Juodkrantės sengirės gaivinti nebesiruošia

Tokia nuostata siūloma naujame Kuršių nerijos miškotvarkos projekte, kurį dar turės patvirtinti Aplinkos ministerija. „Nors didieji kormoranai ir pridarė žalos Juodkrantės sengirei, šįkart sutinku su gamtininkų rekomendacijomis tą dalį, kuri jau sunaikinta, palikti neliestą.

O paukščių kolonijai ir toliau nebus leidžiama plisti. Tas vaiduokliškas kormoranynas yra savaip žavus, išskirtinis objektas. Be to, nusprendus nebeatsodinti miško jame būtų taupomi ir mokesčių mokėtojų pinigai, nes toje vietoje niekas neprigytų“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Neringos meras Darius Jasaitis.

Didžiųjų kormoranų kolonija yra lankomiausias turistinis objektas Kuršių nerijos nacionaliniame parke (KNNP): jį aplanko per 65 tūkst. smalsuolių per metus (dvigubai daugiau nei Mirusias kopas).

Paklausė gamtininkų

Pernai rudenį miškininkai buvo pranešę, kad svarsto galimybę atgaivinti didžiųjų kormoranų nuniokotos Juodkrantės sengirės plotus – apie 13–15 hektarų. Esą tai padaryti juos verčia Miškų įstatymas. „Jis įpareigoja per trejus metus atkurti sunaikintus medynus. Buvo parengtas Juodkrantės sengirės apželdinimo projektas. Tačiau, atsižvelgdami į biologų, KNNP rekomendacijas, siūlysime atsisakyti šių planų. Labai retai, bet tokias išimtis galima taikyti“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Valstybinės miškų tarnybos direktorius Paulius Zolubas.

KNNP miškus prižiūrinčios Kretingos miškų urėdijos atstovai tikino, kad norėta darbus vykdyti etapais. Iš pradžių atsodinti 3–5 hektarus ir stebėti, kaip prigyja sodinukai, pirmiausia toje vietoje, kurioje sengirė visiškai sunaikinta: prie apžvalgos aikštelės. Iš teritorijos būtų šalinami virtuoliai, paliekant keletą nudžiūvusių medžių su uoksais, kuriuose peri paukščiai. Plotą norėta apželdinti eglėmis, beržais arba kitais lapuočiais. Atsodinti vieną hektarą kainuoja apie 4–7 tūkst. eurų.

Tačiau šie planai sulaukė gamtininkų atkirčio. Jie tvirtino, kad Juodkrantės sengirės gaivinti paprasčiausiai neapsimoka, be to, ir netikslinga. „Buvo atlikti dirvožemio tyrimai. Ten mažiausiai 10–20 metų negalės augti jokie įspūdingesni medžiai. Nesuprantu noro visur atsodinti mišką. Ten, kur anksčiau perėjo kormoranai, susiformavo savitas rezervatas, išskirtinis biologinis poligonas, stebykla. Nudžiūvusiuose medžiuose peri reti uoksiniai paukščiai, krituoliuose, trūnijančioje medienoje apsigyvena daugybė rūšių vabzdžių“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistas Laimutis Budrys.

Dabar Kretingos miškų urėdijos viršininko pareigas laikinai einantis vyriausiasis miškininkas Sigitas Kupšys teigė, kad į rekomendacijas buvo atsižvelgta. „Vyko Kuršių nerijos miškotvarkos projekto dalies sprendinių tikslinimas ir siūlysime nebeatsodinti to ploto. Siūloma padaryti išimtį“, – teigė jis.

Raganų buveinė

KNNP vadovė Aušra Feser džiaugėsi pakeista miškininkų pozicija ir tvirtino, kad saugomoje teritorijoje laikomasi politikos palikti kuo daugiau atvirų erdvių. „Ką paukščiai jau sugadino, to atkurti nebereikia, o ir neįmanoma. Dirvožemio tyrimai atskleidė, kad jame – labai didelė fosforo, azoto koncentracija.

Darius Jasaitis: „Toje vietoje susiformavo unikali erdvė, antros tokios nėra ne tik Kuršių nerijoje, bet ir visoje šalyje.“

Ten tiesiog niekas neaugs. Jau buvo eksperimentuota, sodinti pušų daigai, bet jie neprigijo, nudžiūvo. Juk kormoranai niekur nedingo, toliau skraido ir tuštinasi. Kitas dalykas – atsodinę mišką netektume unikalaus gamtos objekto“, – teigė ji. Esą pūvantys, virstantys medžiai, natūralūs sunaikintoje sengirėje vykstantys gamtiniai procesai yra puikus stebėjimų laukas, poligonas. „Svarbiausia – neleisti kormoranams plisti į sengirę ir užimti naujus sveiko miško plotus“, – pabrėžė KNNP vadovė.

Neringos meras D. Jasaitis prisipažino pats mėgstantis pasivaikščioti po kormoranyną. „Žinoma, tada, kai paukščiai būna išskridę į pietus: rudenį, žiemą. Ten patenki tarsi į kitą pasaulį. Gaila nudžiūvusių medžių, tačiau toje vietoje susiformavo unikali erdvė, kokios antros nėra ne tik Kuršių nerijoje, bet ir visoje šalyje. Tame vaiduoklyne kaskart gali išvysti stirną, šerną, lapę, usūrinį šunį, kurie net nebijo žmogaus“, – pasakojo jis.

Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka.

Politikas juokavo, kad mirusiame miške taip įdomu, jog vaikščiodamas pradedi ieškoti raganos trobelės. „Juokauju, kad jei ragana kur nors gyvena, tai būtent tokiame vaiduoklyne...

O jei rimčiau, mes Neringoje ir taip daugybę metų vis atsodinome ir sodinome. Ištisi buvę atviri plotai dabar žaliuoja nuo kalnapušių, kitų medžių. Tad reikia ir kitokių erdvių.

Žmonės juk į kormoranų koloniją dėl to taip gausiai ir plūsta, kad ten pamato unikalius vaizdus. Dabar, žiemą, kai kormoranų nėra, galima pasivaikščioti po visą teritoriją.

Miškininkai priėmė teisingą sprendimą, nes investavus lėšas ir užsodinus sunaikintą sengirę vis tiek ten niekas neužaugtų. Tegul ta vieta lieka tarsi savotiškas rezervatas, stebėjimų poligonas“, – teigė D. Jasaitis.

Juodkrantėje, ant Garnių kalno, įsikūrusi kormoranų kolonija – didžiausia Lietuvoje. Pernai toje vietoje perėjo apie 3,5 tūkst. paukščių porų.