Laikraščio kelias, arba "Labas, skaitytojau!"

Gera pradžia - pusė darbo

Žurnalistų darbas redakcijoje prasideda kasrytiniu susirinkimu, kurio metu redaktorius išklauso planuojamas rašyti temas bei paskirsto savąsias - pagal informacinių agentūrų gautus pranešimus, dienos aktualijas ar asmeninius pastebėjimus apie tai, kas skaitytojams gali būti įdomu. Tiesa, kiekvienas žurnalistas kuruoja tam tikrą temų sritį, kurios atsispindi jų publikacijose, tad redaktorius į tai atsižvelgia - vargu ar sporto žurnalistą labai sudomins politiniai debatai ir ar jis tai sugebės atskleisti geriau nei apie tai nuolat rašantis kolega.

Susirinkimas trunka neilgai, nes visiems reikia nedelsiant atlikti savo darbą - paruošti publikaciją rytdienos numeriui. Vieni žurnalistai išskuba ten, kur juos gali tiksliai informuoti norima tema, kiti skambina telefonu, o kai kurie gali pernelyg neskubėti - jų temos bus spausdinamos tik po keleto dienų, todėl dar yra šiek tiek laiko viskam sudėlioti į savo vietas.

Kuo išsamiau informuoti skaitytojus padeda internetiniai portalai, o juos šiandieną turi jau visos didžiosios redakcijos.

Darbymečio nuotaikos

Diena įpusėjo. Diktofonas pilnas naujos medžiagos, užrašų knygutė - asmeninių pastabų. Lieka tik rašyti? Deja. Rašant informaciją nuolat reikia papildyti, tikslinti bei nuosekliai dėlioti. Atsakingas darbas. Juk rytoj laikraštį skaitys tūkstančiai žmonių. Kad parengtum puikų straipsnį, reikia ne tik tikslios informacijos, bet ir nuovokos, kaip juo sudominti skaitytojus, o tam, pasak žurnalistų, reikia laiko, patirties ir, žinoma, individualių savybių.

Ar redakcijoje tylu, jog gali išgirsti net musę skrendant (juk rašant straipsnius reikia susikaupti)? Kartais. Tačiau tai greičiau išimtis nei taisyklė. Vos keletą minučių į darbą žvilgtelėjęs iš šalies supranti: nepatyrusiam susikaupti gali būti sunku. Nepaisant to, kad visi žurnalistai sėdi vienoje patalpoje ir spragsi kompiuterių klavišais, kai kurie jų dar kalba telefonu tikslindami informaciją, keletas tariasi dėl svarbių reikalų ar kitos dienos susitikimų. Taip pat gali išgirsti kurį nors ruošiant kavą, vartant lapus ar tyliai dėl kažko kikenant. Gyvenimas čia verda.

Ar redakcijoje tylu, jog gali išgirsti net musę skrendant - juk rašant straipsnius reikia susikaupti? Tik kartais.

Straipsnio kelionė iki dienraščio išleidimo

Parengtas straipsnis iki jo spausdinimo dar nueina ilgą kelią. Pirmiausiai jį perskaito leidinio redaktorius. Šis, suredagavęs ar grąžinęs pataisyti, papildyti žurnalistui, straipsnį perduoda laikraščio maketuotojui. Pastarasis jį talpina leidinio makete ir derindamas su redaktoriumi dėlioja taip, kad publikacija derėtų su kitomis, o nuotraukos būtų joms skirtose vietose.

Atrodytų, kad viskas tarsi baigta, bet tai tik pusiaukelė. Iš maketuotojo rankų paruoštas laikraščio puslapio pavyzdys keliauja į korektoriaus rankas. Ten jis atidžiai skaitomas, kad nebūtų palikta nė menkiausios klaidelės. Kai tai jau padaryta, pavyzdys atsiduria ant budinčio redaktoriaus stalo, kuris dar kartą viską peržvelgia akyla akimi. Tuomet jau suredaguotas laikraščio puslapis grįžta pas maketuotoją, kuris pataisytą rankraštį koreguoja kompiuteriniame makete ir tik tuomet jį siunčia į leidyklą. Tiesa, įdomu tai, kad numeris į leidyklą keliauja ne visas iš karto, o dalimis - tie puslapiai, kurie jau būna galutinai parengti spausdinti, siunčiami leidyklon, kiti - laukia savo eilės.

Štai ir parengtas rytojaus dienraščio numeris. Žinoma, namo gali eiti tik tie, kurie darbą jau baigė. Kai kuriems jis netrukus tik prasidės. "Vakarų ekspreso" numeriai pas skaitytojus keliauja iš sostinės leidyklos labai anksti, todėl laikraščių nešiotojus jie pasiekia vos išaušus. Štai kodėl valgydami pusryčius jau galime peržiūrėti šviežiausias naujienas. O kol gurkšnojame kavą, redakcijoje viskas prasideda nuo pradžių. Ir taip kiekvieną dieną. Tam, kad Jus pasiektų naujas dienraščio numeris.

SUREDAGUOTAS laikraščio puslapis grįžta pas maketuotoją, kuris pataisytą rankraštį koreguoja kompiuteriniame makete

Už kadro

Žurnalistika - tai ne vien rašymas. Šioje srityje padeda visos priemonės, kurios geba perduoti informaciją žmogui. Šiuo atveju kalbu apie fotografijas. Redakcijoje dirba profesionalūs fotografai, kurie tiek dieną, tiek naktį (!) fiksuoja aplinką įmantria technika, o po to nemažai laiko praleidžia prie nuotraukų apdorojimo, kad jos būtų tinkamos spausdinti. Net keista, kaip jie atsimena, kur ir kada bei ką fotografavo, nes reikiamu momentu gali kolegai pasiūlyti bet kokią jo straipsniui reikiamą nuotrauką.

Verta paminėti, kad kuo išsamiau informuoti skaitytojus padeda interneto portalai, o juos šiandieną turi jau visos didžiosios redakcijos. Čia galima išvysti ne tik dienraštyje netilpusių fotografijų, tačiau ir peržiūrėti filmuotą medžiagą iš įvairių įvykių ar renginių. Taigi filmavimas ir montavimas - dar vienas fotografų darbas.

Jei vis dar manote, kad fotografai nieko neveikia arba jų darbas labai lengvas, - neapsigaukite. Jiems tenka padirbėti ir redakcijos vairuotojais! Žurnalistai juk turi operatyviai pasiekti savo pokalbininkus.

Nepalyginamas operatyvumas

Susipažinus su laikraščio spausdinimo keliu, šis atrodo ilgas ir sudėtingas bei reikalaujantis kruopštumo ir atidumo. Tai tiesa. Bet dar sovietmečiu dirbę žurnalistai skuba priminti jauniesiems, kad tai taip lengva ir patogu, jog geriau turbūt ir būti negali - juk viskas dabar kompiuterizuota ir bet kokius nesklandumus galima pataisyti tuojau pat, o teksto spausdinimas yra greitas ir patogus.

Būsimi žurnalistai apie senovinius laikraščio leidimo būdus bei technologijas dabar gali paskaityti iš vadovėlių, o tuometinius laikraščius pamatyti tik archyvuose. Ir kažin kaip sektųsi kibernetinėje erdvėje nardantiems ekspresyviems jaunuoliams straipsnius dėlioti ne kompiuteryje, bet popieriaus lape, o kiekvieną klaidelę atidžiai apdoroti? Tikriausiai to ir nebesužinosime, nes visos spaudos technologijos tik modernėja.

Tad su Spaudos diena, mieli skaitytojai. Gerbkime tuos, kurie neša žinias ir laisvą žodį į mūsų namus!