Kuršių nerijos pakrantėje rasta neįprasta žuvis

Šį rudenį, jau antrą kartą Kuršių nerijoje randamos į krantą išmestos durklažuvių liekanos. Pirmąją rado žvejai rugsėjo 1 d., Juodkrantėje, ties mažąja gelbėjimo stotimi. Žuvies kūno ilgis siekė virš 2 metrų. Galva rasta atskirai, nutolusi apie 20 metrų nuo kūno, be durklo. Antrąją rado rugsėjo 30 d. netoli Pervalkos, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos vedėja Ligita Pareigienė. Šios durklažuvės ilgis taip pat siekė apie 2 metrus. Tačiau šios - kūnas nuvalgytas, bet išlikęs durklas.

Durklažuvė išmesta į Baltijos jūros krantą - nėra sensacija, tačiau tai nėra ir įprastas reiškinys. Durklažuvės Baltijos pajūryje - retas atvejis, nes ši žuvis paplitusi Atlanto vandenyno tropikų ir subtropikų vandenyse. Kol kas ir mokslininkams yra mįslė, kodėl šios egzotinės žuvys užplaukia į Baltijos jūrą, kur nei temperatūra, nei druskingumas nėra palankūs jų gyvenimui ir dauginimuisi. O prielaidų esama įvairių.

KU Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto doktorantas Egidijus Bacevičius jau daugiau nei gerą dešimtmetį tiria su durklažuvėmis Baltijos jūroje užfiksuotus faktus, t. y. seka ir fiksuoja durklažuvių sugavimų atvejus. Dar 2002 metais publikuotame jo straipsnyje teigiama, kad atsakymo apie durklažuves Baltijos jūroje reikėtų ieškoti žuvų mitybinėse migracijose, kai jų keliai kartu su šiltais Golfo srovės vandenimis nusidriekia į Atlanto vandenyno šiaurę, pasiekia Islandijos ir Švedijos krantus. Dalis šių subtropikų žuvų per Kategato ir Skagerako sąsiaurius audrų nubloškiama į Baltijos jūrą. Taigi, Baltijos jūroje jos yra retos viešnios.

Straipsnio „Durklažuvės Lietuvos pajūryje“ autoriaus E. Bacevičiaus teigiama, kad ekstremaliomis Baltijos sąlygomis durklažuvės nesimaitina. Ilgainiui jos išsenka ir kone leisgyvės sugaunamos tinklais ar bangų paplautos išmetamos ant kranto. Tokios suvargusios žuvys dažniausiai pakliūva į žvejų tinklus, o tuo pačiu ir į mokslininkų akiratį. Taigi ir poilsiautojams, besimėgaujantiems jūros teikiamais malonumais, nerimauti dėl šių stambių žuvų galimo pavojaus - pagrindo nėra.

Durklažuvės (lot. Xiphias gladius Linnaeus) – stambios žuvys su ilgais aštriais žiomenimis, o viršutinis žiomuo - durklo formos. Kūnas verpstės formos, suaugusių žuvų - be žvynų. Gali užaugti iki 4,9 m ilgio, tačiau vidutiniškai siekia apie 2 – 3 metrus. Svoris dažniausiai – 60 – 150 kg. Stambiausias individas, sužvejotas prie Čilės krantų, svėrė net 537 kg. Greitos, toli migruojančios žuvys. Gali plaukti 130 km/h greičiu. Gyvena pavieniui, tačiau neršto bei mitybinių migracijų metu gali koncentruotis į didesnius būrius. Sekioja paskui žuvų (sardinių, skumbrių, vėjažuvių ir kt.), kuriomis maitinasi, tuntus. Laikosi tiek paviršiuje, tiek gelmėse iki 600 m, todėl jų maiste pasitaiko ir giliavandenių žuvų bei kalmarų. (Repečka R., Bukelskis E., Kesminas V. Lietuvos žuvys. Baltijos jūros žuvys. Vilnius, 1998, p. 83).