Memelis - ir Afrikoje Memelis

Memelis - ir Afrikoje Memelis

Pietų Afrikos Respublikoje, į kurią dėl čia vykstančio planetos futbolo čempionato šiuo metu nukreiptos viso pasaulio akys, yra šiek tiek ir senosios Klaipėdos dvasios.

Maždaug už 240 kilometrų nuo Johanesburgo, kuriame rytoj vyks šio čempionato finalinės rungtynės, yra miestelis vardu Memelis. Ir tai ne šiaip koks sutapimas: Pietų Afrikos Memelis, esantis centrinėje šios šalies dalyje, vadinamojoje Fristeito provincijoje (angl. "Free state" - Laisvoji valstija), buvo taip pavadintas tuometinio Rytprūsių Memelio, tai yra - dabartinės Klaipėdos, garbei.

Bent jau taip tvirtinama šį miestelį pristatančiame turizmo informacijos portale. Tačiau ir "Vakarų ekspreso" kalbinti uostamiesčio istorikai sutinka, kad tai visai panašu į tiesą.

Apsuptas vandens

Minėtame portale teigiama, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje, maždaug 1880-aisiais, toks ponas Straszackeris, pagal profesiją žemės matininkas, gyvenęs Memelyje prie Baltijos jūros, išvažiavo matuoti žemės į Pietų Afriką, tuometinę Oranžijos valstybę. Žinia, ji ilgainiui virto Pietų Afrikos Respublikos Fristeito provincija.

Vieną iš atmatuotų sektorių (Nr. 491) buvęs memelenderis pavadino savo gimtojo miesto vardu - Memeliu. Juolab kad ši teritorija, kaip ir Memelis prie Baltijos jūros, Kuršių marių ir Danės upės, taip pat apsupta vandens - upių Pampoenspruit ir Klip (kai kurių šaltinių teigimu, "Memel" prūsiškai ir reiškia "apsuptas vandens").

Afrikietiško Memelio apylinkėse iki šiol tebėra didžiausios šioje šalyje dėl vasaros liūčių patvinstančių upių užliejamos teritorijos. Taigi yra tam tikrų sąsajų ir su Nemuno delta, o vokiečiai, žinia, Nemuną taip pat vadino Memeliu.

Oficialiai įforminusi Straszackerio atmatuotą žemės lopinį, tuometinė valdžia ėmė pardavinėti sklypus, ir apie 1890-uosius čia jau atsirado poreikis statyti bažnyčią. Ilgainiui Memeliu pavadintame sektoriuje atsirado ir policijos nuovada, teismo rūmai, ėmė kurtis įvairūs verslai. Tad 1911 metais buvo įkurta organizacija, kuri Memeliui siekė miesto teisių. Savo tikslo ji pasiekė po poros metų - 1913-aisiais Memelis buvo paskelbtas miestu.

Šiuo metu šis miestelis turi apie 15 tūkstančių gyventojų (panašiai, kaip Gargždai) ir garsėja jį supančia gamta, ypač - užliejamomis pievomis, kuriose peri šimtai paukščių rūšių. Tad Memelio apylinkes į savo maršrutus yra įtraukę viso pasaulio paukščių stebėtojai.

Kita vertus, anot turizmo informaciją teikiančių interneto portalų, daugelį metų buvęs tarsi ir pamirštas, dabar Memelis sparčiai populiarėja, mat į vaizdingas vietoves keliasi vis daugiau iš didmiesčių norinčių pabėgti žmonių.

1913 metais miestu paskelbtame Memelyje Pietų Afrikos Respublikos Fristeito provincijoje šiuo metu gyvena apie 15 tūkstančių gyventojų.


Pavadinimų "eksportas" - įprastas

Klaipėdiečio istoriko Vyganto Vareikio nuomone, visiškai įtikima, kad Memelis Pietų Afrikoje iš tiesų turi dabartinės Klaipėdos šaknis. Mat tuo metu persikėlėliai iš Europos - baltieji - dažniausiai visiškai nesidomėjo tolimųjų kraštų gyventojų - čiabuvių - kultūra, tiesiog užimdavo tuščius plotus ir jiems duodavo savo gimtųjų vietų pavadinimus.

Taip vyko ne tik Afrikoje, bet ir Australijoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje - visur aptiksi vietovardžių, identiškų europietiškiems ar adaptuotų (pavyzdžiui, Niujorkas - Naujasis Jorkas).

Minėtasis Straszackeris iš tuometinio Memelio į Pietų Afriką greičiausiai vyko ieškodamas uždarbio. Mat 19-ojo amžiaus pabaigoje tiek Rytų Prūsiją, tiek Rusijos imperijai priklausiusią Lietuvą krėtė ekonominė krizė, trūko darbo, be to, tuo metu kaip tik buvo fiksuojamas demografinis sprogimas, tad emigracija, ypač žydų šeimų, buvo didžiulė.

O Pietų Afrikos valstybės dėl didelių tuščių plotų ir galimybių (Straszackeris juk buvo matininkas, Rytprūsiuose jau daugiau mažiau viskas išmatuota ir pasidalinta, o ten - tik spėk matuoti) buvo patrauklios persikėlėliams.

Beje, ir šiuo metu Pietų Afrikos Respublikoje yra didelė žydų bendruomenė, kurios daugumą, apie 80 proc., sudaro daugiausiai 19-ojo amžiaus pabaigoje iš dabartinės Lietuvos teritorijos emigravusių žydų palikuoniai.

Pavadinimas - gyvas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė senosiose Memelio gyventojų adresų knygose Straszackerio pavardės nerado, tačiau tai, anot jos, dar nieko nereiškia, mat muziejuje yra 1866 ir 1898 metų tokios knygos, o laikotarpio, kai šis žmogus galimai emigravo iš Memelio, - nėra. Juolab kad miesto gyventojų kaita, anot istorikės, tuo metu buvo labai didelė.

Z. Genienė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje buvo fiksuojama didžiulė žydų emigracija iš Memelio į Pietų Afrką, tad nieko nuostabaus, kad šioje šalyje šis vardas iki šiol yra gyvas.

Beje, anot jos, yra žinoma ir apie kur kas anksčiau, dar 18 amžiuje, į Pietų Afriką persikėlusius klaipėdiečius. Pavyzdžiui, taip pasielgė 1703 metais Memelyje, čia gyvenusios olandų kilmės šeimoje, gimęs Jacobas van Reenenas. Į dabartinį Keiptauną jis atsikėlė apie 1720-uosius metus, čia sukūrė šeimą ir susilaukė palikuonių, kurių vėlesnės atžalos yra pasklidusios po visą pasaulį.

Memelio gatvė yra net ir Londone, Islingtono rajone.


Memelio gatvės

Gali būti, kad Memelis Pietų Afrikos Respublikoje šiuo metu yra vienintelis miestas, turintis tokį pavadinimą, neskaitant galbūt kokios fermos kur nors Amerikoje ar Australijoje, į kurią taip pat emigravo žmonės iš šių kraštų ir "vežėsi" savo buvusius gyvenimus.

Tačiau pasaulyje yra daugybė gatvių, turinčių Memelio pavadinimą. Z. Genienės teigimu, apie 1930-uosius metus, kai Klaipėda jau buvo autonominė Lietuvos dalis ir vis plačiau buvo naudojamas Klaipėdos pavadinimas, daugelyje Vokietijos miestų gatvės imtos vadinti Memelio vardu (jos likusios iki šiol). Taip vokiečiai, matyt, bandė pademonstruoti savo santykį ir intencijas šio miesto atžvilgiu.

Pavyzdžiui, Berlyne 1930 metais pradėjo veikti metro stotis "Memeler Strasse", pavadinta šalia buvusios gatvės vardu, kuri savo ruožtu gavo senąjį dabartinės Klaipėdos pavadinimą. Tiesa, vėliau šios stoties pavadinimas kelis kartus buvo keičiamas ir šiuo metu ji vadinasi "Weberwiese".

Rekonstruojant vieną Berlyno metro stotį, kuri po Vokietijos suvienijimo buvo pavadinta "Weberwiese", buvo "atkapstytas" senasis jos pavadinimas - "Memeler Strasse".

O štai, pavyzdžiui, Manheime iki šiol yra ir Memelio gatvė, ir joje veikianti užeiga "Memel-Stuben". Beje, šis miestas su Klaipėda susigiminiavo dar 1915 metais, nes taip išreiškė savo paramą nuo rusų puolimo I pasaulinio karo metu nukentėjusiems klaipėdiečiams. Panaši tradicija buvo pratęsta ir po II pasaulinio karo.

Įdomu ir tai, kad Memelio vardas gyvas ne tik Vokietijoje, bet net ir Olandijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Škotijoje: taip pavadintų gatvių yra Hiustone (JAV, Teksaso valstija), Londone (Anglija), Belfaste (Šiaurės Airija), Glazge (Škotija) ir daug kur kitur.

Pagaliau, visi juk žinome, jog Memelis yra minimas ir Vokietijos himne, kurio pirmajame posme yra eilutė "Von der Maas bis an die Memel" - "Nuo Maso iki Memelio". Tiesa, šios eilutės buvo giedamos tik nuo 1922 iki 1945 metų. Nuo 1949 m. buvo naudojama tik muzika, o po Vokietijos suvienijimo giedamas tik trečias posmas.

Žinia, šis himnas kaip tik šiandien bus giedamas tos pačios Pietų Afrikos Respublikos mieste Port Elizabete (maždaug už 1000 kilometrų nuo minėtojo afrikietiškojo Memelio) prieš Vokietijos ir Urugvajaus rinktinių susitikimą mažajame pasaulio futbolo čempionato finale.

Manheime iki šiol yra ir Memelio gatvė, ir joje veikianti užeiga "Memel-Stuben".

Klaipėda mini knygoje

"Vakarų ekspresas" buvo aptikęs ir daugiau klaipėdiečių pėdsakų Afrikoje. Cikle "Klaipėdos akvarelės" aprašėme dabar Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptauno apylinkėse, gyvenančio Uvės Kersandto giminės istoriją.

Prieš trejetą metų pirmą kartą į Klaipėdą atvykęs U. Kersandtas nemažai žinojo apie mūsų miestą, mat yra parašęs giminės knygą "The shadow of a dream. A brief historical account of the Kersandt family" ("Svajonių šešėlis. Trumpa istorinė Kersandtų šeimos apybraiža"), kurioje nemažai dėmesio skirta Klaipėdai: joje gimė Uvės tėvas, dvi tetos. O jo senelis Frydrichas Vilhelmas Kersandtas, gimęs Vėluvoje (dabar - Znamenskas Kaliningrado srityje), buvo Klaipėdos Pirklių korporacijos sindikas (teisininkas, tvarkęs visą dokumentaciją, pasirašinėjęs sutartis, reguliavęs ir finansinius reikalus), priklausė vietinei Masonų ložei.

Kersandtų šeimyna Klaipėdą paliko 1920 m., kai joje jau buvo prasidėję neramumai. Iš pradžių apsigyveno Berlyne, o vėliau persikėlė į Pietų Afriką.

Žinia, nuo 1949 metų Pietų Afrikoje gyveno bei dirbo ir iš Rytų Prūsijos kilęs dailininkas Pranas Domšaitis, kurio vardu Klaipėdoje yra pavadinta paveikslų galerija.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder