia konkretesnių suinteresuotų institucijų pastabų.

Konkursą laimėjusio projekto autoriai savo ruožtu teigė, kad pastatą projektavo šiai ir ne kitai vietai – Neringos miesto centrui, atsižvelgdami į susiklosčiusią jo struktūrą bei siekdami suteikti jai naują plėtros perspektyvą. Architektai teigė pageidaujantys sulaukti konkretesnių specialistų pastabų ir į jas atsižvelgti.

Teisės norma vs. skonio reikalas

„Jeigu konkurse nebūtų nė vienos idėjos, kurios atžvilgiu galėtume pasakyti – ją galima įgyvendinti, gal iš tikrųjų sakyčiau, kad rasti tinkamą sprendimą neįmanoma. Bet kai tokie projektai nukeliavo į konkursinės eilės pabaigą su argumentu, neva jie kad brangiai kainuoja, būčiau linkusi padėti ieškoti finansavimo jiems įgyvendinti“, – konkurso projektus įvertino R. Baškytė.

Architektas Leonardas Vaitys ėmėsi ginti savo gildijos atstovų profesines teises ir kompetenciją. „Kol mūsų KPD ir VSTT dirbs neprofesionalūs architektai, kurie nėra braižę, visi jų argumentai bus grindžiami UNESCO sąrašais ir aktais: čia negalima to, ten – ano. Kitokių argumentų jūs neturite. Atsakyčiau: viskas galima. Bet, kol bus šitaip, vaikinai, užmirškite projektus, – į konkurso laimėtojus kreipėsi jis. – Jums tiesiog neleis jų realizuoti – sąlygos atitiks valdininkų architektūros supratimą. O kaip architektūrą supranta ponia Baškytė, leisiu sau pailiustruoti jos pačios nurodytais konkurso dalyvių pavyzdžiais, kurie neva tinkami įgyvendinti – jie, architektūros požiūriu, yra patys primityviausi.“

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininko pavaduotojas ir Klaipėdos savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėjas Mantas Daukšys pastebėjo, kad šalies valdininkijai dažnai pasitaiko supainioti aktualią procesų administratoriaus funkciją su eksperto vaidmeniu. „Architektūrinio konkurso metodas visuotinai pripažįstamas geriausiu būdu pasiekti ekspertų susitarimą. Tačiau jeigu painiojamos kompetencijos, jeigu konkurso rezultatai gali būti nuginčyti ir procesas grąžinamas į išeties tašką, tai – aklavietė“, – svarstė jis.

Anot Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininko Tado Balčiūno, smagu, kad galų gale architektai, gamtosaugininkai ir paminklosaugininkai susitiko ir pradėjo kalbėtis. „Visos mūsų bėdos – iš nesusikalbėjimo. Kai gamtininkai pradeda mokyti architektus, šie – paminklosaugininkus, o pastarieji – teisėjus, žengiama prasčiausiu keliu“, - akcentavo architektas.

Kalbėdamas apie tradicijos tęstinumą, T. Balčiūnas siūlė nepamiršti pastato funkcijos. „Kai po žvejų Neringą atrado poilsiautojai, jų statytos vilos nebuvo panašios į žvejų namelius. Kai žmonės pastatė čia bažnyčią, ji vėlgi nebuvo panaši į sodybą. Neringoje nebuvo imitacijų. Šventykla, švyturys, mokykla, kultūros centras – tokiems objektams negalima aklai taikyti tradicijos tęstinumo principo“, – sakė jis.