Nidoje dingo Vytauto Kernagio skulptūra

Bu­vo li­ku­si tik in­for­ma­ci­nė len­te­lė apie ob­jek­tą ir sta­ty­bi­nin­kų pra­dė­tas klo­ti nau­jas trin­ke­lių grin­di­nys to­je vie­to­je, kur bu­vo V.Ker­na­gio suo­liu­kas.

Maes­tro sū­nus Vy­tau­tas Ker­na­gis, VšĮ Vy­tau­to Ker­na­gio fon­do di­rek­to­rius, LŽ pa­aiš­ki­no, kad skulp­tū­ra jau tre­čią kar­tą bus pers­ta­ty­ta.

Skulp­tū­ros klajonės

Skulp­to­riaus Ro­mo Kvin­to iš bron­zos iš­lie­ta skulp­tū­ra dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos pra­di­nin­kui Lie­tu­vo­je ir at­li­kė­jui bei au­to­riui, pra­mo­gi­nių ren­gi­nių re­ži­sie­riui, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jui V.Ker­na­giui at­min­ti ati­deng­ta 2009 me­tais. Iš pra­džių Ni­dos cen­tre skulp­tū­ra bu­vo pa­sta­ty­ta prie pat ma­rių kran­to, dvi­ra­čių ta­ko. Pa­si­ro­dė, kad ši vie­ta ne­tin­ka­ma, nes su įam­žin­tu maes­tro be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­tys poil­siau­to­jai truk­dė pra­va­žiuo­ti dvi­ra­ti­nin­kams.

Keb­lu­mų iš­ki­lo ir žie­mą va­lant snie­gą nuo pa­ma­rio pės­čių­jų ta­ko spe­cia­lio­mis ma­ši­no­mis, nes jos ties skulp­tū­ra ne­ga­lė­jo pra­va­žiuo­ti.

Kaip LŽ pa­sa­ko­jo ni­diš­kiai, bū­ta net to­kių at­ve­jų, kai iš ne­ži­no­ji­mo ar ne­pa­gar­bos V.Ker­na­giui pro jo skulp­tū­rą ei­da­mi ru­sa­kal­biai tu­ris­tai mes­te­lė­da­vo: „O, rei­kia nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su ši­tuo aki­niuo­čiu.“ Tai esą la­bai skau­di­no maes­tro ger­bė­jus, V.Ker­na­gio sū­nų. To­dėl nu­tar­ta skulp­tū­rą pa­trauk­ti la­biau į mies­te­lio pu­sę ir pa­sta­ty­ti skve­re­ly­je prie vė­trun­gių lau­ko eks­po­zi­ci­jos. Ten V.Ker­na­gis ir „sė­dė­jo“ iki šio lap­kri­čio pra­džios.

„Da­bar nu­tar­ta su­tvar­ky­ti tą skve­re­lį. Prieš tai ja­me bu­vo dirb­ti­nės gė­lės, skulp­tū­rė­lės, ke­le­tą me­tų vy­ko mu­zi­kos ren­gi­niai. Ta­čiau pa­sta­ruo­sius me­tus jų ne­beor­ga­ni­zuo­ja­me, tad ir gė­lės, ku­rios sim­bo­li­za­vo tar­si hi­pių, hips­te­rių kul­tū­rą, va­di­na­mą­ją gė­lių vai­kų epo­chą, bus pa­ša­lin­tos. Ten ke­ti­na­ma su­tvar­ky­ti ap­lin­ką, klo­ti nau­jas trin­ke­les, įreng­ti gra­žų pri­ėji­mą prie skulp­tū­ros“, - LŽ pa­sa­ko­jo V.Ker­na­gio sū­nus.

Skve­re­ly­je bus ne tik su­tvar­ky­ta ap­lin­ka, bet ir pa­keis­tas suo­le­lis, ant ku­rio „pri­sės“ gi­ta­rą pa­siė­męs maes­tro. „Sa­vęs vie­šin­ti ne­no­rin­tys rė­mė­jai iš Šiau­lių fi­nan­suos to suo­liu­ko ga­my­bą. Jis bus gra­ni­ti­nis, ta­čiau ti­krai ne­pri­mins ant­ka­pio, suo­liu­ko pa­vir­šius bus gru­bes­nis, ap­do­ro­tas gra­ni­to dul­kė­mis. Be to, tė­čio skulp­tū­ra bus at­gręž­ta vei­du į ma­rias, nes prieš tai jis sė­dė­jo at­si­su­kęs į Ni­dos cen­trą. Žvilgs­nis į Kur­šių ma­rias ir bu­vo pir­mi­nis su­ma­ny­mas. Na, o at­ei­ty­je skve­re­ly­je ga­lė­tų vėl at­gim­ti ir ma­ži mu­zi­kos ren­gi­niai, ta­čiau tuo tu­rė­tų už­siim­ti ir bū­ti su­in­te­re­suo­ta Ne­rin­gos me­ri­ja“, - svars­tė V.Ker­na­gis jau­nes­ny­sis.

Pa­ša­lin­ti paskubėjo

Pa­si­do­mė­jus, ko­dėl V.Ker­na­gio skulp­tū­ra pa­ša­lin­ta ne po Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės įkū­ri­mo mi­nė­ji­mo ren­gi­nių, o sa­vai­tę ar dvi prieš jiems pra­si­de­dant, Ne­rin­gos me­ras Da­rius Ja­sai­tis ap­gai­les­ta­vo dėl to­kio ne­ap­si­žiū­rė­ji­mo. „Ži­no­te, bai­gė­si va­sa­ros se­zo­nas, Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba pa­lai­mi­no to skve­re­lio pert­var­ky­mo pro­jek­tą, gau­ti pi­ni­gai, tad sta­ty­bi­nin­kai ir pra­dė­jo dar­bus. Ti­krai pri­sii­ma­me kal­tę, jog ne­ap­dai­riai pa­siel­gė­me, ne­lau­kė­me, kol pra­eis Ne­rin­gos gim­ta­die­nio ren­gi­nių sa­vait­ga­lis, ir nu­ta­rė­me iš­vež­ti skulp­tū­rą. Klai­da, ką pa­da­ry­si. Da­bar V.Ker­na­gio skulp­tū­ra sau­giai lai­ko­ma me­ri­jos įmo­nės pa­tal­po­se. Ma­no­me, kad į sa­vo vie­tą ji grįš tik pa­va­sa­rį“, - LŽ sa­kė D.Ja­sai­tis. Me­ras in­for­ma­vo, kad skve­re­lio su­tvar­ky­mą ir skulp­tū­ros pa­sta­ty­mą iš nau­jo fi­nan­sa­vo Vy­tau­to Ker­na­gio fon­das, 22 tūkst. li­tų sky­rė Ne­rin­gos me­ri­ja, 10 tūkst. – Lie­tu­vos LIONS klu­bų su­si­vie­ni­ji­mas ir mi­nė­ti ano­ni­mi­niai me­ce­na­tai iš Šiau­lių.

„Jau tre­čią kar­tą pers­ta­to­ma ta skulp­tū­ra. Ti­kiuo­si, nors da­bar ji bus pa­lik­ta ra­my­bė­je. V.Ker­na­gio įam­ži­ni­mas Ni­do­je bu­vo ne­ei­li­nis įvy­kis ne tik dėl to, kad tai su­si­ję su ne­se­niai ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siu maes­tro, bet ir dėl to, jog la­bai grei­tai bu­vo pra­dė­tas jo įam­ži­ni­mo pro­jek­tas. Gal dėl to ir te­ko vis ko­re­guo­ti jį, vis ieš­ko­ti op­ti­ma­liau­sių spren­di­mų. Bet da­bar, ma­nau, juos ra­do­me, ir maes­tro vėl ga­lės žvelg­ti į ma­rias. Pa­mė­gin­si­me at­gai­vin­ti ir mu­zi­kos va­ka­rus prie skulp­tū­ros“, - dės­tė me­ras.

V.Ker­na­gis mi­rė 2008 me­tais. Ne­tru­kus drau­gų pra­šy­mu skulp­to­rius R.Kvin­tas nu­ta­rė įam­žin­ti maes­tro bū­tent Ni­do­je dėl to, kad bar­das bu­vo glau­džiai su­si­jęs su Ni­dos fes­ti­va­liu ir lai­ky­tas jo sie­la. Įta­kos tu­rė­jo ir fil­mas „Ma­žo­ji iš­pa­žin­tis“, ku­ria­me V.Ker­na­gis sa­ko: "„Be­nai, plau­kiam į Ni­dą.“