Mirusioms kapinėms sunykti neleidžia entuziastai

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai šiemet vasarą jau šeštus metus iš eilės rengė konfesinio paveldo fiksavimo ir tyrimo ekspedicijas Klaipėdos krašte, kurios paprastai nešykšti prieštaringų įspūdžių ir nori nenori virsta talkomis.

Išvykų metu specialistai identifikuoja ir kruopščiai fiksuoja istorines evangelikų-liuteronų kapinaites, kurių krašto teritorijoje iš viso priskaičiuota per tūkstantį. Turint galvoje, kad XX amžiaus antroje pusėje Klaipėdos krašte išnyko apie 150 kaimų, daugelio kaimų egzistavimo vietą šiandien liudija tik išlikusios kapinės.

Ekspedicijos praverčia ne tik jų dalyvių mokslo darbams - surinkti duomenys kaupiami specialistų 2006-aisiais pradėtoje rengti ir kaupti Klaipėdos krašto kapinių duomenų bazėje.

Istorikams apmaudu, kad iki šiol valstybės paminklosaugininkai nėra parengę bent minimalaus Klaipėdos krašto kapinių registro. Tad mokslininkai teigia atliekantys darbą, kuris priklausytų paveldosaugininkams.

Klaipėdos universiteto mokslininkai jau kelerius metus iš eilės vasarą rengia tyrimo ekspedicijas, kurių metu renka informaciją apie senąsias krašto kapines.

Vagystės - įprastas dalykas

Anot BRIAI direktorės doc. dr. Silvos Pocytės, šiemet vasarą nuveikta ypač daug - aplankytos 21 kapinės, užfiksuoti 1 217 kapų. Specialistai atlieka foto-, o pastaraisiais metais - jau ir videofiksacijas, perpiešia įdomesnius dekoratyvinius elementus bei konstrukcijas, fiksuoja antkapių dydžius, medžiagas, perrašo išlikusias epitafijas.

S. Pocytė neslepia, kad žmonėms, nesusidūrusiems su šia veikla, jos skaičiai atrodo juokingai maži.

"Tačiau manome, kad geriau atlikti darbą nuodugniai, užuot trumpai pasižvalgius, kiek kokių kryžių bei stelų matyti kapinėse", - įsitikinusi pokalbininkė ir jos kolegos: istorikė, sociologė doc. dr. Arūnė Liucija Arbušauskaitė, etnologas prof. dr. Rimantas Sliužinskas, inžinierius dr. Arminas Štuopys, ekspedicijose pradėjęs dalyvauti šiemet ir kitų dalyvių įžvalgas papildęs vertingais technologinio aspekto vertinimais.

Kruopštumas, mokslininkų teigimu, nėra savitikslis. "Kai paminklas ar kryžius nėra užfiksuotas faktinėje savo buvimo vietoje, jo vagystės ar sunykimo atveju labai sudėtinga nustatyti, kur jis stovėjo, - sako S. Pocytė. - O tai, kad kryžiai vagiami - vieša paslaptis. Tiesa, neteko girdėti, kad kas būtų policijai pranešęs apie dingusį liuteronų kryžių.

Pati netikėjau, kad vagystės tokios paplitusios, bet jau turime ir liūdnų pavyzdžių. Rukuose - tarp Šilutės ir Pagėgių - 2008-aisiais užfiksavome per 30 labai gražių lietų ir kaltų geležinių kryžių. Po metų toje pačioje vietoje suskaičiavome vos devynis."

Dėl šios priežasties specialistų vis pildoma kapinių duomenų bazė, į kurią šiuo metu įtraukta apie 150 Klaipėdos krašto istorinių kapinių, net ir gavus lėšų jos perkėlimui į virtualią erdvę netaps viešai prieinama kiekvienam.

"Esame atviri besidominčiųjų istorija arba ieškančiųjų artimųjų kapų prašymams, tačiau laukiame tik motyvuoto domėjimosi", - akcentavo mokslininkai.

Anot S. Pocytės, BRIAI bazėje saugoma ir medžiaga, tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojo doc. Jurgio Mališausko studentų rinkta dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nuvažiavęs į jų aprašytas kapines, gali lyginti ano meto įrašus su dabartimi ir pamatyti, kas išliko ir kas sunyko, dingo arba buvo nuniokota gamtos.

Pavogus lietą kryžių dažniausiai dingsta visa informacija apie po juo palaidotą asmenį, mat užrašus buvo įprasta išlieti pačiame kryžiuje.

Ant kaltų kryžių dažniausiai buvo tvirtinamos porcelianinės epitafinės lentelės - šios yra dužios, be to, pasitaiko, kad jose padaryti įrašai ilgainiui nusiplauna.

Duomenų bazėje sukaupta medžiaga gali būti pravarti ne tik kraštotyros mėgėjams, bet ir įvairių sričių mokslininkams. Be to, BRIAI komanda, susisteminusi šiemet surinktą medžiagą, ketina įrašyti ją į skaitmenines laikmenas ir perduoti krašto savivaldybėms.

Dėl spragų - nepatogumai

Specialistų nuomone, liūdnos istorijos atskleidžia, kad šios kapinaitės paliktos likimo, o realiai - vietos seniūnų ir bendruomenių valiai, ir atspindi paplitusį žemės savininkų stereotipinį įsitikinimą: "Žemė - mano, kapinės - vokiečių."

Beje, nusigauti iki dirbamos žemės lauko viduryje arba privačiame miške pasislėpusių apleistų kapinaičių, kuriose, pasitaiko, ganosi gyvuliai, būna sudėtinga - tenka įveikti fizines kliūtis, pavyzdžiui, privatininko pastatytas spygliuotos vielos tvoras, elektrinius piemenis, ir tai - atsiklausus savininko leidimo.

Anot A. Arbušauskaitės, tai - žemės reformos ir žemės nuosavybės grąžinimo grimasos.

"Daugeliui žmonių, atsikėlusių grąžintinus sklypus į Klaipėdos kraštą, jie buvo perduoti su kapinėmis. Teoriškai šios turėtų būti išimtos, įregistruotos kaip valstybės žemė; turėtų būti numatyti kelio servitutai, kad žmonės galėtų prieiti prie kapinių. Tačiau, jeigu žemėtvarkininkai nesužymėjo servitutų, o sklype įsikūręs žmogus nesupranta, kas yra istorinės kapinės, vieną dieną jis gali šioje vietoje paleisti traktorių, ir kaži ar kas turėtų teisinį pagrindą jam papriekaištauti", - svarsto mokslininkė.

"Greičiausiai taip bus nutikę manant, kad nebėra šio krašto vietinių gyventojų, kurie galėtų prižiūrėti artimųjų kapus. Iš tiesų, dauguma jų - seni žmonės. Tačiau nuostata, neva kapinės - vokiečių, yra ydinga, mat šiose vietovėse gyveno ne tik jie, bet ir lietuvininkai", - akcentavo S. Pocytė.

Anot istorikų, gerą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo senosiose kapinėse dar buvo leidžiama laidoti. 1958-1959 metais vyko senųjų kapinių uždarymo vajus, kai parapijos ar apylinkės teritorijoje buvo paliekamos vienos veikiančios, o kitos uždaromos. Sovietmečiu senosiomis kapinėmis niekas nesirūpino. Nestigo atvejų, kai naujakuriai iš kapinių parsigabentus kalvystės šedevrus - puošnias tvoreles - pasistatydavo savo kiemuose.

Užmaršties naguose

Nepaisant minėtų bėdų, mokslininkai džiaugiasi tolydžio augančiu visuomenės domėjimusi kraštotyra, pedagogų ir mokinių iniciatyvomis. Nesnaudžia ir vietos bendruomenės - per ekspedicijas specialistai yra priskaičiavę dešimtis pavyzdžių, kai kaimo gyventojai, padedami sumanaus seniūno, patys rūpinasi istorinėmis vietos kapinaitėmis, nors valstybės skiriamos lėšos - nedidelės.

"Žinome, kad daug mokyklų inicijuoja savo projektus, praktines kraštotyros pamokas, kurių metų lankomasi istorinėse kapinaitėse, fotografuojamos ir piešiamos įdomios jų detalės. Turime idėją skenuoti moksleivių sukauptą medžiagą ir papildyti ja savo duomenų bazę. Drauge tai galėtų būti svari paspirtis mūsų darbe - galbūt nuvažiavus į kolegų jau aplankytas kapines mums beliktų sutikrinti informaciją, galėtume sutaupyti laiko", - sako S. Pocytė.

Anot A. Štuopio, kapinaitės įdomios ir kaip inžinerinis statinys, puikus technologijų istorijos liudijimas.

"Daryčiau prielaidą, jog kapinėms skirtos kalvelės galėjo būti supilamos sutelkiant visą kaimo bendruomenę. Žavi gana civilizuoti XIX a. sprendimai - daug kur atrandame vandens ir šiukšlių šulinukus.

Įdomu stebėti, kaip, pasirodžius betonui, ši nauja medžiaga keitė įprastus antkapių akmenis: marmurą bei granitą. Meistriški amatininkų darbai atrodo kur kas įspūdingiau nei dabartinė masinė produkcija, kuri įsigali ritualinių paminklų versle", - sakė pokalbininkas.

Rūpinasi jaunimas

Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus pateiktais duomenimis, vien Klaipėdoje yra 15 senųjų kapinių, bendrajame plane pažymėta dar pora dešimčių kultūros paveldo požymių turinčių kapinių ir senkapių.

Savivaldybės Miesto ūkio departamento Kapinių priežiūros poskyrio vedėjos Zinos Stankienės teigimu, senosios kapinės įtrauktos į miesto tvarkymo sritį - jos yra šienaujamos, čia atliekamas sanitarinis valymas. Kiek dažnai - priklauso nuo finansavimo.

Nemažai prie šių kapinaičių tvarkymo ir jų svarbos iškėlimo prisidėjo ir aktyvūs uostamiesčio jauni žmonės. 2008-aisiais Michailas Denisenko, dabartinis Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos "Apskritasis stalas" pirmininkas, su bendraminčiais inicijavo akciją "Misija: Išsaugok", kurios metu jaunimo būrelis pats važiuodavo į apleistas kapines, tvarkydavo jas, šienaudavo. Šis projektas gyvuoja iki šiol - lėšų inventoriui ir kurui gaunama pagal savivaldybei reguliariai teikiamus projektus.

Remiama projektine veikla neapsiribojama, o ir registrai - nebūtinas dalykas, kad vienas ar kitas apleistas objektas sulauktų dėmesio. Kaip ir kasmet, artėjančia lapkričio 1-ąją M. Denisenko ir jo bičiulių būrelis nuvažiuos į Klaipėdos prieigose ir atokiau esančias kapinaites ir čia įžiebs Vėlinių žvakutes - atiduodami pagarbą šiai rimties dienai ir kadaise čia gyvenusiems ir amžino poilsio atgulusiems žmones.

"Registravo formaliai"

Audronė VYŠNIAUSKIENĖ, Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė
Pagal įstatymus, istorinių kapinių priežiūros funkciją turi atlikti vietos savivaldybės. Valstybė perduoda kapines jų žinion patikėjimo teise, o savivaldybės įpareigotos jas įregistruoti, tačiau šis procesas yra užstrigęs ir, panašu, ilgam, nes stinga lėšų žemės sklypų formavimui bei inventorizavimui. Bendro specialaus kapinių registro nėra. Situacijos, kai kapinės apsuptos privačių žemių, kilo žemėtvarkininkams nepadarius savo darbo iki galo. Mes galime padėti, jeigu kliudoma patekti į kultūros vertybių registro kapines. Į jį įtraukta apie 1 600 objektų - kapų ir kapinių. Tiesa, registravimas buvo atliekamas formaliai, tad kiekybė pranoksta kokybę: viename rajone į registrą įrašytos visos senosios kapinės, kitame - jokių. Dabar registro pildymas naujais objektais dėl lėšų trūkumo apskritai pristabdytas. Po 2005-ųjų pasikeitus įstatymams, iki tol registre buvusios įrašytos neveikiančios kapinės tapo saugomos valstybės. Departamentas pagal prašymą turi skirti finansavimą jų tvarkybai, t. y. restauravimo bei konservavimo darbams.