Kad krašto senbuvių kapinaitės netaptų gyvulių ganyklomis

Reformacijos 500-osioms metinėms skirtas renginys vyko Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Teorinėje forumo dalyje, diskusijoje apie kapinių saugojimą, teisinį reglamentavimą ir su tuo susijusias problemas kalbėjo forumo iniciatorė PLB Kultūros komisijos pirmininkė J. Caspersen, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, seniūnai ir kiti forumo dalyviai.

Apie Mažosios Lietuvos kaimų kapinių architektūros ypatumus kalbėjo svečiai iš Kauno, Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojai doc. dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Apie kaimo kapines, kurios įtrauktos į kultūros registrą ir apie jų priežiūrą, kalbėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė. Svečiai pasidalijo specialiais leidiniais, kuriuose pateikiamos rekomendacijos, kaip prižiūrėti neveikiančias kapines.

Po diskusijų forumo dalyviai vyko apžiūrėti Pagėgių savivaldybės teritorijoje esančių sutvarkytų neveikiančių kapinių.

Šeštadienį forumo dalyviai ir kiti savanoriai (iš viso 26 žmonės) rinkosi tvarkyti kapinių. Tvarkytos Būbliškių, Mikytų ir Grigolaičių kapinės. Kapinių vietose trumpai kiekvienas kapinaites per istorijos prizmę apžvelgė doc. dr. Martynas Purvinas.

Anot jo, Nuo Reformacijos ir Martyno Mažvydo laikų plitęs lietuviškas raštas paliko tūkstančius lietuviškų įrašų antkapiniuose paminkluose, senųjų šnektų ir tarmių, anų laikų rašybos pėdsakų. Ir vokiškai rašytuose tokiuose įrašuose dažnai aptinkama baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių (už kitataučio ištekėjusios moters antkapiniame paminkle dažnai būdavo įrašoma ir jos mergautinė lietuviška pavardė).

Internetiniame leidinyje „Mažoji Lietuva“ dr. M. Purvias parašė: „Šiandien mažai kam žinoma Būbliškė ne vieną šimtmetį buvo svarbiausias apylinkių administracinis centras, ten ilgai buvo reikšmingosios Tilžės apskrities vadovų rezidencija. Pro didžiąją dvaro sodybą praeityje ėjo pagrindinis krašto vieškelis, vedęs iš Tilžės į Klaipėdą. Toje sodyboje seniau stovėjo didieji ūkiniai trobesiai, ten veikė vandens ir vėjo malūnai. Plačiose valdose darbuodavosi šimtai lietuvininkų, dirbusių žemę ir auginusių gyvulius. Turtingi dvarininkai saviškių amžinojo poilsio vietai pasirinko vaizdingą plotelį aukštumoje, iš kur atsiverdavo įspūdingas reginys į apačioje plytintį Nemuno slėnį. Tvarkingose kapinaitėse statyti puošnūs antkapiniai paminklai, gaminti Tilžėje ar atsigabenti iš Vakarų. Deja, po 1944 m. praeities paveldu mažiausiai rūpintasi – griauti didieji sodybos trobesiai, niokotas erdvusis Būbliškės parkas. Gal 1986 m. nugriauti net dvaro rūmai, kuriuose 1807 m. sudarant garsiąją Tilžęs taiką buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I. Naujieji pokario atvykėliai ėmėsi ir Būbliškės dvaro kapinaičių – iš ten pagrobti visi metaliniai dirbiniai, išplėštos brangaus akmens lentos su įrašais ir kitkas. Tarp palaikų ieškant ko vertingesnio, raustos didžiulės duobės. Į vieną tokią duobę galop nuverstos ir įspūdingo memorialinio statinio likusios dalys. Šią vasarą talkininkams atidengus to memorialo fragmentus, neatsisakoma minties ateityje atstatyti išvaizdų statinį, galintį tapti įspūdingu turistiniu objektu. Prakirtus nuo 1944 m. sužėlusius krūmynus, nuo senųjų kapinaičių vėl atsivertų įspūdingi reginiai į Tilžę ir Nemuno slėnio platybes, į tolumoje dunksantį Rambyno kalnyną“.

Tąkart darbuotasi ir Mikytų kapinaitėse, prie didelių kelių sankryžos. XIX a. šią vietovę garsino vietos dvarininkas Florijanas Šlenteris, studijavęs senovės graikų raštus ir juose ieškojęs užuominų apie Baltijos kraštus, senovės prūsus, gintarą ir kitką. Dr. M. Purvinas pastebi: „Šiandien tegalima stebėtis, kad nuošaliuose Mikytuose praeityje rašytos knygos apie antikos laikus, kad ten svarstyta, ką galėtų reikšti viena ar kita prieš dvidešimt penkis šimtmečius užrašyta senųjų graikų šviesuolio frazė.

Daug dešimtmečių Mikytai buvo tilžiškių poilsiavietė, į kurią bėgiais atriedėdavo dailūs Tilžės tramvajaus vagonėliai. Didmiesčio gyventojai rengdavo pobūvius rūpestingai prižiūrėtame miško parke, apsistodavo ten stovėjusiuose vasarnamiuose, puotaudavo Mikytų karčemose. Dvarelio žmonės ir kiti vietos gyventojai laidoti tvarkingose vietos kapinaitėse – joms buvo išlygintas nemažas pamiškės sklypas, apsodintas eglių juosta, papuoštas retesniais dekoratyviniais želdiniais ir tuomet populiariomis vijoklinėmis gebenėmis.

Deja, po 1944 m. nebeliko nei miesto tramvajaus, nei tvarkingame miške poilsiavusių Tilžės didmiesčio gyventojų. Mikytai liko skurdi senosios gyvenvietės liekana, dvarelio sodyboje įkurdinti senelių ir invalidų globos namai, kurių mirę globotiniai laidoti vis tose pačiose senosiose kapinaitėse. Iš šių buvo pagrobti beveik visi vertingesni dirbiniai, sunaikinti buvę įrašai apie ten palaidotus lietuvininkus ir kitus šio krašto žmones.“

Dar lankytasi Grigalaičių dvarelio kapinaitėse, kuriose darbštūs seniūnijos darbuotojai nupjovė sužėlusią žolę. Po 1944 m. iš tų nuošalių kapinaičių taip pat buvo pagrobti vertingesni (bet lengvesni ir grobikų panešami) dirbiniai. Įrašai išvartytų paminklų dalyse tebeliudija apie permainingą tos vietovės istoriją, besikeitusius jos gyventojus. Deja, sovietinės okupacijos laikais buvo pagrobti visi kapinių želdiniai, nedidelės kapinaitės turėjo tapti nebepastebima ūkio ganyklų masyvo dalimi…