Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (6)

Pradžia liepos 5 d. "Vakarų ekspreso" numeryje.

1988 metų liepos 6 dieną Klaipėdos gatvėse pažiro pirmieji vietiniai sąjūdiečiai, o liepos 10-ąją suplazdėjo ir pirmoji trispalvė, kuri uostamiestyje nebuvo regėta nuo 1939 m. Tai buvo pirmieji ženklai, kad Sąjūdžio nuo Vilniaus ir Kauno banga atsirito ir į Klaipėdą.

Kaip klostėsi įvykiai Klaipėdoje liepą, rašyta ankstesnėse publikacijose. Dabar žvilgtelėkime į Lietuvos sąjūdinę kroniką.

1988 m. rugpjūčio 11 d. į Vilnių atvyko įtakingiausias "perestroikos" šalininkas ir Michailo Gorbačiovo sąjungininkas Aleksandras Jakovlevas, kuris Vilniuje prakalbo apie suverenų Lietuvos statusą.

1988 m. rugpjūčio 18 d. LTSR Aukščiausioji Taryba (AT) įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę bei legalizavo Vytį, Gedimino stulpus, Trispalvę bei Tautinę giesmę.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdis surengė mitingą Vingio parke, kuriame buvo paminėtas Molotovo-Ribentropo paktas, paraleliai Katedros aikštėje Lietuvos laisvės lyga (LLL) surengė bado akciją.

1988 m. rugsėjo 17 d. 20 tūkstančių žmonių apjuosė Ignalinos atominę elektrinę, taip buvo siekiama sustabdyti 3-iojo bloko statybą.

1988 m. rugsėjo 28 d. LLL surengė Lietuvos komunistų partijos nesankcionuotą mitingą Katedros aikštėje, jį išvaikė sovietiniai milicininkai ir vidaus kariuomenės daliniai. Šitas mitingas įgijo "bananų baliaus" vardą.

Štai ties ta "bananų baliaus" patirtimi reikėtų apsistoti plačiau.

Euforijoje budo saugumo instinktai

Nepaisant Lietuvos visuomenės didžiosios dalies euforijos, stebint, kaip sovietinė valdžia eina į vis didesnius kompromisus ir nuolaidas, Sąjūdžio šviesiausi protai po "bananų baliaus" tarsi atsibudo, įvertindami, kokia grėsmė gali kilti iš jėgos struktūrų - kariuomenės, KGB (Valstybės saugumo komiteto). Ne tik patiems Sąjūdžio vedliams, bet ir minioms, gausiai patraukusioms paskui vedlius.

Tai suvokė ir Klaipėdos sąjūdininkai. Karinė informacija buvo visiškai slapta. Taip, daug kas Klaipėdoje puikiai žinojome, kur kareivinės (dabar Klaipėdos universiteto miestelis), žinojome, kad sovietinė kariuomenė yra įsikūrusi Nimersetoje, egzistuoja Kairių poligonas, Neringos užkarda. Bet kiek tos kariuomenės - keli ar keliolika tūkstančių - galėjai tik spėlioti. Tuo labiau tegalėjai spėlioti apie tų kelių ar keliolikos tūkstančių ginkluotę ir kada bei kur tie jėgos struktūrų pranašumai gali būti panaudoti.

Tad kol minios gyveno laisvės nuojautos euforijoje, kai kurie Klaipėdos sąjūdininkai jau pradėjo kaišioti nosis ten, kur jas galėjo labai skaudžiai priverti… Ir ypač tas žvalgybinis darbas sustiprėjo tuomet, kai buvo ruošiamasi rinkimams į SSRS AT 1989 m. Juk kariuomenė irgi rinkėjai. Ir kareivukai balsuos taip, kaip lieps vadai ar "politrukai".

Sąjūdžio rėmimo grupės jau buvo tarsi ir suformuotos, struktūrizuotos. Klaipėdos skyriaus sąjūdininkams, ėjusiems lektorių pareigas, būtinybė eiti į kolektyvus aiškinti Sąjūdžio tikslų ir uždavinių kaip ir atkrito. Praktiškai tos rėmimo grupės jau buvo beveik visose didžiausiose, net kitataučių bastionais vadintose įmonėse ir organizacijose.
Pradėjo megztis vajus susigrąžinti sovietų armijoje tarnaujančius lietuvius, kurie tarnavo ne Lietuvos teritorijoje. Į šitą barą buvo nukreiptos ir Eugenijaus Gentvilo, ir Vytauto Čepo, ir kitų sąjūdininkų intelektualinės ir psichologinės jėgos.

GINKLUOTĖ. Kiek tokios "mašinerijos" buvo Klaipėdos poligonuose ir kiek kareivių, jas valdančių, galėjai tik spėlioti.

Taigi, artėjant rinkimams į SSRS AT, V. Čepui, kaip vienam kandidatų į ją, teko pakankamai sudėtingas uždavinys megzti ryšius su SSRS kariuomenės, dislokuotos Klaipėdoje, vadais.

"Mūsų juk niekas nepažinojo nei žinojo, iš kur mes išdygome ir kas mes tokie esame. Zita Šličytė - advokatė, toli nuo karinių dalykų, mudu su Sigitu Kudarausku -  "mokslinės pelės", daug kam ir Klaipėdos civilių gyventojų nepažįstamos. Iš pradžių bandėme belstis į žemesnių rangų kariškių duris. Greitai suvokėme, kad nebus nei bendros kalbos, nei supratimo. Viskas - aukščiausiųjų rangų karininkų rankose ir galvose. Susipažinome su pulkininku  Valentinu Jegorovu, pačiu garnizono vadu generolu Ivanu Černychu. Labai nustebau, kai tarp karininkų radome ir palaikančių ir suprantančių mūsų siekius.

Klaipėdoje tarnavo karininkas Kerskis. Vėliau paaiškėjo, kad jo giminėje buvo dar caro armijoje auklėtų karininkų. Jis net drįsdavo mus paskatinti: "Tik nebijokit". O šiaip jau, atėję aiškinti, kodėl mes turėtume būti išrinkti į SSRS AT, jausdavomės kaip liūtų ir gyvačių kartu sudėjus narvuose. Susilaukdavome klausimų, į kuriuos net atsakyti nebuvo kaip. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos tautinėje vėliavoje, kuri jau buvo įteisinta, raudona spalva ne viršuje, o apačioje. Arba, kai jau buvo paskelbta nepriklausomybė - kaip Lietuva grąžins skolas už visa tai, ką, jų supratimu, SSRS Lietuvoje yra pastačiusi", - prisiminė V. Čepas.

Kai jau jie, trys klaipėdiečiai, buvo išrinkti į SSRS AT, su kariškiais megzti kontaktus buvo lengviau - rankose turėjo liaudies deputatų, AT narių pažymėjimus. V. Čepas negalėjo nei žinoti, nei nujausti, kokie išbandymai laukia ateityje, ypač 1991 metų sausyje. Ne vienas klaipėdietis, tarp jų ir aš, yra įsitikinę, kad būtent V. Čepo derybinių sugebėjimų ir psichologinių žinių dėka, be kita ko ir pažinčių su kariškiais dėka, mūsų mieste buvo išvengta kraujo praliejimo. Mat daugelis Klaipėdos garnizono karininkų mūsų mieste buvo suleidę šaknis - butai, kai kurių - lietuvės žmonos, vaikai.

Atvilnydavo atskardžiai, kad aukštesniųjų rangų karininkai svarstė, kaip jie galėtų gyventi toliau Klaipėdoje, jeigu susiteptų krauju.

O kas iš tiesų vyko už raudonų kareivinių sienų, galėtų papasakoti tik patys kariškiai. Tačiau daugelio Klaipėdoje jau nebėra, o užsilikę ir šiandien nenori "lįsti iš apkasų". Tas pats - ir su KGB buvusiais darbuotojais.  Buvo tokių, kurie širdimi - su tauta, o iš esmės - tarp kūjo ir priekalo. Na, o kai kurie ir šiandien gyvenantys Klaipėdoje galbūt yra užspaudę pagiežą. Ką gali žinoti - juk nei vieni, nei kiti atvirauti nelinkę.

Beje, V. Čepas prisiminė, jog jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją iš kariškių pusės vis dėlto būta provokacijų: į savivaldybę įsiveržę desantininkai spardė iš eilės visas duris, ieškodami Čepo, desantininkai buvo užėmę ir partijos komitetui priklausiusį pastatą Vilties gatvėje, kur vėliau gūžtą susisuko miesto Taryba, kurios pirmininku buvo išrinktas šiandieninis vicemeras V. Čepas. Tai jis ir "susikovė" su tais desantininkais, grasindamas, kad štai skambins M. Gorbačiovui.  

"Desantininkai rovė iš eilės visas telefoninio ryšio rozetes. Bet grasinimas Gorbačiovu paveikė - atsitraukė. Ypač santykiai su kariškiais pablogėjo, kai susirengėme versti Lenino paminklą dabartinėje Atgimimo aikštėje", - sakė jis.

Tuomet prie V. Lenino paminklo kariškiai atvarė tanketes ir skyrė kareivius budėti prie vis dar šventenybe kai kam atrodžiusios proletariato vado stovylos. Ir toji įtampa  neslūgo iki 1991 m. sausio įvykių, o vėliau ir iki 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje.

Bet iki šių įvykių, lėmusių Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą pasaulyje, dar buvo likę beveik ketveri metai. Jie praskriejo tarsi mojuojant stebuklinga lazdele. Šiandien sąjūdininkai prisipažįsta tikėję ir nuspėję eigą. Tačiau nemanė, kad viskas vyks taip žaibiškai. Istorikas Vygantas Vareikis visus tuos vyresniosios kartos išgyvenimus labai  taikliai įvardino "kolektyviniu sapnu". Atsigręžus į Lietuvą, Klaipėdą prieš 25 metus iš tiesų tenka prisipažinti - sapnavome. Bet sapnams buvo lemta pildytis...