Lankupius vanduo maitina, dabina ir skaldo

Lankupiai - kaimas Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, už 4 kilometrų į pietvakarius nuo Vilkyčių, prie pat Vilhelmo kanalo pradžios. Klaipėdos rajono Lankupiai išsidėstę vakariniame Minijos krante, Šilutės rajono - rytiniame. Maždaug 200 gyventojų kaimas priklauso trims seniūnijoms: Priekulės, Saugų ir Kintų.

Lankupiai - senas kaimas, beveik prieš dešimtmetį perkopęs 500 metų, o kaimo pasididžiavimui - mokyklai - bėga 272-ieji.

Sportiniame žirgyne šiuo metu jodinėjama 17 ristūnų, kuriuos neseniai iš Amerikos su laurais grįžęs Valdas Urbonas (nuotraukoje) prižiūri kartu su savo tėvu Valdemaru Urbonu

Lankupius į tris seniūnijas "suskirstę" Minija ir Vilhelmo kanalas, tačiau iš tikrųjų, anot vietinių, valdžia pasidariusi, kaip jai parankiau, tuo tarpu lankupiškiams šitoks suskirstymas esąs nepatogus. Kas kita būtų, aiškino, jei per Miniją būtų galima pervažiuoti. Dabar norėdamas nuvykti į kitą kaimo pusę, turi daryti vingį pro Priekulę, esančią už 10 kilometrų.

Iškilus bendrai visam kaimui problemai, niekas nenori užsiimti - viena seniūnija kitai mėto, - tikino gyventojai. Maždaug 10 metų prašė, kad kapitaliai suremontuotų lieptą per Miniją. Tilteliu kiaurais šonais į kitą krantą nusigauti bijojo net suaugusieji, o vaikai juo į mokyklą eidavo. Kitoje pusėje karves melžusi Barbora Puškorienė pasakojo, kad nusigaudavo ir ropomis. Vanduo nusinešęs ne vieną gyvybę, esą eidama namo nuskendo ir viena mokinė.

"Gera Lankupiuose gyventi", - savo žargonu išdėstė Ernestas ir nusivedė komandą į aikštelę

Lankupius iš kitų kaimų išskiria ir kanalas su šliuzais, kurio pažiūrėti veržiasi daugelis atvykusiųjų. Šliuzai prižiūrimi, vartai nudažomi, šiukšlės išgriebiamos. Lankupiškiai tiesiai sakė, jog čia jie gerai mato miestiečių darbus, ir prašė perduoti, kad neterštų Minijos, kuri ir be teršalų sparčiai seklėja, užsineša. Vienok, girdėję apie gaivinamą laivybą, patyliukais jos laukia, yra prisimenančių, kaip pro Lankupius buvo plukdomi rąstai.

Rozmarijos ir Petro nuomone, Klaipėdos rajono pusėje tvarka yra geresnė. "Kokius konteinerius išsirašo, tokius ir atveža, o mes likome 80 litų skoloje, užsisakėme mažus - atvežė didelius."

Važiuodami į "Šilutės Lankupius", patyrėme tikrą kankynę, nes vienintelis čia vedantis kelias tarpais smarkiai duobėtas, o tarpais - išlupinėtu akmenų grindiniu. Ir per kaimą šioje pusėje kelias neatrodė geresnis. "Jaučiamės nuo pasaulio atskirti. Žadėjo kelią išgreideriuoti, bet pasnigo, sudrėko, vėl tenka laukti, prašyti, o eismas gana intensyvus, šioje pusėje yra parduotuvė, žirgynas", - panašiai guodėsi ne vienas gyventojas. Pasak lankupiškio Kazio, esą parengtas projektas, kurį patvirtinus, čia gali atsirasti 23 vėjo jėgainės, tada iki Vilkyčių kelias kada nors būtų asfaltuojamas.

B. Puškorienė, Lankupiuose gyvenanti nuo 7 metų, prisiminė, kaip ties mokykla kraudavo medžius į baržas ir plukdė į Klaipėdą.

"Ten - Lankupių centras, ten gyvena Seimo narys Vytautas Čepas, turi jie ir asfaltą, ir apšvietimą, ten įkurta bendruomenė", - ne be pavydo kalbėjo gyventojai Šilutės rajono pusėje. Tuo tarpu bendruomenės lyderiai minėjo, kad pasigenda aktyvumo iš pačių lankupiškių, nepaisant, kuriame krante gyventų: "Kai šventės, iš visų pasviečių suvažiuoja, o kai dirbti - nėra kam."

Praėjusią vasarą lankupiškiai atsisakė liepos pradžioje rengiamos tradicinės šventės, nes taupo pinigus - nori aptverti šalia mokyklos esančias kapines, atskirti nuo jų sporto aikštyną, žmones kaimynystėje. Daugiau darbų yra numatę, kaimą nori patvarkyti, kad būtų maloniau ir svečiams, ir vietiniams.

Pasak mokytojos Liudgardos Žemgulienės, Lankupių vardas kildinamas iš vokiečių ūkininko Lankups pavardės, kita versija - nuo lankų, upės

Vietinių gyventojų tiksliai nesuskaičiuotum, nes dalis užsienyje, kita dalis gyvena ne nuolat. Įsigiję senus namus, naujai čia yra pasistatę arba restauravę 11 šeimų, visos, sako, - klaipėdiškių. Vieni gyvena, kiti važinėja kaip į vasarvietę. Likusieji - daugiausia pensininkai. Sutikome ir keletą šišioniškių - Erartą Tyfenzeną, Rozmariją Enzelienę.

Lankupiuose gyventi norėtų daug kas. Pasirodo, nuolat čia klausinėjama, dairomasi, atvažiuoja nepažįstami juodais kostiumais, tačiau "trobelės laisvos nėra, palei Miniją visur privačios žemės, o sodybos - labai brangios". Anot vietinių, nei žemės, nei sodybų niekas čia neparduoda. Abejojo dėl vienintelės buvusios ūkininkų Stubrų sodybos. Dar vienas molinis namas užregistruotas kaip etnografinė sodyba, bet niekas šios griūvančios vertybės nežiūri.