Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (4)

Pradžia liepos 5 d.

Nors 1988 m. vasara Klaipėdoje nebuvo tokia audringa, kaip įsibangavusiame Vilniuje, tačiau ir mūsų mieste sąjūdinio bruzdesio nestigo.

Mitingas

Viena iš didesnių Klaipėdos sąjūdininkų surengtų akcijų buvo 1988 m. rugpjūčio 4 d. mitingas prie Celiuliozės ir kartono kombinato. "Žemynos" ekologinis klubas ir Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinė grupė čia sutraukė šimtus klaipėdiečių. Mitinge iškelti lozungai ir sakytos kalbos rodė miestelėnų susirūpinimą ne tik miesto, bet ir viso pajūrio oro bei vandens švara.

Pasak Dionyzo Varkalio, rengiant mitingą prie kombinato bene daugiausiai pasidarbuoti teko jam ir Gintarui Tomkui. Pats turėjo užtikrinti vaizdinę agitaciją, o G. Tomkus - pasirūpinti pakylos įrengimu ir garsiakalbiais.

"Eiseną į mitingą pradėjome iš Kalvystės muziejaus kiemelio. Kaip ir liepos dešimtąją, trispalvę nešė Rytas Staselis. Telšių taikomosios dailės mokyklos moksleivės, atvykusios talkininkauti, su vietiniais klaipėdiškiais nešė plakatus. Prie kombinato jau laukė daugybė žmonių, buvo atvykę ir ekologinio žygio dalyvių, kuriems "dirigavo" Antanas Kontautas ir Eugenijus Gentvilas", - prisiminė D. Varkalis.

Jis neslėpė, kad mitinge nerimavo: "Pakalbės "žalieji", džiūgavau, kad atėjo Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, tikriausiai kalbės ir kombinato direktorius Gytis Albrechtas. O paskui - kas? Bet norinčių kalbėti ta tema atsirado. Advokatės Zitos Sličytės kalba buvo sutikta audringais plojimais. Iš jos žodį perėmė gydytojas Vladas Mikulskis, savo aistringa kalba taip pat sulaukęs susirinkusiųjų pritarimo."

D. Varkalis, pastebėjęs, kad į aukų dėžutę niekas nieko nededa, bene pirmą kartą gyvenime priėjo prie mikrofono ir paprašė susirinkusiųjų aukoti laikraščio "Mažoji Lietuva" leidybai. Prie aukų dėžutės nutįso eilutė. Kitą dieną spaudoje informuota, kad surinkta 2 700 rublių.

Keitėsi ir spauda

Žaibiškai besikeičiant situacijai Lietuvoje reikėjo persirikiuoti ir spaudai. Tačiau vienintelis Klaipėdos miesto laikraštis vis dar tebebuvo "organas", priklausomas nuo partijos ir vykdomojo komitetų. Nors kai kurie juose dirbantys žmonės iš karto pasuko su Sąjūdžiu, tačiau šiose instancijose tebebuvo paisoma "direktyvų" tiek iš Vilniaus, tiek iš Maskvos. Tad miesto laikraščio "rankos" ne taip, kaip anksčiau, bet vis dar buvo supančiotos.

"Tarybinės Klaipėdos" jaunimas, tai pajutęs, iš karto griebėsi žurnalistinės veiklos ir išleido kelis "Persitvarkymo naujienų" numerius. O jie peraugo į stebėtinai greitai išpopuliarėjusią "Mažąją Lietuvą".

Ieva Dargienė, 1988 m. tapusi pensininke, ėmėsi jos platinimo reikalų, o netrukus netoli Sąjūdžio būstinės buvo gautos ir patalpėlės spaudos kioskui.

"Ten dirbti buvo ir patogiau, ir maloniau. Pradėjau pažinti vis daugiau nuolatinių pirkėjų. Ypač įsiminiau tuos, kurie laikraščius pirkdavo ne tik sau, bet ir bendradarbiams, siųsdavo į kitus Lietuvos ir ne tik jos miestus. Nuolat ir daug pirkdavo vėliau knygnešiu vadintas Adolfas Bušauskas. Jis visą atlyginimą išleisdavo Sąjūdžio spaudai. Prisipirkdavo ir platindavo. Sunku pasakyti, kiek jam tų sunkiai uždirbtų rublių sugrįždavo", - yra pasakojusi I. Dargienė.

Ji įsiminė ir sutuoktinių porą, kuri pirkdavo po vieną egzempliorių Sąjūdžio leidinių. Laikraščių pardavėjai jie prisipažino, kad paskaitę leidinius, paskolinę paskaityti artimiesiems, sukišdavo juos į stiklainius ir užkasdavę.

"Kas žino, kaip bus toliau. Norime išsaugoti. Juk čia tiek teisybės apie Lietuvą ir okupantus", - sakydavo sutuoktiniai.

Pasak I. Dargienės, Sąjūdžio leidinius pirkėjai imdavę kaip šventenybę. Pradžioje jų visiems neužtekdavę. Tad spaudos egzemplioriai būdavo išduodami pagal sąrašus tik Sąjūdžio rėmimo grupių vadovams. Sutartomis dienomis laikraščių atvažiuodavo sąjūdininkai iš Kretingos, Palangos, Gargždų, Mažeikių, Skuodo, Šilutės, Tauragės, Pagėgių ir netgi Sovetsko.

O Sąjūdžio leidinių diapazonas vis plėtėsi - be "Sąjūdžio žinių", "Atgimimo", "Mažosios Lietuvos", radosi "Šiaulių Krivūlė", Panevėžio "Laisvas žodis", Kelmės "Kražių aidai" ir daugybė kitų laikraščių bei biuletenių. O visas tas šūsnis laikraščių kažkas turėjo atvežti. Dažnai tas būdavo daroma neatlygintinai. Bendri tikslai žmones vienijo ir telkė.

Pirmieji protokolai

Pirmosiomis veiklos savaitėmis Klaipėdos sąjūdininkai nei sudarinėjo dalyvių sąrašų, nei protokolavo susirinkimų turinio. Kosto Kauko sudarytoje ir redaguotoje knygoje "Sąjūdis Klaipėdoje" rašoma, kad pirmasis protokolas radosi 1988 m. rugpjūčio 9 d. Jį, kaip ir vėliau vykusių daugelį susirinkimų, rašė Irena Stulpinienė.

Po dešimties metų ji savo darbą įvertino taip: "Mano darbas buvo ne toks svarbus, kaip mitingų organizatorių, oratorių, Sąjūdžio rėmimo grupių telkėjų. Bet ir be to "popierinio" darbo nebuvo įmanoma verstis. Augo, plėtėsi Sąjūdis, jo būstinėje radosi vis daugiau raštų - rėmimo grupių registracija, įvairūs miestiečių ir aplinkinių rajonų gyventojų skundai, įvairūs dokumentai. Visus juos reikėjo registruoti, tvarkyti. Viena Nijolė Laužikienė visko nebegalėjo spėti. Ruošiantis Sąjūdžio miesto konferencijai, suvažiavimui, o vėliau ir rinkimams, "popieriname" darbe talkinti ėmė ir Aušra Drungilaitė, Žibutė Skėrutė, Aldona Stašinskienė, kitos klaipėdietės."

Įdomus yra 1988 m. rugpjūčio 11 d. protokolas, kuriame įvardintos tokios suformuotos komisijos: "Kovos su biurokratija", "Gatvėvardžių keitimo", "Lietuvių kalbos vartojimo Klaipėdoje", "Ekologinė", "Ekonominė", "Senamiesčio regeneracijos". Prasidėjo aktyvus "ėjimas į liaudį".