Jauryklos parko rekonstrukcija startuos iš naujo

Brangiau, bet naudingiau

Darbus pradėjusi Kretingos bendrovė „Ringesta“ projektą ketino įgyvendinti už 150 tūkst. Eur. Naujoji Jauryklos parko rekonstrukcijos sutartis bus 5 tūkstančiais brangesnė.

Vienašališkai nutraukti sutartį, skelbti naują konkursą ir ieškoti kito rangovo prireikė po to, kai praėjusių metų lapkričio pabaigoje dėl įsipareigojimų vilkinimo Savivaldybė įmonės „Ringesta“ paslaugų nutarė atsisakyti.

„Darbų atlikimo terminas šiai bendrovei buvo pratęstas ne vieną ir ne du kartus, tačiau jai įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų nepavyko“, – sakė Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Povilas Černeckis.

Nors naujieji rangovai ir brangesni, anot pavaduotojo, su jų sąlygomis naudingiau sutikti negu nesutikti. „Projektas yra europinis, ankstesnėje sutartyje numatytos darbų apimties mažinti neleidžiama, o jeigu projektas nebūtų neįgyvendintas, Savivaldybė investuotas lėšas turėtų grąžinti ir taip patirtų nuostolių – tada neturėtume nei įrengto parko, nei pinigų“, – sakė P. Černeckis.

Senbuviai būtų patarę

„Du trys vyrai, tarp jų aš pats, už tiek europinių lėšų, kiek „Ringestai“ jau sumokėta, dieną naktį būtume dirbę, „blizgančiai“ takus padarę“, – juokėsi pačioje Jauryklos pašonėje, Atgimimo gatvėje, gyvenantis rajone savo auginamų balandžių, kurių turi per 200, parodomis išgarsėjęs Stasys Penikas.

Anot jo, juokai juokais, tačiau gaila, kad nei projektuotojai, nei takų tiesėjai nepaklausė senbuvių gyventojų nuomonės – būtų patarę, parodę, kur šlaitai aukštesni, kur jie žemiau, o kuri vieta itin šaltiniuota.

„Matydavau, kaip statybininkai dirba pluša vargsta, o po kiek laiko žiūriu – tas takas visas jau nuneštas vandens“, – apgailestavo pašnekovas. Esą ten toliau, Akmenos upės link, ir dabar Jauryklos upelio vanduo pakilęs aukščiau negu yra kelias.

Nors rekonstruojamame Jauryklos parke dabar – štilis, tačiau piktavalių rankos kai kuriuos įrenginius jau spėjo apniokoti.

S. Penikas šioms vietoms turi daug sentimentų, mat čia prabėgo vaikystė ir jaunystė, čia su šeima ir dabar gyvena. Buvo 4-erių, kai iš tremties Sibire grįžę jo tėvai šioje gražioje vietoje, tuomet vadinamoje Kluonalių gyvenviete, 1966-aisiais nusipirko namą. Atstumai nuo kaimyno iki kaimyno tada buvo 200 ar 300 metrų. Aplink – vien laukai.

„Štai čia, toje pusėje, – piemuo kokį 100 karvių, suvestų iš visos Kretingos, ganė“, – į kairę nuo savo namo mostelėjo Stasys. Vėliau, kai to piemens nežinia dėl kokių priežasčių neliko, miesto valdžia dalijusi sklypus – po 30 arų skyrusi kiekvienai karvei. Žmonės kaldavęsi kiekvienas savo kuoliukus ir tarpusavyje ginčydavęsi, kam tas sklypas, o kam tas priklauso, paskutiniajam nieko gero beveik ir nelikdavę.

Šalia esantis parkas S. Peniko atmintyje taip pat išlikęs visai kitoks: vietoj dabartinių aukštaūgių medžių vešėjo tik krūmokšniai. Alksnių beveik nebuvę, o augę daugiausia žilvičiai ir ievos. Užtat prisirpdavo daugybė bruknių – pauogavus valandą, jų pilną kibirą parsinešdavo. Perėdavo paukščiai. Lakštingalos čiulbėdavo taip garsiai, kad ir neišėjus iš namų melodijos girdėdavosi.

Vizijoje – arkliukai ir karietos

Parke vaikai rasdavo senoviškų varinių pinigų, įdėklų durklams, nuo karo laikų užsilikusių granatų. Pats Jauryklos upelis tuomet buvęs pusės metro gylio ir tiek pat platumo. Gilesnėse vietose plaukiojo raudės, pavasariais atklysdavo lydekų – tas žuvis laisvai buvo galima rankomis pagauti.

S. Peniko žodžiais, apie 1975-uosius nuo Jokūbavo plento pusės Jauryklos upelį gal kokiais 3 metrais praplatino tuomet veikęs gyvulių supirkimo punktas. „Upeliui pragraužus siaurą vagą dar toliau, ypač esant tuometinėms gilioms žiemoms ir tirpstant sniegui, kildavo dideli ir iki pat vėlyvo pavasario užsitęsiantys potvyniai. Tuomet su keleriais metais vyresne seserimi Eugenija į mokyklą turėdavom sukti vingius“, – pasakojo S. Penikas.

Tačiau Stasys atviravo nelabai įsivaizduojantis, kad po rekonstrukcijos Jauryklos parkas bus toks populiarus, kokio tikimasi, ypač kai Lietuva, o tuo pačiu ir Kretinga, išsivažinėjusi. „Kai vyrai klojo takus, juokavom, ar neatsitiks taip, kad vien tik lapės ir šunys jais bėgios?“ – teigė jis. Žmonėms reikia traukos objektų, reikia kuo įdomesnių pramogų – ne vien vaikus sūpynėse pasupti.

„Galbūt kuo nors išsiskiriančią iš kitų kavinę vertėtų atidaryti? Galbūt įrengti kad ir mažą zoologijos sodą? Be to, man pačiam jau kuris laikas tiksi mintis: nusipirksiu poni arkliukų bei karietų – visus norinčius po parką pavežiosiu“, – vizija pasidalijo jis.