Lietuvių palaikai šaukiasi žemės

Svarbiausia – pagarba palaikams

Kai atidarė kapines, jose išsyk buvo palaidoti 7 asmenys, 2 iš jų – į kolumbariumą. „Galvojome, kad Lietuvoje ši naujovė prigis taip pat, kaip ir užsienyje. Kai kurie žmonės laukė atidarant šias kapines, urnas saugodami namie“, – kalbėjo Petrikaičių kapinių prižiūrėtojas Jonas Drungilas.

Tačiau, jo žodžiais, vėlesnių metų statistika parodė, kad kretingiškiai nepuola deginti mirusių artimųjų, o juo labiau jų palaikų talpinti į betonines spintas. „Vienas vyras, žmoną laidojęs su Bažnyčia, kunigui netgi pašventinus jos amžino poilsio vietą kolumbariume, dabar svarsto – ar neperlaidojus urnos į žemę. Jis sakė naktimis neužmiegąs, vis pamąstąs, gal nederamai palaidojęs, gal jos palaikai šaukiasi žemės“, – apie tai, kaip sunkiai naujos laidojimo tradicijos skinasi kelią lietuvių tautos sąmonėje, kalbėjo J. Drungilas.

Pats būdamas uolus krikščionis, J. Drungilas sakė žinąs krikščionišką nuostatą dėl palaikų deginimo ir jų laidojimo: „Pagal Romos katalikų tikėjimą, pirmenybė yra sugrąžinti kūną į žemę. Tačiau nenusižengiama, jei kūnas sudeginamas, ir laidojama urna su palaikais. Šis laikmetis išbarstė žmones po pasaulį, ir ne vienas jų – netgi kunigai, sugrįžta į tėviškę urnose.“

Jo žodžiais, svarbiausia yra išlaikyti pagarbą žmogaus palaikams – nebarstyti jų į vandenį ir nelaikyti netinkamoje vietoje – namuose ar kur kitur. Tam yra skirta pašventinta kapinių vieta. „Krikščionys tiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų, žmogaus kūnas – jo sielos ir dvasios buveinė – nepaisant, kaip palaidotas, bus prikeltas Paskutinio Teismo dieną“, – krikščioniškomis įžvalgomis pasidalijo J. Drungilas.

Veronika Milienė sakė, jog jos šeima nė nedvejojo dėl pasirinkimo, kaip laidoti sūnų – jiems priimtinos senosios laidojimo tradicijos.

Pranašumas – nereikia rūpintis

Nemažai kretingiškių urnas laidoja į žemėje suformuotą šeimos kapavietę, – Petrikaičių kapinėse taip yra palaidota 15 asmenų.

Vis dėlto, pastebėjo J. Drungilas, urnas jų kapinėse dažniau laidoja į kolumbariumo spintas – taip pigiau, o ir kapavietės prižiūrėti nereikia. „Kolumbariume dažniausiai laidojamos urnos tų žmonių, kurie prieš mirtį artimiesiems nepareiškė savo valios, arba jų artimieji gyvena emigracijoje. Kartais vietą kolumbariume iš anksto pasirenka visa šeima – vienoje patalpoje, kuri uždengiama juodo šlifuoto akmens plokšte, gali sutilpti net keliolika urnų“, – teigė kapinių prižiūrėtojas.

Vietos kolumbariume yra skirtos tik Kretingos rajono gyventojams, mokamų vietų jame nėra. Laidojant urną kolumbariume, patiems tereikia pasirūpinti ant plokštės iškalti mirusio asmens vardą ir pavardę bei gimimo–mirties datą.

Ties kolumbariumo sekcijomis nėra vietos nei gėlei, nei žvakei, todėl šie mirusiesiems skirti daiktai tiesiog nukloję grindinį. O keturių mėnesių kūdikio urna iš kitų išsiskiria ant užrakto pakabintu žaisliniu meškiuku.

Artimieji pasigenda privatumo

Sūnaus Sauliaus kapavietę Petrikaičių kapinėse prieš Vėlines tvarkiusi Veronika Milienė sakė, jog šias kapines pasirinkę todėl, kad netoliese gyvenantys, tačiau apie brangaus žmogaus laidojimą kolumbariume nė negalvoję: „Man ten ir būti nejauku – nėra jokio privatumo: nei gėlės, nei žvakės kur pastatyti. Plika siena vidury lauko, košiama vėjo, plakama lietaus“, – neslėpė ji.

J. Drungilas sakė, jog priešais kolumbariumą ketinama įrengti suoliuką ir pastatyti masyvią žvakidę bei 2 vazas, kur mirusiųjų artimieji galės bendrai pamerkti gėlių, uždegti žvakių.

Petrikaičių kapinės, J. Drungilo žodžiais, yra suskirstytos sektoriais: pirmajame – įprastos kapavietės, kurių jau yra 130. Pamiškės link pildosi jau šešta eilė, iš viso toje vietoje numatyta per 800 kapaviečių. Vėliau kapinės galės būti pratęstos. Kitąpus kapaviečių – kolumbariumas: nors pastatytos tik 2, tačiau iš viso yra suprojektuota 20 kolumbariumo sekcijų.

Petrikaičių kapinėse įrengiamos vienodų dydžių – 2,5 m x 2,8 m – šeimyninės kapavietės, skirtos tik 2 karstams. Kitiems šeimos nariams amžino poilsio šalia namiškių teks atgulti urnose.

Pieva nepasiteisino

Antrasis sektorius skirtas unifikuotai daliai – pievai, į kurią turėtų būti laidojami mirusieji, ant jų kapų pastatant tik kuklius vienodus paminklus. Tai turėjo būti naujovė Lietuvoje. Pievą už tam tikrą artimųjų mokestį buvo pasirengę prižiūrėti bendrovės „Kretingos komunalininkas“ darbuotojai. Tačiau, pasak J.Drungilo, galimybe unifikuotai palaidoti artimą žmogų kol kas domėjosi tik vienas asmuo. Todėl vis dar atidedami ten atlikti būtini drenažo darbai.

Už šios pievos, atskirtas dekoratyvinių krūmų eile, plyti laukas, skirtas išbarstyti pelenus. Tačiau, atviravo J. Drungilas, niekas ligi šiol to daryti nepanoro, o jis ir nemanąs, kad panorės. „Visų pirma, nekrikščioniška, nebent taip panorėtų kito tikėjimo žmonės. Antra, įrengė tą vietą, nes taip reikalaujama pagal ES normas, juolab kad kapinių projektą rengė projektuotojas iš Ispanijos“, – sakė J. Drungilas.

Kolumbariumai irgi dėvisi

Baltkalnio kapinėse situacija – panaši, tik kolumbariumo grindinys ten labiau nukrautas žvakėmis, gėlėmis, netgi krepšeliais.

„Kapinės veikia nuo 2010-ųjų, kolumbariume įrengta 240 vietų, tačiau šiandien iš jų tėra užimta vos 14 vietų, vienoje nišoje palaidoti du asmenys. Iš pradžių suvežė urnas, laikytas namuose, o po to nurimo. Šiemet laidoti kolumbariume neišdavėme nė vieno leidimo“, – kalbėjo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. Į sieną, jo manymu, dažniau artimą žmogų laidoja tie, kurių požiūris – modernesnis, kurie gyvena kosmopolitiškai ir nebesilaiko įsikibę senųjų papročių. „Urnose artimuosius parsivežę darbėniškiai, pastebėjau, dažniau laidoja į šeimos kapavietę. Pirmiau ją išbetonuoja, palikdami angą, pro kurią galima įdėti ne vieną, o kelias urnas“, – kalbėjo seniūnas.

A.Poškys taip pat pastebėjo, jog ir kolumbariumo išorė per laiką jau pakito: „Iš pradžių ta siena atrodė estetiškai, tačiau betonas dėvisi – aptrupėjo ir patamsėjo, kaip ir kiekvienas nenaudojamas daiktas. Jo priežiūra, kaip ir kapinėmis, teks pasirūpinti seniūnijai“, – sakė A. Poškys. Jis mano, jog kolumbariumai mūsų krašte nepasiteisino tiek, kiek buvo tikėtasi.