Po karo dar 10 metų pro šį kaimą kanalu plaukiojo keleiviniai laivai - iš Kauno į Klaipėdą ir atgal. Stanislava Pocienė sako gerai atsimenanti savo keliones į Klaipėdos turgų laivais, nes labai patikę.
"Kaimai kūrėsi prie upės. Prie kiekvieno kaimo buvo tiltas. Kaip dabar autobusų stotelės prie kelio, taip tuomet maršrutinių laivų stotys ties kaimais, pasukami tiltai", - prisimena E. Pocys, vardindamas Lankupių, Kiošių, Kalviškių, Jokšų, Drevernos, Kliošių ir kitas vandens stotis. Prancūzai kasė kanalą per privačią žemę. Tai daryti jiems buvo leista su sąlyga, kad bus pastatyti tiltai.
Pocių trobai - daugiau nei 100 metų |
Šiandien kalviškiai su kanalu daug reikalų daug neturį - esą jiems liepta laikytis didžiausio atsargumo ir neteršti, kadangi kanalo vandenį, aišku, vandenvietėje perfiltruotą, geria klaipėdiečiai.
Kaimą pasiekus žinioms, jog laivyba vidaus vandenimis žada atgyti, susėdę žmonės prognozuoja, kaip čia bus, kaip tuomet gyvens pakanalėje. Kažkas atsimena, kaip kadaise plukdydavo medieną. "Kur gi tu šiandien rąstus vandeniu paleisi, pakely išvogs", - ginčijasi jie.
Vaikai padeda tėvams
Senieji gyventojai atsimena, kad prieš karą kaime gyveno 69 žmonės. Iš jų - 2 ūkininkai, turėję daugiau nei 25 ha žemės. Šiandien tokį plotą viršija vienintelio Arūno Gailio nuosavybė.
Anot E. Pocio, dar prieš 10 metų vien Žemuosiuose Kalviškiuose gyveno 27 žmonės: 9 mokyklinio amžiaus vaikai, 9 pensininkai ir 9 darbingi asmenys. Vaikai užaugo ir išvažiavo. Tačiau tėvų vienų vargti nepalieka.
Vida Buivydienė džiaugiasi, kad Klaipėdoje besimokantis jos sūnus Marius savaitgaliais grįžta namo ir padeda ūkyje. Simono Valterio sūnus taip pat atvažiuojąs savaitgaliais.
Pocių šeimyninis gyvenimas tęsiasi jau 45 metus, jie labai dailiai įsikūrę šimtametėje, kaip patys sako, daug kartų perstatytoje troboje. Paskutinįjį kartą atstatymu pasirūpinęs Klaipėdoje gyvenantis sūnus.
17 ha žemės, gyvulius ir visą ūkį yra perėmęs kitas sūnus Alfredas, kuris, turėdamas zooinžinieriaus specialybę, į viską stengiasi žvelgti progresyviai. Ne kartą važiavo į Vokietiją pasitobulinti.
Gertrūdos Gailienės 40 ha žemės ūkyje darbuojasi žentas, kuris su šeima gyvena Airijoje - čia jis atvažiuojąs apsėti pavasarį laukų ir rudenį nuimti derlių.
Iš senųjų gyventojų bėra trys šeimos: Gailių, Pocių ir Padagų. G. Gailienė virdama pietus pasakoja esanti vienintelė čia gyvenanti nuo gimimo, nuo 1928 metų. Stebisi, kaip 1960-aisiais su visa banga neišvažiavo į Vokietiją, nors labai norėjo ir dokumentus tvarkėsi dešimt kartų, tik vis kokio popieriaus trūko. Vyras "Gegužės 1-osios" kolūkyje dirbęs fermos vedėju, ir Gertrūda mano, kad sovietų vadovai paprasčiausiai nenorėjo prarasti gero darbuotojo.
Samdiniai išpuiko
Pasak V. Buivydienės, šiame kaime gyvena darbštūs žmonės. Toks vokietis Redveikis, Pocių giminaitis, prieš trejus metus atvažiavę sakė: "Galvojau, kad jūs blogiau gyvenate, tik šiek tiek geriau, negu Sibire. Pasirodo, jūs visko turite, išskyrus pinigus".
Pas Kalviškių ūkininkus iš Lankupių, Venckų ir Priekulės ateina pigios darbo jėgos. Ūkininkai skundžiasi, kad paskutiniu metu pasisamdyti rimtų darbininkų yra vis sunkiau. Į klausimą, ar rytoj ateis, šienapjūtę viename ūkyje pradėję vyrai šeimininkui atšovė: "Nežinome, trečią dieną esame negėrę". Kai kurie ir dirbdami visur tykantys progos išgerti.
Apgailestaujama, kad praretėjo samdinių gretos iš Priekulės, septynių nebelikę - anot pasakojusiųjų, "išsinuodijo" nuo neaiškaus "marmalo".
Nori dėmesio
Priklausymas skirtingų kaimų bendruomenėms neatrodo skausmingas, nes didelio veržimosi į renginius nėra. Tačiau išgirdome ir sakant: "Jeigu bendrų visam kaimui renginių vyktų vietoje - Kalviškiuose, būtų kas kita, būtinai eitume".
"Einam šį penktadienį į vakaronę Venckuose. Kas pyrago, vyno ar kavos atsineša, o gal ir "brendės", - praneša S. Pocienė. Jai norėtųsi didesnio valdžios dėmesio kaimui: "Ar į kokį koncertą kas pakviestų. Bet jei ir pakviestų, kur iš tos 380 Lt pensijos nuvažiuosi".
Kaimynai vieni kitus retkarčiais aplanko, bet ne visus. Vos už puskilometrio esanti iki gyvos galvos nuteisto kriminalinio pasaulio garsenybės Sigito Gaidjurgio sodyba. "Neinu, ką jūs, - nustemba A. Stulga, - ten dvigubos tvoros ir kokie pikti šunys".
Rašyti komentarą