Neringoje ganysis spalvotos avys

„Dėl objektyvių priežasčių ganiavai nebeskirta finansavimo, todėl sukome galvas, kaip tęsti šią veiklą. Siūlysime žmonėms įsigyti avį arba ožką ir taip prisidėti prie aplinkosaugos. Pinigai, gauti iš savotiško nerijos avių ir ožkų savininkų klubo, bus skirti bandai išlaikyti“, – „Lietuvos žinioms“ atskleidė KNNP direktorė Aušra Feser.

Plėtojama ir Vakarų Europoje paplitusi, o Lietuvoje novatoriška idėja raguočių savininkams siūlyti nudažyti savo gyvulius, kad juos būtų galima lengviau atpažinti.

Taps rėmėjais

Besidomintieji pamario istorija žino, jog Kuršių nerija garsėjo gamtovaizdžio įvairove. Tik po Antrojo pasaulinio karo ėmus masiškai sodinti pušis, pusiasalis pasikeitė. Todėl į pagalbą buvo pasitelktos atželiančių krūmų, medžių ūglius „nušienaujančios“ avys ir ožkos.

„Baigėsi trejus metus vykdytas, Norvegijos fondų remtas projektas, susijęs su atvirų erdvių palaikymu, įtraukiant ir vietos bendruomenę. Buvo iškirsta apie 125 ha miško Bulvikio, Birštvyno raguose, vaizdas ten dabar kardinaliai pasikeitė. Tose vietose vykdyta ir ganiava, už fondų lėšas samdytas ūkininkas. Šio projekto finansavimas baigėsi, o ūkininkų, kurie turėtų ir galėtų ganyti avis, Kuršių nerijoje nėra“, – pasakojo A. Feser.

Vilioti ūkininkus trukdo ir tai, kad jie nerijoje negali gauti išmokų, kurios mokamos deklaruojant žemės ūkio naudmenas.

„Tose Kuršių nerijoje vietose, kuriose reikalinga ganiava, formaliai yra valstybinis miškas. Tad ėmėme svarstyti, kur gauti pinigų, kad avys bei ožkos toliau būtų ganomos ir atliktų svarbią aplinkosaugos funkciją“, – kalbėjo parko vadovė.

Artimiausiu metu turėtų pradėti veikti interneto portalas www.pirkavi.lt, jame bus pateikiama būtina informacija.

„Idėja tokia: žmogus išsirenka avį ar ožką, ją nusiperka, sudaro sutartį ir tampa gyvulio savininku. Galima pirkti raguotį, kuris rudenį bus paskerstas, o mėsa atvežta į norimą vietą. Galima bus pirkti ir neskersti. Taip tikimės surinkti lėšų gyvulių ganymui, jų prižiūrėtojui. Buvome įdėję skelbimą su kvietimu dalyvauti tokiame projekte. Susidomėjo du ūkininkai, su jais ir dirbsime“, – dėstė A. Feser. Ji patikino, kad pati ar per pusę su bendraminčiu tikrai pirks avį, kurios nereikės rudenį skersti.

Avių savininkai taps savotiško klubo nariai, jie bus kviečiami rinktis į sambūrius, ragauti meistriškai pagaminto avienos plovo. „Žmonės savo gyvūnams galės net vardus duoti. Kalbant rimtai, jie taps KNNP rėmėjais, bus kviečiami į renginius“, – sakė parko direktorė. Žmonėms bus siūloma prisidėti prie Kuršių nerijos aplinkosaugos – įsigyti gyvų „žoliapjovių“.

Spalvota banda

Pastaruosius trejus metus Neringoje avis ir ožkas ganęs ūkininkas Antanas Miežanskas patikino, kad jau yra žmonių, norinčių įsigyti gyvūnų.

„Skaičius bus ribotas. Manau, kad nuo 100 iki 150, gal iki 200 raguočių. Visos avys ir ožkos bus pažymėtos specialiais numeriais, tačiau pasiūlysime ir dar neregėtą Lietuvoje dalyką. Užsienyje įprasta aplinkai ir gyvūnui nekenksmingais specialiais dažais nuspalvinti avies kailį. Jeigu idėja pasiteisins, vaizdas turėtų būti labai egzotiškas ir suteiktų džiaugsmo, ypač vaikams“, – kalbėjo jis.

Preliminari vienos avies kaina – apie 100, ožkos – 80 eurų.

„Bet šie įkainiai bus taikomi tokiu atveju, jei neperki ėriuko rudeniniam skerdimui. O jei žmogus norės nusipirkti avį skerdimui, kaina jau pakils iki maždaug 275 eurų. Mat pagal sutartį įsipareigosiu gyvūną rudenį nuvežti legaliai paskersti, išmėsinėti, supakuoti mėsą ir ją pristatyti žmogui arba į namus, arba arčiausiai namų“, – detales dėstė ūkininkas.

Paklaustas, ar nerijos avis įsigiję žmonės nerizikuos jų netekti, A. Miežanskas patikino, kad visa rizika guls ant jo pečių, tad savininkai galės būti ramūs.

„Būta istorijų, kai Pajūrio regioniniame parke avis skerdė laukiniai šunys. Kuršių nerijoje nėra nei vilkų, nei sulaukėjusių šunų. Žinoma, gyvūnas gali kristi dėl tam tikrų priežasčių, tačiau visais atvejais avį įsigijęs savininkas nenukentės. Jei avis nugaiš, ji bus pakeista kita. Iš nacionalinio parko rėmėjų gauti pinigai bus naudojami ganiavai, pašarams, priežiūrai, vakcinoms nuo ligų pirkti bei atlygiui už ūkininko darbą“, – aiškino jis.

Jei projektas bus sėkmingas, kitąmet jis būtų tęsiamas, taip užtikrinant nuolatinę ganiavą atvirose nerijos erdvėse.

„Manau, kad žmonės bus aktyvūs. Viena vertus, jie galės apsirūpinti šviežia gyvulio, kuris ganėsi švariausioje teritorijoje ir rupšnojo ekologišką žolę, ūglius, mėsa. Kita vertus, jis prisidės prie aplinkosaugos“, – teigė A. Miežanskas.

Istorinis kontekstas

Anksčiau Kuršių nerijos gyventojai savo ūkiuose laikė ir avių, ir ožkų, ir karvių, jaučių, arklių. Po Antrojo pasaulinio karo ši tradicija po truputį išnyko.

1915 metais Nidoje gimęs kuršininkas Richardas Pietchas savo knygoje „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“ rašė, jog ganyklų pusiasalyje buvo mažai, todėl gyvulių buvo palyginti nedaug. Turtingesni žvejai laikė vidutiniškai po dvi tris karves. Kai kurie turėjo dar nuo penkių iki septynių avių, du arklius, o šaltą žiemą – net tris. Vargingesni žvejai laikė vieną dvi karves, apie tris avis ir bent vieną arklį.

„Pavasarį pasirodžius pirmajai žalumai, gyvuliai pasklisdavo po ganyklas. Iš anksto pasamdyti piemenys tik patekėjus saulei pūsdavo ragą, surinkdavo gyvulius ir varydavo juos per kaimą tai į šiaurinėje, tai į pietinėje pusėje esančias ganyklas, kurios buvo apie 4 kilometrus nutolusios viena nuo kitos. Skurdi smėlynų žolė neleido ilgiau ganyti vienoje vietoje“, – prisiminimuose rašė kuršininkas.

Jis pasakojo, kad tie žvejai , kurie laikė avis, dalį jų rudenį papjaudavo. Mėsą sūdydavo. Vilną moterys išdirbdavo pačios, o kailius atiduodavo išdirbti kailiadirbiams. Iš jų žiemai siūdinosi kailinius. Trumpus kailinukus vadindavo „svark“, ilgus, siekiančius grindis, – „vilkine“.

Pati ganiava būdavusi ne be pavojų. „Kartą Nidoje viena karvė prasmego į klampsmėlį, kai banda traukė pro Tylos slėnį. Vyrai, apsiginklavę kartimis, kastuvais ir virvėmis, nuskubėjo gelbėti gyvulio. Pervalkoje toks pat pavojus tykojo gyvulių prie senųjų Naglių. Ten buvo minkštas ir gilus marių mergelio sluoksnis, uždengtas plonu smėlio sluoksneliu. Jei karvė nuklysdavo nuo bandos ir giliai įklimpdavo, ją turėjo kuo greičiau gelbėti iš kaimo atskubėję žmonės“, – praeities nutikimus vardijo R. Pietchas.

Neapsieita ir be briedžių susidūrimų su ganomais galvijais.