Laisvėjanti Palanga – Sąjūdžio verpetuose

Dr. Kęstutis Bartkevičius istorijos mokslų disertacijos „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vietinio lygmens organizacijos 1988–1990 metais: struktūros ir socialinė analizė“ išnašoje nurodo: „Kad LPS IG Palangoje galėjo būti įkurta 1988 m. birželio mėn., leidžia teigti tik vieno jos nario – Alberto Petronio pažymėjimo kopija (žr.: Medžiaga apie Sąjūdžio veiklą Palangoje. LSBA).

Kita vertus, tai, kad LPS Seime nebuvo nė vieno atstovo iš šio miesto Sąjūdžio organizacijos, leistų manyti, jog Palangoje iki Steigiamojo suvažiavimo nebuvo sukurta jokia Sąjūdžio organizacija.

Naujausi duomenys nurodo tik tiek, jog 1988–1989 m. Palangoje veikė 22 asmenų LPS taryba (Rupšytė, A., Sąjūdžio organizacinė struktūra. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991..., p. 362).“ Dėl šios priežasties istorijos mokslų daktaras K. Bartkevičius Palangos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės neįtraukė į tyrinėtinus objektus.

Laisvėjančios Palangos viražus Sąjūdžio verpetuose atsekti sudėtinga ir remiantis palangiškių pasakojimais. Šiek tiek rebusų išsprendžia fotografija, autentiška 1988 m. filmuota medžiaga, originalūs dokumentai.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo trisdešimtmečiui, Palangos viešoji biblioteka ėmėsi iššūkio nors punktyrais atkurti Sąjūdžio veiklą Palangoje. Miestiečiai noriai atnešė išsaugotų dokumentų, fotografijų, plakatų, video dokumentikos. Pabiri faktai tapo vientisa paroda „Laisvėjanti Palanga“, skirta Lietuvos atkūrimo trisdešimtmečiui. Ji pristatyta palangiškiams nepriklausomybės švenčių išvakarėse, Lietuvos vardo dieną – kovo 9-ąją.

Palangos iniciatyvinės grupės įkūrimas

Iškilmingai švenčiant Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, svarbu atsigręžti ir į 1988–1991 m. istorinį periodą, šiandien istorikų vadintiną dainuojamąja revoliucija. Šiuo terminu istorikai apibrėžia Lietuvos atgimimą 1988–¬¬1991 m., kuriame lietuviai taikiai, demokratiniu būdu vieningai sugebėjo ir išsilaisvinti, ir apginti Lietuvos laisvę.

Masiniuose mitinguose daina tapo viena iš protesto formų. Taip pat svarbu prisiminti ir 1988–1989 m. aplinkosaugines žaliųjų akcijas, išaugusias iki masinių mitingų, organizuojamų drauge su LPS.

Tuomet viešai kalbėta ne tik apie aplinkosaugą, bet ir apie laisvą Lietuvą. Per mitingus žmonės spontaniškai choru giedojo ilgai draustas giesmes, tautines dainas: V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.

Sąjūdžio pradžia, bet jokiu būdu ne ištakomis, istorikai įvardija 1988 m. birželio 3 d., kai Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje, svarstant Konstitucijos projektą, pasiūlyta sudaryti iniciatyvinę LPS grupę. Pirmąją Sąjūdžio grupę tesudarė 35 nariai. Lietuvoje sparčiai kūrėsi visuomeninės Sąjūdžio rėmimo, iniciatyvinės grupės. Netruko atsirasti iniciatorių tokiai grupei ir Palangoje.

Patį vidurvasarį, 1988 m. liepą, pakabintas skelbimas, informuojantis apie planuojamą palangiškių susitikimą K. Požėlos g. 18 (dabar – Ganyklų g.), Statybos valdybos salėje. 1988 m. liepos 18 d. įvykusiame susirinkime palangiškiams pristatytos Sąjūdžio vertybės, tikslai, cituotas V. Kudirka, kalbėta apie svarbiausius palangiškių rūpesčius – Baltijos jūros ir kranto apsaugą, ekologijos problemas, kurios gali sunaikinti Palangos kurortines, sveikatingumo galimybes.

Palangoje suburta visuomeninė Palangos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Susirinkimas baigėsi V. Kudirkos „Tautiška giesme“, Maironio „Lietuva brangi“. Yra išlikusi šio susirinkimo video dokumentinė medžiaga, kuri trunka beveik keturiasdešimt minučių.

Dviračiu per Lietuvą

Po susirinkimo Palangos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pradėjo ruoštis ekologinio dviratininkų žygio „Lietuva – mūsų namai“ dalyvių sutikimui kurorte, kuris Palangoje buvo numatytas 1988 m. rugpjūčio 2 d. Liepos 20 d. prasidėjęs Vilniaus ekologijos klubo „Žemyna“ su LPS organizuotas dviratininkų ekologinis žygis „Lietuva – mano namai“ sulaukė atgarsio visoje šalyje. Lankytos labiausiai ekologiškai pažeistos vietos.

„Kelionę, vadinamą dviratininkų ekologiniu žygiu „Lietuva – mano namai“, sumanė trys vyrukai iš Mokslų akademijos, visi fizikai, visi Sąjūdžio idėjų išpažinėjai: Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Pirmajam rūpėjo labiau pakylėti dalykai („...tautos gyvastingumo paslaptis...“), antrajam – konkrečiais gerais darbais padėti žmonėms („...na, upelį išvalyt, senam žmogui malkas sukapot...“), trečiasis buvo kupinas politinių agitacinių tikslų.

Tik niekas neįsivaizdavo, kaip tas žygis atrodys, o juo labiau – kas laukia jo dalyvių po to. Bet kai 1988 m. liepos 9 d. po mitingo Vingio parke „Žemynos“ klubo pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila paskelbė apie rengiamą ekologinį žygį dviračiais, trauktis nebebuvo kur.“

Per žygį aiškinta užterštumo įtaka žmonėms, diskutuota valstybinės kalbos, tautinės atributikos, istorijos klausimais. Žygis už ekologiją tapo žygiu už Lietuvą: „[...] kelionėje susitinkant su žmonėmis, mūsų rankose visada plazdėjo ilgus metus drausta, apšaukta nacionalistine, buržuazine – Lietuvos Tautinė Trispalvė vėliava.

Mes ją pervežėme per Lietuvą, daugely vietų pirmą kartą po pusšimčio metų iškėlėme viešai. Ant mūsų drabužių žmonės galėjo matyti Gedimino stulpų, Vyčio atsiuvus – visą iki tol griežtai kalintąją tautinę simboliką.

Įsitikinome, kad ji nuolat gyveno tautos sąmonėje: visur sutikta entuziastingai, net su džiaugsmo ir kartėlio ašarų spindesiu akyse“, – dienoraštyje rašė žygio dalyvis Liudvikas Giedraitis.

Palangoje dviratininkų žygio dalyvių laukta ir tam ruoštasi – liepos pabaigoje mieste pakabintas pranešimas apie būsimą įvykį. Informaciniame skelbime žygis įgavo menišką pavadinimą, kuriuo jį atmena daugelis palangiškių – „Iš Gedimino miesto į Birutės tėviškę“.

Skelbimą pasirašė Palangos iniciatyvinė grupė. Nurodyta, kad dalyvaus LPS nariai. Suplanuotam mitingui padaryti plakatai. Sutikimo dieną Palangos 2-osios vidurinės mokyklos (dabar – Palangos V. Jurgučio pagrindinė mokykla) stadiono viduryje iškilo medinė Gediminaičių stulpų dekoracija.

Dviratininkų sutikimas tapo pirmuoju masiniu Sąjūdžio mitingu Palangoje.

Sutikus dviratininkus, išklausytos sąjūdiečių kalbos apie ekologijos svarbą, Baltijos jūros išsaugojimą, tuomet – palangiškių mitingas. Palangos viešosios bibliotekos saugomoje ikonografijoje matyti palangiškių lūkesčiai ir rūpesčiai: „[...] grąžinkite vaikams atimtą sporto aikštelę K. Požėlos g.!”, „Stalinistai, nedrebėkite, mes prieš jus jūsų metodų netaikysime, į Sibirą nevešime, auklėsime čia pat. Sąjūdžio nariai“, „Grąžinkite neteisėtai iš gyventojų pasisavintus 82200 Rb (per butų biurą) ir rinkliavą po vieną Rb!“, „Gorbačiovui – TAIP, biurokratams – Ne“.

Viename iš plakatų matosi, kad pasirašė Palangos iniciatyvinė grupė.

Apkabinti Baltiją

Masiškesnis susibūrimas, negu rugpjūčio 2 d., įvyko pirmąjį 1988 m. rudens savaitgalį. 1988 m. rugsėjo 3 d. ekologiniai „Atgajos“ ir „Žemynos“ klubai kartu su Sąjūdžiu sukvietė visus gyvąja grandine apkabinti Baltijos jūrą ir taip atkreipti dėmesį į katastrofišką jos ekologinę būklę.

Vien Lietuvoje į šią gyvą grandinę įsiliejo apie 100 tūkst. žmonių. Tądien Baltija apkabinta ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje.

Apie ekologinę akciją „Apkabinkime Baltiją“ yra išlikę daug ikonografijos, vaizdo medžiagos. Liudviko Narcizo Rasimavičiaus (dabar – Rasimo) išsaugotose fotografijose matyti – palangiškiai sąjūdiečiai irgi ėjo apglėbti jūros. L. N. Rasimavičius nešė Sąjūdžio simboliką – apvalaus rutulio viduryje – Gediminaičių stulpai, apačioje – puslankiu parašyta „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis“, viršuje nurodyti metai – 1988.

Būrys išėjo iš Palangos Sąjūdžio būstinės – „Komprojekto“ (Gintaro g. 33), nešėsi 3 didžiules Trispalves. Kitoje fotografijoje, kurioje matyti sąjūdiečių viešos eitynės link Baltijos jūros, plevėsavo jau daugiau Trispalvių, gausėjo žmonių. Manoma, kad tai pirmosios viešos Palangos sąjūdiečių eitynės, kuriose plazdėjo Lietuvos vėliava, buvo nešama Sąjūdžio simbolika.

Per akciją „Apkabinkime Baltiją“ Palangoje įvyko mitingas prie jūros tilto. Kalbėjo palangiškiai sąjūdiečiai Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Gintautas Likša. Baltijos jūra kalbose sutapatinta su Lietuva.

Minia viešai giedojo tautinę giesmę, Maironio „Lietuva brangi“, plevėsavo Trispalvės. Yra išlikusi šio mitingo video dokumentika. Akcijos „Apkabinkime Baltiją“ tęstinumu rūpinosi LPS Palangos ekologijos klubas. Jo iniciatyva palangiškiai prie jūros rinkosi ir pirmaisiais 1989, 1990, 1991 m. rugsėjo savaitgaliais.

Nuo iniciatyvos link organizacijos

1988 m. Palangoje vienai po kitos steigiantis Sąjūdžio palaikymo grupėms, pasigesta struktūros. Steigimosi procesas visoje Lietuvoje nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dalis rėmimo, iniciatyvinių grupių prašymą rašydavo tiesiogiai į Vilnių – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinei, dalis – miesto iniciatyvinės grupės tarybai.

Suskaičiuoti palaikančius Sąjūdžio vertybes tapo sunku. Sudėtinga buvo ir pasitikėti kalbančiuoju, kuris prisistato sąjūdiečiu. Tarpusavio komunikaciją apsunkino atsiradę ginčai dėl lyderystės.

Ne visi sąjūdiečiai pripažino L. N. Rasimavičių pirmininku.

1988 m. rugsėjo 29 d. sušauktame visuotiniame palangiškių sąjūdiečių susirinkime nuspręsta rengti konferenciją, kurioje bus išrinkta naujoji LPS Palangos taryba. Išrinkus Tarybą, pirmininku tapo L. N. Rasimavičius, patvirtinti veiklos nuostatai, nariams suteikti mandatai. Veiklos nuostatuose užtikrinta tarybos narių rotacija.

Būstine tapo „Komprojektas“.

Veiklos nuostatuose patvirtinta, kad LPS Palangos miesto Taryba renkama vienerių metų laikotarpiui įmonių, įstaigų ir organizacijų LPS grupių, o taip pat turinčių nuostatus ir tinkamai užsiregistravusių kitų susivienijimų Sąjūdžiui remti konferencijoje. Nurodyta, kad Taryba koordinuoja LPS grupių ir susivienijimų veiklą Palangoje.

Taryba yra juridinis asmuo, turintis savo įstatus, lėšas, antspaudą, būstinę. Pabrėžiama, kad posėdžiauja ne rečiau, negu kartą per mėnesį, balsų dauguma priima nutarimus; šaukia LPS grupių ir kitų susivienijimų Sąjūdžiui remti konferencijas; organizuoja akcijas; Tarybos nario teikimu registruoja LPS grupes ar susivienijimus Sąjūdžiui remti; išduoda mandatus LPS grupėms ar susivienijimams Sąjūdžiui remti miesto Taryboje, kituose susirinkimuose, LPS Seime, Seimo taryboje bei kitur; iki konferencijos sustabdo Tarybos nario įgaliojimus; skiria Tarybos kasininką bei asmenį, turintį teisę pasirašinėti finansinius dokumentus ir kt.

Nutarta, kad Taryba savo nutarimus priima protokoliškai ir darbo tvarka, pasirašant nemažiau pusei Tarybos narių; Tarybos narys kalba Tarybos vardu tik esant Tarybos nutarimui šiuo klausimu; visi raštai Tarybos vardu pasirašomi nemažiau trijų Tarybos narių.

Patvirtinus Palangos Sąjūdžio veiklos nuostatus, turėjo lengvėti veikla, aiškėti struktūra, atsirasti susikalbėjimas, tačiau taip nebuvo. 1988 m. spalio 14 d. Palangoje veikė 31 Sąjūdžio rėmimo grupė.

Iš viso grupėms priklausė 697 nariai.

Dalis rėmimo grupių miesto Tarybai buvo parašę prašymus prisijungti, tačiau dalis palangiškių vis tik kūrė rėmimo grupes ir jungėsi prie Vilniaus. Sąjūdiečiai, kurie buvo nepatenkinti daugumos sprendimu išsirinktu Tarybos pirmininku, siekė panaikinti per posėdį priimtus sprendimus. Vienas iš jų – delegatų paskyrimas į steigiamąjį LPS suvažiavimą Vilniuje.

Tąsyk pirmąkart Palangos Sąjūdis suskilo. Delegatų pažymėjimai nebuvo panaikinti. Įsiplieskęs konfliktas įskėlė ugnies, kūrė nuolatinę konfrontaciją tarp Sąjūdžio vertybes palaikančių palangiškių.

1988 m. spalio 22–23 d. LPS įgijo aiškią struktūrą – jis įformintas visuomeniniu judėjimu, buvo priimta per 30 rezoliucijų, apsispręsta dalyvauti politikoje. Iš Palangos į LPS steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje deleguoti: Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Gintautas Likša, Gediminas Bartkevičius.

30 palangiškių sąjūdiečių dalyvavo kaip LPS steigiamojo suvažiavimo stebėtojai. Išsaugotoje Laimučio Kondrato fotografijoje matyti palangiškiai, kurie vyko į Vilnių. Kelios moterys vilki tautiniais kostiumais. Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui atminti spalio 29 d. Palangoje prie Naglio kalno pasodintas ąžuoliukas.

Rengė informacinius plakatus

Priimtų Tarybos sprendimų, Sąjūdžio idėjų sklaidai užtikrinti palangiškiai rengė informacinius plakatus. Dažnai jie buvo piešti ranka, su flomasteriais. Tarp įdomesnių Palangos sąjūdiečių rengtų rankraštinių plakatų yra architekto G. Likšos braižytas plakatas, informuojantis apie susitikimą su Sąjūdžio remiamu kandidatu į TSRS liaudies deputatus – Bronislovu Genzeliu.

Tokio pat šrifto, tačiau nepasirašytos autorystės, yra dar du plakatai ekologijos tema. Be gana charakteringų vietos aktualijas įprasminančių skelbimų, LPS užsakymu Lietuvoje 1988–1990 m. sukurta ir išleista dešimtys menininkų plakatų. Grafikos darbai, kabėję Lietuvos gyvenviečių, žinoma, ir Palangos kurorto stenduose – svarbi vaizdinė valstybės atgimimo istorijos dalis, iliustruojanti laisvės siekį.

Nepriklausomai Sąjūdžio idėjų sklaidai užtikrinti imta leisti savo spaudą. Iš pradžių tai buvo pusiau legalūs informaciniai lapeliai, laikraščiai, kuriuos leido neformalios inteligentijos, jaunimo, studentų grupės. „Sąjūdžio žinios“, pradėjęs eiti kaip biuletenis, leistas nuo 1988 m. birželio 13 d., 1988 m. ėjo kaip LPS Seimo Tarybos, 1989 m. – Lietuvos Respublikos Sąjūdžio Seimo tarybos leidinys.

Leistas nereguliariai.

Informacinį lapelį-laikraštį „Palanga“ nuo 1988 m. lapkričio 25 d. pradėjo leisti LPS Palangos taryba. Ėjo nereguliariai. Palangos viešojoje bibliotekoje išsaugoti keturi numeriai (Nr. 1, 2, 4, 5). Leidinio redaktorius – Antanas Tranyzas.

Leidinio rengėjai: Alfredas Gumuliauskas, Gražina Oškinytė, Banga Bartkevičienė, Antanina Valentinaitė.

Žinoma, be plakatų, leidinio, informacija skleista ir mažiau vizualiais būdais – tiesiog iškabinamais informaciniais skelbimais. Informacinių skelbimų, rengiant parodą „Laisvėjanti Palanga“, pavyko surasti ne tiek jau ir daug – beveik visi yra ekologijos tema.

Pilietiškumo bangos

1989-ieji metai Palangos sąjūdiečiams ypatingai darbingi: rengtos įvairios ekologinės akcijos, viešos eitynės, priimta rezoliucijų, prirašyta įvairių viešų kreipimųsi, pilietiškai ir aktyviai ruoštasi rinkimams, kad išsipildytų pagrindinis Sąjūdžio siekis – Lietuva taptų nepriklausoma valstybe.

1989 m. viešai ir iškilmingai paminėta Vasario 16-oji: Palangos bažnyčioje laikytos šv. Mišios, vyko šventė „Neringos“ klube. LPS Palangos m. Tarybos kvietimo viršelyje baltame fone meniškai pavaizduoti balti stilizuoti tautiniai simboliai. Herbe – Vytis, aplink jį – rūtų lapeliai, virš Vyčio – gintaro vėrinys, kurį vainikuoja ne karūna, kaip šiandien įprasta Palangos heraldikoje, o Gediminaičių stulpai.

Šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu – Vytis – yra vienas seniausių herbų Europoje. Pirmą kartą raitelis ant žirgo kaip valstybės ženklas panaudotas 1366 m. Manoma, kad baltas raitelis su kalaviju ant balto žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę. Gediminaičių stulpai naudoti Gediminaičių ir Jogailaičių valdovų.

Pirmas žinomas panaudojimas – 1397 m. Vytauto antspaude, vėliau Vytautui pavaldūs pulkai žygiavo šiuo ženklu žymėtomis vėliavomis Žalgirio mūšyje. Be teksto, informuojančio apie būsimą šventę Palangoje, kairėje kvietimo pusėje atspausta ir ištrauka iš poeto B. Brazdžionio eilėraščio: „Šaukiu aš tautą“, parašyto 1941 m.
Pilietiškumą palangiškiai rodė ne tik švęsdami Lietuvos valstybingumui svarbią šventę, bet ir aktyviai dalyvaudami rinkimuose, remdami Sąjūdžio vertybes palaikančius žmones.

Rinkimuose į TSRS liaudies deputatus 1989 m. kovą palangiškiai rinkėjai palaikė vieną iš Sąjūdžio remtų kandidatų – profesorių Bronių Genzelį.

1989 m. gegužės 6 d. LPS Palangos Tarybos iniciatyva prie Palangos LDT Vykdomojo komiteto įvyko palangiškių piketas dėl pakeltų antkainių visuomeninio maitinimo įstaigose. 1989 m. gegužės 7 d. Palangoje sušauktas visuotinis susirinkimas. Susirinkime dalyvavo 750 sąjūdiečių, LTSR prekybos ministras, Palangos Vykdomojo komiteto pirmininkas, Palangos prekybos valdybos vadovybė.

Po susirinkimo išplatintas viešas LPS Palangos tarybos kreipimasis į visuomenę, išsiųstas pareiškimas Lietuvos KP Centro komitetui, Ministrų Tarybai, Palangos LDT Vykdomajam komitetui.

1989 m. birželio 15 d. LPS Palangos taryba išplatino viešą kreipimąsi į visas LPS grupes ir visuomeninius judėjimus Lietuvoje, ragindama kovoti prieš nusikaltimų nebaudžiamumą: „Demokratinius ir tautų laisvės siekius reakcijos jėgos slopina suartėdamos su nusikaltėlių pasauliu ir kitais tamsybių gaivalais.

Žmonių nepasitenkinimui iššaukti naudojamos ir ekonominės priemonės. [...] Tvarkos saugotojai lyg susitarę nebaudžiami leidžia veikti chuliganams, reketininkams ir kitokiems mafijozams. [...] Sekantis reakcijos žingsnis, – iššaukti visuomenės nepasitenkinimą ir įvesti karo stovį. [...] Reketininkai ir mafijozai, – Lietuvos laisvės siekių budeliai.

Tai šių dienų stribai. Jie žino su kuo bendradarbiauja.“ Rašte yra aliuzijų į 1988 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje įvykusį brutalų mitingo malšinimą, tarp žmonių įgavusį pavadinimą „Bananų balius“ bei „Kastuvėlių naktį“, vykusią Tbilisyje 1989 m. balandžio 4 naktį. Pati data parinkta irgi neatsitiktinė – 1940 m. birželio 15 d. Lietuva prarado valstybingumą, brutalus nusikalstamumas tapo nebaudžiamu.

LPS taryba ragino bendrai kovoti prieš kurorte galvą keliančius reketininkus. Sudėdami kelis įvykius palyginimui, sąjūdiečiai leido suprasti, kad tokie įvykiai gali vykti visur, kur nėra demokratijos, vyrauja totalitarizmas, toleruojama smurto kultūra, aktualus asmens kultas.

1989 m. liepos 1 d. LPS Palangos ekologijos klubas kartu su LPS Palangos taryba organizavo mitingą, smerkiantį karinių radiolokatorių dislokaciją gyvenamajame rajone. Po mitingo priimtos rezoliucijos dėl Baltijos pajūrio demilitarizavimo, Palangos kurorto ekologijos.

1989 m. liepos 11 d. LPS Palangos taryba paskelbė rezoliuciją dėl Palangos senųjų gatvių pavadinimų grąžinimo. Posėdžio dalyviai kreipėsi į Palangos miesto LDT Vykdomąjį komitetą, siūlydami kuo skubiau atkurti Palangos miesto gatvių senuosius pavadinimus.

Į Palangą įžengus Raudonajai armijai, Palanga neteko dalies gatvių pavadinimų, įprasminančių svarbius jos istorinius reiškinius, reikšmingas miestui vietas, asmenybes, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio palangiškio J. Piktuižio gatvė pervadinta Komjaunimo, Pionierių gatvėmis, istorinė Meilės alėja – Taikos alėja, Kretingos gatvė – J. Jasinskio gatve, o istorinė Dž. J. Simpsono gatvė tapo P. Aksionaičio gatve.

Palangos gatvių pavadinimų kaita verta atskiros studijos: vieni pavadinimai mieste buvo iki 1921 m., po to nuo 1921 m. iki 1940 m., po 1940 m. vėl buvo pakeisti, dar kartą keitėsi, atkūrus Lietuvos valstybingumą, po 1990 m. kovo 11 d. Palangoje yra vos kelios gatvės, kurių pavadinimai nepakeisti

1989 m. rugpjūtį sąjūdiečiai visus pakvietė dalyvauti Rąžės upelio valymo talkoje. Išvežtos 7 priekabos šiukšlių. Tiesa, upėvardžio pavadinimo likimas toks pats painus, kaip ir Palangos gatvių vardų.

Senieji palangiškiai upelės Rąže nevadina. Vieną iš vandenvardžio formų išsaugojo gatvės pavadinimas – dalis upės vingiuoja šalia Ronžės gatvės. Tačiau ir Ronžė nėra visai tikslus ir pirmasis upelės pavadinimas.

Pirmasis žinomas pavadinimas – Roužė. Jei paklaustum palangiškio, tai jis gyvena „Pri Roužės/Ronžės“ arba „Paroužy/Paronžy“. Įprastai praktika rodo, netgi keičiantis tautoms ir valstybėms, senieji vandens telkinių pavadinimai išlieka.

Taip lieka daug archajiškos leksikos, jie svarbūs, tyrinėjant senovės istoriją. Roužė – kuršiškas vandenvardis. Roužė imta vadinti Rąže tik sovietmečiu.

1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, Lietuvos Sąjūdis kartu su Estijos ir Latvijos Liaudies frontais pakvietė visus į Baltijos kelią. Veidu į vakarus, nugara į rytus gyvąja žmonių grandine sujungtos trys sostinės – Vilnius, Ryga, Talinas.

Palangiškiai rankomis susikibo nuo Pasvalio link Latvijos. Tądien vieningai pademonstruotas pasiryžimas taikiai kovoti dėl Baltijos šalių nepriklausomybės. Pirmąkart Antrojo pasaulinio karo pavergtųjų šalių gedulas virto taikia viltimi. Baltijos kelias – viena reikšmingiausių pilietinės visuomenės apraiškų.

Po Baltijos kelio visas ruduo ir dalis žiemos teko pasiruošimui rinkimams. Iš LPS Palangos tarybos pirmininko pareigų pasitraukus L. N. Rasimavičiui, naujuoju pirmininku išrinktas G. Bartkevičius. Pasitraukus G. Bartkevičiui, LPS Palangos tarybos pirmininku tapo Bronius Martinkus.

Ne tik sąjūdiečių, bet ir lietuvių tautos valią atkurti Lietuvos nepriklausomybę išreiškė Sąjūdžio pergalė 1990 m. vasarį vykusiuose demokratiniuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.

Palangiškių rinkėjų sprendimu, iš Palangos į deputatus deleguotas LPS Palangos tarybos iškeltas kandidatas R. Valatka. Išrinkta Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė.

Tarp pasirašiusių Aktą buvo 4 palangiškiai signatarai: L. N. Rasimavičius, I. Pikturna, R. Valatka, A. Ulba.

LPS Palangos taryba ruošėsi rinkimams į Palangos miesto tarybą. Pirmajame etape Sąjūdžio rėmimo grupių narių sprendimu atrinkti 124 galimi delegatai, kurie ištikimi Sąjūdžio idėjoms ir Palangos kurorto interesams. Antrajame etape sąrašas sutrumpėjo iki 54.

Trečiajame etape LPS Palangos rėmimo grupių nariams išdalinti balsavimo biuleteniai, kuriuose išvardyti galimi 54 kandidatai į Palangos miesto tarybą.

Biuletenis įskaitytas tik tuo atveju, jei lape liks 15 neišbrauktų pavardžių. Rinkėjų sprendimu, į Palangos miesto tarybą pateko dalis Sąjūdžio remtų kandidatų. Rinkimuose į Palangos miesto tarybą palangiškiai palaikė sąjūdiečius.

B. Martinkui nuo 1990 m. kovo 24 d. pradėjus eiti Palangos miesto tarybos pirmininko pareigas, naujuoju LPS Palangos tarybos primininku tapo Eduardas Skritulskas.

Apginti laisvę

Dainuojamosios revoliucijos didžioji jėga ir ryžto išbandymas pasireiškė, ginant Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. sausio 13 naktį. Neramumai prasidėjo, kai 1991 m. sausio 8 d. TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos kraštus.

Kitą dieną M. Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką. Iškilo būtinybė apginti Lietuvos nepriklausomybę. Darsyk drąsiai susivienyta.

1991 m. sausio 9 d. LPS Palangos taryba susirinko į neeilinį posėdį. Nutarta sudaryti Palangos miesto apsaugos ir gynybos organizavimo komitetą.

Komitetui vadovauti paskirtas Albertas Petronis. Kitą dieną LPS Palangos taryba surengė išplėstinį posėdį. Jame dalyvavo Palangos miesto meras, vicemerai, dauguma Palangos miesto tarybos narių, vidaus reikalų skyriaus atstovai, įstaigų Sąjūdžio rėmimo grupių ir demokratinių judėjimų, partijų atstovai, aktyvesni pilietiškieji miesto gyventojai.

Per posėdį sudarytas Palangos miesto apsaugos ir gynimo organizavimo komitetas. Sutarta, kad Operatyvinio štabo nurodymams turės paklusti visos miesto tarnybos ir žmonės. Sudaryta ir gyventojų informavimo grupė.

Ypatingais, saugotinais objektais numatyti: miesto savivaldybės pastatas, ryšių mazgas, bankas, ligoninė, vaistinė, vandentiekis, elektros tinklų pastotė, duonos gamykla. Iš savivaldybės pastato išnešti ir paslėpti svarbiausi dokumentai, antspaudai.

Parūpinti autobusai, kuriais palangiškiai vyko į Vilnių ginti Lietuvos nepriklausomybės.
Sausio 13 naktį, nutilus Vilniaus televizijai, vos sugaudus aliarmo sirenoms, per keliolika minučių prie savivaldybės pastato susirinko keli tūkstančiai palangiškių. Jie buvo paskirstyti saugoti reikšmingų visuomeninių pastatų.

Kitą dieną prie Palangos savivaldybės pastato įvyko taikus protesto mitingas, smerkiantis sovietinį smurtą.

1991 m. sausio 13-oji tapo didžiausia XX a. Lietuvos visuomenės pergale, pasiekta, ginant laisvės idėją, žmogaus orumą ir pamatines demokratines vertybes.

1991 m. rugpjūčio 20 d. įvyko LPS Palangos tarybos posėdis dėl didėjančios politinės įtampos. Bijota, kad pasikartos sausio įvykiai. Tačiau pučas Maskvoje žlugo.
1991 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalių tautiniai judėjimai suorganizavo akciją „Liepsnojantis Baltijos kelias“, skirtą pagerbti Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikų nepriklausomybę.

Pavakare ten pat, kur vyko Baltijos kelias, uždegta laužų grandinė. Akcijoje dalyvavo ir palangiškiai.

Iš LPS Palangos tarybos pareigų pasitraukus E. Skritulskui, LPS Palangos tarybos pirmininku tapo V. Ličkus.

1993 m. Lietuvos Sąjūdis liko visuomeniniu judėjimu. Įvairūs klubai, bendrijos, Palangoje veikę kaip Sąjūdžio rėmimo grupės, ilgainiui tapo savarankiškomis organizacijomis, bendruomenėmis ir tęsė savo veiklą. Buvo grupių, kurios išaugo į politinius judėjimus.

Vietoj epilogo

1988–1991 m. Palanga laisvėjo su visa Lietuva. Nepaisant visų nesutarimų, konfliktų dėl lyderystės, Palangos sąjūdiečiai kūrybiškai nuveikė daug reikšmingų darbų. Straipsnyje tik apčiuoptos žinomos veiklos, kurias leido aptarti turimi dokumentai. Kai paroda buvo paruošta ekspozicijai, atsirado sąjūdiečių, norinčių papildyti turimą medžiagą. Atvirai sakant, Sąjūdis Palangoje vis dar Terra incognita.