Kapinėse nerūšiuotos šiukšlės ir įžūlūs vairuotojai

Dauguma teršia, vienetai rūšiuoja

Kapinių prižiūrėtoju Petrikaičių kapinėse dirbančiam Jonui Drungilui bent dėl automobilių ramu, mat ten teritorija užrakinama, o pageidaujantys įsivežti žemių, augalų, pasistatyti naują ar pakeisti paminklą paskambina ir prižiūrėtoją išsikviečia.

Pasak „Kretingos komunalininko“ direktorės Renatos Surblytės, tokią tvarką buvo bandoma įvesti ir Kretingoje, tačiau, kadangi kapinės kur kas didesnės ir lankytojų daugiau, nepasiteisino: ypač vasarą darbuotoja su raktais nuo ankstyvo ryto turėtų lakstyti pirmyn atgal iki 9-os valandos vakaro.

O šiukšlės nerūšiuojamos visose kapinėse. „Yra konteineriai, skirti žvakių indeliams, vainikų karkasams, plastmasinėms gėlėms, bet vis tiek viskas metama į tą pačią žaliąją masę“, – apgailestavo R. Gedminienė.

Anot jos, priemaišų pilnos žaliosios atliekos negali būti iškart išvežamos kompostuoti, pirmiau reikia jas išrūšiuoti, sugaištama daug laiko.

„Nors senokai taip bebuvo, žmonių, kurie privalo atidirbti už pašalpas, atsiųsdavo rajono Socialinių reikalų ir sveikatos skyrius, o jei tokių nėra, šį darbą turiu atlikti aš pati“, – problemą kėlė Romutė.

Su „Kretingos komunalininku“ aktyviau bendradarbiauti pasisiūliusį reide dalyvavusį Kretingos šaulių kuopos vadą Gintautą Pogoželską nustebino prie šiukšlių konteinerių kapinėse atvilktos ir pamestos padangos, o J. Drungilas pridūrė, jog kartais pasitaiko aptikti ir nereikalingų suklerusių sofų-lovų ar televizorių, nors sudaryti grafikai, kada seni baldai ir prietaisai bus išvežami, yra įrengtos ir aikštelės, kuriose juos galima palikti.

Nemalonumai dėl leidimo

G. Pogoželsko vadovaujami šauliai talkina mieste užtikrinant viešąją tvarką, ypač švenčių ar įvairių renginių metu, o nuo šiol sutarė, kad „Kretingos komunalininkui“ talkins kontroliuojant, ir kaip gyventojai laikosi miesto priežiūros bei atliekų tvarkymo taisyklių.

Pasak R. Surblytės, kai kurie žmonės elgiasi neatsakingai – nors laikas pagal grafiką praėjęs, geni, pjauna medžių šakas, o paskui suverčia šiek tiek atokiau nuo savo sodybų, taip teršdami miestą. Už tai laukia baudos, kurių dydis nuo 15-os eurų.

„Mūsų, šaulių, yra daug: jaunųjų – apie 80, suaugusiųjų – apie 40. Esame pasiruošę miestui atlikti gerų darbų, tik gaila, kad teturime vieną Savivaldybės skirtą automobilį, kuriuo dalinamės su Kretingos rajono savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriumi“, – teigė G. Pogoželskas.

Tačiau šaulių organizacijos vadui radosi, kas veikti jau ir šio reido metu: kapinėse pasisukinėjus apie 20 minučių, buvo pastebėta į teritoriją įriedėjusi pirmoji transporto priemonė – „mikriukas“. Niekas iš reido dalyvių neabejojo, kad tai paminklus statantys darbininkai, o jiems įvažiuoti galima tik turint oficialiai išrašytą leidimą.

G. Pogoželsko paprašyti dokumentą parodyti, du vyrai iš vienos Klaipėdos įmonių susinervino – esą jokio leidimo neturi, nė nežinojo, kad tokio reikia, o atvyko pagal gyventojos užsakymą – seną paminklą kapavietėje pakeisti kitu.

„Gal jūsų vadovas leidimą turi, skambinkit, paklauskit“, – geranoriškumą rodė R. Gedminienė, tačiau, regis, be reikalo.

„Čia Kretinga nesąmonių reikalauja, kažkokių leidimų“, – piktinosi kažkam paskambinęs vienas atvykėlių ir pareiškė, jog susikraus, ką atsivežę, ir išvažiuos. J. Drungilas apgailestavo: klaipėdiečiai karščiuojasi be reikalo, juk tokios pat taisyklės galioja visoje Lietuvoje, ir paminklų statytojai turėtų jas žinoti. Leidimus kapinių prižiūrėtojai išrašo tada, kai į juos kreipiasi už kapavietę atsakingi asmenys.

„Pakanka mums pasiskambinti ir ateiti – jei neaiškumų nėra, ši procedūra trunka ne ilgiau penkių minučių“, – paaiškino R. Gedminienė. Jei leidimai nebūtų išduodami, kiltų nesusipratimų, ginčų, šeimos nariai arba giminės susipyktų, nes galbūt vieniems naujasis paminklas patinka, o kitiems senasis buvo geresnis. J. Drungilas prisiminė atvejį, kai, neturėdami leidimo ir nežinodami tikslios vietos, darbininkai ne ant to kapo paminklą pastatė.

Rūpesčių kelia medžiai ir šunys

Kad klaipėdiečiai pasirodė dygūs kaip ežiai, R. Gedminienės nestebino.

„Su tokiais susiduriu vos ne kasdien. Kitas, pažeidęs taisykles ir į kapinių teritoriją kone prie pat savo artimųjų kapavietės tik su menka puokštele gėlių privažiavęs, elgiasi mandagiai – atsiprašo, pažada kitąkart taip nesielgti, o kitas grubiai į keturias puses pasiunčia“, – atviravo R. Gedminienė.

Anot jos, į teritoriją automobiliais nedraudžiama įvažiuoti neįgaliesiems arba norintiems atsigabenti reikalingų priemonių kapams tvarkyti, skaldos ir augalų, bet išsikrovus reikalaujama tuoj pat išvažiuoti už vartų.

Kapinių prižiūrėtojai tenka spręsti ir teritorijoje draudžiamų sodinti medžių, ir keturkojų draugų vedžiojimosi, ir laistytuvų slėpimo krūmuose problemas.

„Anądien klausiu moterėlės, kodėl laistytuvą, skirtą naudotis visiems, į savo artimųjų kapą juosiančią gyvatvorę grūste grūda, o ši ir atsako: oi, kaip man patogu – ateinu, išsitraukiu ir turiu“, – savanaudiškumu stebėjosi R. Gedminienė.

Ranka ji mostelėjo į gražuolį žalialapį sveiką ąžuolą, kurį gali tekti nupjauti – esą žmonės kažkada pasodino mažą, dabar užaugo didelis medis. Kerojasi į kaimynines kapavietes, jų savininkai nepatenkinti.

Procedūra bus tokia: kapinių prižiūrėtoja kreipsis į Želdinių priežiūros komisiją, ši spręs, ką daryti. Jei reikės nupjauti, duos nurodymą miesto seniūnijai, seniūnija – „Kretingos komunalininkui“.

Dėl ištrypto kapo pasiguodė ir kapinėse sutikta Jadvyga Kaklienė, kurią R. Gedminienė pagyrė už gražiai tvarkomą ne tik šeimos kapą, bet ir prieigas.

„Jau pavargau, kasdien randu iškapstytą kapo žemę ir daug pėdų“, – pasakojo garbaus amžiaus kretingiškė. Tiesa, kieno tos išdaigos – varnos, ar palaido šuns, sunku suprasti.

Visiems aišku, kad pagal kapinių priežiūros taisykles augintinius atsivesti draudžiama.

Tačiau, direktorės R. Surblytės žodžiais, į situaciją žvelgiama gana žmogiškai: iš tolimesnių šalies kampelių per atostogas aplankyti artimųjų amžino poilsio vietos atostogų metu atvykusieji kartais tikrai patenka į keblią padėtį – vasarą juk nepaliks šuns šusti įkaitusioje mašinoje.

Tokiais atvejais apeliuojama į atvykėlių sąžinę – augintinis turi būti pririštas trumpu pavadėliu ir nuo šeimininkų neatsitraukti nė per pėdą.