Nėra kada ginti valstybę. Reikia žaisti politiką

Grėsmės šalies nacionaliniam saugumui Klaipėdos rajoną aplenks? Toks klausimas kyla matant rajono Savivaldybės požiūrį į karius savanorius. Valstybės saugumo departamentas, kitos žvalgybos institucijos ir Krašto apsaugos ministerija atviru tekstu sako, kad Lietuva turi būti pasirengusi atremti tiesiogines ir hibridines karines grėsmes. Tačiau užsukę į Klaipėdos rajoną bet kokie šnipai galėtų siųsti žinutę – ramu. Čia kariai net neturi vietos, kurioje šiuolaikiškai galėtų vykdyti karines funkcijas.

Dar 2016 m. gegužę į Klaipėdos rajono merą kreipėsi Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, informavęs apie patalpų poreikį rajono kariams savanoriams. Tai gan skandalingas posūkis krašto apsaugos istorijoje, nes prieš bemaž 15 metų J. Oleko valdoma Krašto apsaugos ministerija iš esmės ėmėsi silpninti kariuomenę ir ne mažą dalį jos patalpų atidavė savivaldybėms kaip nebereikalingas. Klaipėdos rajono – taip pat. Nuo tada KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 pėstininkų kuopa buvusiame teritoriniame gynybos štabe (Klaipėdos g. 74), beturi vos kelis kabinetus. Šis pastatas istoriškai pritaikytas kariams, todėl kariuomenė Savivaldybės jau dvejus metus prašo grąžinti pastatą bei siekia iš naujo įsirengti ginklinę, į patalpas būtų įeinama tik su leidimais. Tai natūralus poreikis, nes mūsų miesto kuopoje tarnybą atlieka daugiau kaip 100 karių, jų aktyvumas išaugęs 3 kartus, pratybos vis intensyvesnės, o kariai – pavyzdingiausi Lietuvoje. Būtent 302 kuopa trečius metus iš eilės pripažįstama geriausia šalyje. Regis, turėtume didžiuotis ir remti, bet.

Prireikė dviejų kariuomenės vado raštiškų kreipimųsi į merą, kad pagaliau mes, Tarybos nariai, būtume sukviesti priimti sprendimą.  Kai per vieną Tarybos posėdį buvęs tuometinis kuopos vadas Gintautas Razma argumentavo patalpų būtinybę, man buvo labai nemalonu klausytis kolegų. Susidarė įspūdis, kad solidūs Tarybos nariai karius savanorius laiko karą žaidžiančiais vaikiais. Tuomet prisiėmiau atsakomybę asmeniškai bendrauti su Lietuvos kariuomene ir įtikinti politikus plėsti patalpas. Džiaugiuosi, kad po susitikimo su kariuomenės atstovais tai padaryti pavyko ir 2016-ųjų rudenį Taryba patvirtino sprendimo projektą. Iš buvusio teritorinio gynybos štabo reikės iškeldinti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Klaipėdos rajono skyrių ir Vietos veiklos grupę „Pajūrio kraštas“.  Perduoti patalpas kariuomenei turėjome dar praėjusiųjų metų spalį, tačiau čia prasidėjo nesklandumai. Administracijos direktorius, įpareigotas Tarybos sprendimo, taip ir nesudarė patalpų perdavimo plano su konkrečiais terminais. Todėl nenuostabu, kad NŽT darbuotojai iki šiol neturi kaip išsikelti į jiems rastą pastatą Vėžaičiuose ir atlaisvinti patalpas bežada tik 2019 m. rugsėjį. Valstybės strateginis – saugumo – tikslas stumiamas į šoną dėl to, kad nerandama, kur pasodinti kelis žemėtvarkos specialistus? Skamba gėdingai.

Apmaudu, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimamus sprendimus leidžiama boikotuoti dėl smulkmenų. Tas pats nutiko ir šį mėnesį, kai kariuomenei numatytos pastato dalies klausimą iškėlė Atviras jaunimo centras. Pastarasis veikia ir ateityje veiks būtent Klaipėdos g. 74 bei, kaip tikėjomės, kaimyniškai sutars su kariais. Juolab kad abi organizacijos siekia į veiklas integruoti jaunimą. Tačiau centras nusiteikęs plėtrai, o išplėstos karių funkcijos pastate tam užkirstų kelią. Deja, tačiau raštą iš Centro direktorės gavęs meras čia ir vėl surengė neeilinį posėdį, eilinį kartą nerodydamas asmeninės politinės valios. Naujo sprendimo paieška vėl pakibo ore. Mes vėl formaliai siuntinėsime raštus institucijoms, užuot iš principo palaikydami nacionalinio saugumo klausimą.

Palaikau ir palaikysiu Atviro jaunimo centro veiklą. Esu už tai, kad ir NŽT darbuotojai bei klientai gautų jiems patogias patalpas. Tačiau Tarybos sprendimai priimami ne ekspromtu, o apgalvotai ir išdiskutuotai. Juos turi gerbti ir rajono gyventojai, ir ypač – rajono bei administracijos vadovai. Nesugebėdami apginti sprendimų tik dar labiau priešiname organizacijas užuot skatinę jas tartis. Pastaroji situacija dėl patalpų kariuomenei parodė, kad rajono vadovai neturi valios, kuria galėtų apginti Tarybos sprendimų pagrįstumą. Akivaizdžiai matomas siekis įtikti visiems užuot operatyviai ieškojus alternatyvų.

Klaipėdos rajonas kol kas sunkiai kratosi provincijos įvaizdžio. Kitaip ir būti negali, kai principinių sprendimų priimti vis dar nepavyksta be spyrio iš Vyriausybės.