Mirties slėnio paslaptys sudomino Prancūziją

Neringos savivaldybė sulaukė Prancūzijos ambasados Lietuvoje prašymo suteikti informacijos apie legendomis apipintą vietovę netoli Nidos. Ambasadorių Philippe'ą Jeantaud itin sudomino tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų esantis mistiškasis Mirties slėnis, kur prieš šimtmetį esą buvo apgyvendinti keliolika tūkstančių prancūzų karo belaisvių.

Pra­ncū­zi­jos am­ba­sa­da no­rė­tų pa­mė­gin­ti pra­skleis­ti pa­slap­ties šy­dą ir de­ra­mai pa­gerb­ti tau­tie­čių ka­lė­ji­mo, žū­ties vie­tą at­mi­ni­mo ženk­lais. Da­bar ko­po­se tręš­ta prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių gal­būt ten pa­lai­do­tiems be­lais­viams pa­sta­ty­ti kry­žiai.

Ne­rin­gos me­ri­jos at­sto­vai tei­gia­mai ver­ti­na dip­lo­ma­ti­nės at­sto­vy­bės pa­stan­gas sie­kiant įmin­ti Mir­ties slė­nio pa­slap­tis, nes ty­lio­sios ko­pų lo­mos nie­kas nė­ra ty­ri­nė­jęs, ma­žai au­ten­tiš­kų fak­tų ži­no ir is­to­ri­kai.

Smė­lia­kal­nių mįs­lė

Mir­ties slė­niu nuo se­no va­di­na­ma pil­kų­jų ko­pų lo­ma – vie­na la­biau­siai le­gen­do­mis apau­gu­sių Kur­šių ne­ri­jos vie­to­vių. Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių kaž­kas smė­lia­kal­nių ma­sy­ve prie Grobš­to re­zer­va­to ri­bos įka­sė ke­lio­li­ka me­di­nių kry­žių, apt­vė­rė te­ri­to­ri­ją me­di­ne tvo­re­le ir įbe­dė ženk­lą su už­ra­šu: „Mir­ties slė­nis“.

Lo­ma pa­ten­ka į Par­ni­džio kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nį, to­dėl yra gau­siai lan­ko­ma žmo­nių. Jie tik gūž­čio­ja pe­čiais at­okio­je vie­to­je iš­vy­dę se­nu­tė­lius kry­žius.

Pa­tys ni­diš­kiai, pa­sa­ko­da­mi, ko­dėl tas slė­nis va­di­na­mas Mir­ties var­du, tik abs­trak­čiai kal­ba apie sve­tim­ša­lius, ku­rie ten ka­lė­jo ir mi­rė.

Mir­ties slė­nis sie­ja­mas su 1870–1871 me­tais vy­ku­siu Prū­si­jos ir Pra­ncū­zi­jos ka­ru. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, kad bū­tent po šio ka­ro ne­to­li Ni­dos vo­kie­čiai įren­gė pra­ncū­zų ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lą.

Yra ži­no­ma, kad to ka­ro me­tu pra­ncū­zai trė­mė su­im­tus vo­kie­čių ka­rius į Šiau­rės Af­ri­ką, kur vers­da­vo dirb­ti su­nkius dar­bus dy­ku­mo­je ne­žmo­niš­ko­mis są­ly­go­mis. Esą kerš­tau­da­mi prieš­inin­kams vo­kie­čiai ir pa­si­rin­ko Ni­dą.

XIX am­žiaus pa­bai­go­je-XX am­žiaus pra­džio­je Par­ni­džio ir Sklan­dy­to­jų ko­pų ap­lin­ka iš­ties bu­vo pa­na­ši į dy­ku­mą, pus­to­mą smė­lio, to­dėl ti­ko be­lais­vių sto­vyk­lai įreng­ti.

Šį is­to­ri­nį fak­tą 1918 me­tais iš­leis­ta­me vei­ka­le mi­ni ir žy­mus Klai­pė­dos is­to­ri­kas Jo­han­ne­sas Semb­ritz­kis. Jis vie­nu sa­ki­niu už­si­me­na, kad tvir­ti­nant ne­ri­jos kran­tus „dir­bo pra­ncū­zų be­lais­viai iš Ni­dos at­sa­ko­mo­sios ka­ro be­lais­vių sto­vyk­los“. To­liau is­to­ri­kas trum­pai pa­aiš­ki­na, kad ta kerš­to pra­ncū­zams sto­vyk­la bu­vo įreng­ta „smė­ly­nuo­se prie Ni­dos, kaip „at­sa­ky­mas“ pra­ncū­zams, ku­rie vo­kie­čių be­lais­vių sto­vyk­las kū­rė ir Al­žy­re“.

Kny­gą apie Kur­šių ne­ri­ją 2001 me­tais iš­lei­dęs Jur­gis Bu­čas su­tei­kia dar dau­giau in­for­ma­ci­jos. Anot jo, Mir­ties slė­ny­je bu­vo pa­sta­ty­tas iš­ti­sas ba­ra­kų mies­te­lis, ku­ria­me „bū­ta 12 tūkst. be­lais­vių“. Moks­li­nin­ko tei­gi­mu, nuo epi­de­mi­jų, karš­čio ir su­nkaus dar­bo (tvir­ti­no ne­ri­jos kran­tus, ap­žel­di­no ko­pas ir kt.) be­lais­viai esą mir­da­vo de­šim­ti­mis ir bu­vo už­ka­sa­mi čia pat smė­ly­je.

„Gra­žiau­sia ir ra­miau­sia pa­sau­lio vie­ta bu­vo pa­vers­ta ti­kru pra­ga­ru. Ta vie­ta da­bar va­di­na­ma Mir­ties lo­ma“, – pa­sa­ko­ja J. Bu­čas.

Ne­rin­giš­kiai prisidėtų

Nors užuo­mi­nų, kad da­bar­ti­nė­se pil­ko­sio­se ko­po­se prie Ni­dos iš­ties ga­lė­jo ka­lė­ti ir gal­būt ten pat bū­ti pa­lai­do­ti pra­ncū­zų be­lais­viai, yra, ta­čiau au­ten­tiš­kų šal­ti­nių, to me­to do­ku­men­tų bent Lie­tu­vo­je nie­kas nė­ra ma­tęs.

To­dėl ži­nia, kad le­gen­di­ne vie­to­ve su­si­do­mė­jo Pra­ncū­zi­jos am­ba­sa­da, nu­džiu­gi­no Ne­rin­gos at­sto­vus.

„Mir­ties slė­nis ti­krai ga­lė­tų bū­ti vie­nu tu­ris­tų trau­kos cen­trų Kur­šių ne­ri­jo­je. Ypač vis daž­niau į Ne­rin­gą už­su­kan­tiems pra­ncū­zams. Bė­da, kad nie­kas iki šiol nė­ra at­li­kęs jo­kių ar­cheo­lo­gi­nių ar iš­sa­mių is­to­ri­nių ty­ri­mų, ku­rie pra­skleis­tų pa­slap­ties šy­dą ir ga­lė­tų at­sa­ky­ti, ar iš­ties lo­mo­je bu­vo ta be­lais­vių sto­vyk­la, ar yra kas li­kę po smė­liu, ar ten pa­lai­do­ti ka­ro be­lais­viai“, – sa­kė Ne­rin­gos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nis­tra­ci­jos di­rek­to­rius Al­gi­man­tas Vyš­niaus­kas.

Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bė mie­lai pri­si­dė­tų prie pra­ncū­zų sie­kių pa­gar­biau su­tvar­ky­ti, įam­žin­ti šią vie­tą. Svars­to­ma ga­li­my­bė pri­si­dė­ti ir prie žval­go­mų­jų ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­mų, jei bū­tų nu­spręs­ta juos at­lik­ti.

Pra­vers­tų tyrimai

Ar­cheo­lo­gas dr. Gin­tau­tas Za­bie­la LŽ pa­ti­ki­no, kad iš pra­džių ga­li­ma bū­tų ap­siei­ti ir be ka­si­nė­ji­mų, o iš­žval­gy­ti Mir­ties slė­nį spe­cia­liu prie­tai­su geo­ra­da­ru.

„Jis už­fik­suo­tų ano­ma­li­jas po že­me be fi­zi­nės in­ter­ven­ci­jos. Ži­no­ma, ten ga­li nie­ko ne­už­čiuop­ti, nes vi­siš­kai ne­aiš­ku, ar ten bu­vo ka­ro be­lais­vių sto­vyk­la, o jei bu­vo – kur tiks­liai. Ki­tas da­ly­kas – smė­lis, ku­ris per šimt­me­tį bu­vo pus­to­mas, tad tie įro­dy­mai ga­li bū­ti la­bai gi­liai, ir mes nie­ko ne­ma­ty­si­me. Ta­čiau iš­tir­ti bū­tų la­bai nau­din­ga, net jei moks­li­nin­kai nie­ko ne­ras­tų, nes tai ir­gi bū­tų in­for­ma­ci­ja“, – tei­gė ar­cheo­lo­gas.

Pra­ncū­zi­jos am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je at­sto­vai LŽ in­for­ma­vo, kad to­liau bus ak­ty­viai do­mi­ma­si Mir­ties slė­niu, ban­do­ma ieš­ko­ti at­sa­ky­mų ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­čio­je Pra­ncū­zi­jo­je, jos is­to­ri­niuo­se ar­chy­vuo­se. Mat fak­tai apie be­lais­vių sto­vyk­las pa­pras­tai bū­da­vo fik­suo­ja­mi do­ku­men­ta­liai.

Me­mo­ria­li­nis pa­mink­las pra­ncū­zų ka­ro be­lais­viams jau yra pa­sta­ty­tas Klai­pė­do­je, prie Mal­kų įlan­kos. Jis skir­tas Vil­hel­mo ka­na­lą 1863–1873 me­tais sa­vo ran­ko­mis iš­ka­su­siems pra­ncū­zams. Daug jų tuo­met žu­vo.