Gyventi mokosi iš naujo

„Turiu suaugusį sūnų, tačiau jam reikalingas toks dėmesys ir rūpestis tarsi trejų metų vaikui. Meldžiu tik vieno – kad jo sveikata nepablogėtų dar labiau“,- sakė kretingiškė Vilma Mažonienė, kurios visas gyvenimas sukasi apie vienturtį 24 metų sūnų Dovydą. Moteris įsitikinusi, kad jos sūnus prieš dvejus metus tapo neįgalus dėl to, kad patyrė traumą darbe nukritęs nuo kopėčių, tačiau jo buvęs darbdavys 47 metų kretingiškis Algirdas Paulauskas su tuo sutikti nenori.

„Man gaila buvusio Dovydo darbdavio, suprantu jo nelengvą situaciją ir jam blogo nelinkiu. Bet klausytis, kaip šlykščiai jis meluoja teisme, negaliu“,- sakė V. Mažonienė.

Rytojaus dieną, kai D. Mažonis pasitiks savo 25-ąjį gimtadienį, kovo 26-ąją, Kretingos rajono apylinkės teismas skelbs savo verdiktą – pripažins arba ne A.Paulauską kaltu dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo, nulėmusio nelaimingą atsitikimą.

Versijos – skirtingos

Buvęs D. Mažonio darbdavys – transporto paslaugų įmonės savininkas A. Paulauskas – per teismą įrodinėjo, kad jaunas vyras 2010 metų spalio 20 dieną nukritęs ant betoninių grindų dėl insulto, o ne dėl blogų kopėčių. A.Paulausko tikinimu, D. Mažonis tik eidamas užkliuvo kopėčias, todėl jos nukrito, bet pats tuo metu nebuvo ant jų pasilypėjęs.

„Jis neturėjo tokio darbo, kad būtų reikėję lipti ant kopėčių. Visa tai per teismą paliudijo ir kiti žmonės. Jie tikrai neturėjo tikslo meluoti, nes šiuo metu dirba nebe mano, o kitose įmonėse,- „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Paulauskas, kuris teigė, kad vos pristačius sužeistą D.Mažonį į Kretingos ligoninę, jam gydytojas pasakęs, kad vaikiną ištiko insultas. – Tik vėliau jo diagnozė pasikeitė. Daugiau komentuoti nenorėčiau – tegu tai nustatys teismas“.

Šia versija negali patikėti D. Mažonio motina Vilma: sūnus nei seniau, nei dabar neturi problemų dėl kraujotakos sutrikimų.

Be to, D.Mažonis ir po nelaimės atsimena įvykio aplinkybes ir pasakojo, kad tądien nuslydo ir nukrito nuo pristatomų savadarbių metalinių kopėčių, kurios buvo atremtos į puspriekabės-šaldytuvo korpusą, kurį jis remontavo.

Saugos ir sveikatos instrukcijų reikalavimai būtent tai ir draudžia, kad šaltkalviui atliekant remonto darbus prie viršutinės kėbulo dalies, būtų naudojamos pristatomos kopėčios, nes jos yra nestabilios.

Trauma – visam gyvenimui

„Kai gydytojas pasakė, kad mano sūnus nebebus toks, koks buvo, širdyje pyktelėjau už šiuos žodžius. Bet dabar turiu pripažinti, kad gydytojas buvo teisus“,- sakė V. Mažonienė, dar puikiai pamenanti medikų nuogąstavimus, kad jos sūnus iš viso galėjęs pralaimėti kovą dėl gyvenimo.

Iš 1,5 metro aukščio ant betoninių grindų nukritęs D.Mažonis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą – jam buvo sumušta galva, lūžo kaktikaulis bei dešinysis raktikaulis, ištikus smegenų komai, jis joje išbuvo 2 dienas.

D. Mažonis, kuriam teko iškęsti ilgą gydymą, iki šiol lanko reabilitacijos procedūras. D. Mažoniui buvo nustatytas 80 proc. nedarbingumas ir jam motinos pagalbos prireikia kiekviename žingsnyje – jis nepakelia dešinės rankos, jam kalbant matyti perkreiptas veidas. Tad tai, kad dešinės kūno pusės nevaldantis Dovydas, naudodamasis specialiais dviem kojos įtvarais, gali vaikščioti, V.Mažonienė vadina dideliu stebuklu.

„Nesusidūręs su tokia situacija niekada nesupras, kiek pastangų kainuoja menkiausias judesys, kurį sveikas žmogus atlieka net nesusimąstydamas“, - sakė V.Mažonienė.

Moteris pasakojo, kad sūnus jaučia ne tik fizinę negalę – teko ilgai ir kantriai įkalbinėti, kad jis nugalėtų jaučiamą gėdą dėl neįgalumo ir išdrįstų pasirodyti viešumoje. Tačiau D. Mažoniui ir einant gatve jo motinos širdis nerami – viltį, kad sūnus sėkmingai adaptuosis visuomenėje, temdo baimė: paslysti ar nugriūti vaikinui būtų pragaištinga.

Be to, V.Mažonienė pasakojo, kad po nelaimės pasikeitė ir Dovydo charakteris, elgesys – būna, kad jį užvaldo pykčio priepuoliai, jis gali ką nors ne taip suprasti, nebegali rišliai kalbėti ir pan.

Pasigedo paramos

V. Mažonienė pasakojo, kad nors vaistams iškeliauja dideli pinigai, tačiau jie nėra kompensuojami. „Kadangi Dovydas traumą patyrė darbe, pagal įstatymus darbdavys ir turėtų padengti gydymo išlaidas“,- sakė V.Mažonienė, kurios teigimu, A. Paulauskas prie gydymo išlaidų neprisidėjo.

V.Mažonienė, kuri A.Paulauską pažįsta nuo jaunystės ir su kuriuo jos šeima palaikė draugiškus santykius, pas kurį yra tekę dirbti ir jos amžinatilsį vyrui, negalėjo atsistebėti, kad jis nelaimės akivaizdoje gali būti toks kietaširdis. „Jam labiau rūpėjo ne sužeistas darbuotojas – mano sūnus, o kaip apsaugoti save“,- įsitikinusi V. Mažonienė.

Dvejonių A.Paulausko nuoširdumu jai sukėlė jo elgesys nelaimės dieną ir iš karto po jos, pavyzdžiui, dar neatvykus pareigūnams, D. Mažonio darbo vieta buvo taip sutvarkyta ir iššluota, kad ten, moters žodžiais, pelės pėdos negalėtum susekti. Be to, tik paragintas aplinkinių A.Paulauskas nuvežė V. Mažonienę į Klaipėdą, kur skubiai gydymui buvo nugabentas D. Mažonis, tačiau pats nesidomėjęs darbuotojo sveikata išvažiavo atgalios. „Jei esi visiškai nekaltas, tai kur šitaip skubėti?“ - svarstė V. Mažonienė.

A.Paulauskas „Pajūrio naujienoms“ teigė parodęs pakankamai rūpesčio sužeistu darbuotoju ir jam šelpti skyręs pinigų. „Dovydo šeimai perdaviau pinigų, bet nenoriu įvardinti sumos – jos net ir teisme nesakiau, nes negaliu to įrodyti. Kaip būtų atrodę, jei tokioje situacijoje būčiau prašęs pasirašyti, kiek pinigų duodu? Nemaniau, kad viskas teismais gali baigtis,- kalbėjo A.Paulauskas, kuris teigė negalįs prisiimti atsakomybės už tai, kad jo darbuotoją darbe ištiko insultas. – Juk neužmušiau žmogaus, pavyzdžiui, vairuodamas automobilį. Šio įvykio neslėpėme, nes nebuvo net tikslo to daryti, – patys apie tai pranešėme visoms institucijoms“.

A. Paulausko įmonėje D.Mažonis šaltkalviu įsidarbino 2009 metais. Vaikinas šaltkalvio remontininko specialybę buvo įgijęs besimokydamas Kretingos technologijos ir verslo mokykloje.

Iširo sužadėtuvės

V. Mažonienės teigimu, sūnaus gydymui jau išleista per 20 tūkst. Lt – buvo panaudotos Dovydo santaupos, kurias jis sukaupė dirbdamas užsienyje, vėliau įsidarbinęs pas A.Paulauską, o laisvalaikiu remontuodamas automobilius. Vaikinas taupė pinigus, nes svajojo perstatyti sodo namelį, kuriame jis gyveno su savo sužadėtine.

„Buvo jau išpilti pamatai, tebėra ir dalis jau nupirktų statybinių medžiagų. Nekyla rankos ką nors daryti su visu tuo, nors suprantu, kad ten Dovydas su sužadėtine jau tikrai nebegyvens“,- teigė V.Mažonienė, kuri sakė galinti suprasti jaunos merginos pasirinkimą – matydama, kad Dovydas nebeatsities, ji išvyko gyventi į užsienį. Šiandien Dovydas, kuris būdavo linksmas ir visada draugų apsuptas vaikinas, beturi tik vieną bičiulį.

V. Mažonienė teigė suprantanti, kad dabar ji atsidūrė tokioje situacijoje, kai palūžti tiesiog neturi teisės: pavargusi nuo rūpesčių, ji stiprybės semiasi iš tikėjimo Dievu bei supratingų bendradarbių, bičiulių, medikų, iš kurių nuoširdžiausią padėką jaučianti gydytojai Reginai Grykšienei.

Ir nors V. Mažonienė su sūnumi gyvena be patogumų, gydymui jau išleistos visos turėtos santaupos, moteris nemėgsta skųstis – niekada neprašiusi finansinės pramos iš aplinkinių ji kiek įmanydama stengiasi išsiversti iš pačios gaunamo minimalaus dydžio atlyginimo, kurį uždirba dirbdama darželio auklėtojos padėjėja, bei Dovydui skirtos pašalpos.

Mokosi savarankiškumo

V. Mažonienė pasakojo, kad dabar su buvusiu Dovydo darbdaviu A.Paulausku ji susitinkanti tik teismuose. Iš jo D. Mažonis teismo prašo priteisti 100 tūkst. Lt – šie pinigai, pasak V. Mažonienės, reikalingi tam, kad būtų galima sukurti aplinką, pritaikytą neįgaliam žmogui gyventi. Dabar, neturint šių sąlygų, D. Mažonis turi miegoti viename kambaryje su motina – kad ši jam bet kurią akimirką galėtų pagelbėti.

„Stengiuosi neprileisti minties apie tai, kas bus su Dovydu, jei man kas nors atsitiktų – senelių nebėra, giminaičių, kurie galėtų juo rūpintis, neturime. Tačiau galvojant apie Dovydo ateitį, norisi jam padėti gyventi kuo savarankiškiau ir sukurti tam sąlygas,- pasakojo V. Mažonienė, kuriai skaudu girdėti medikų prognozes, kad Dovydas visą gyvenimą liks neįgalus. – Nuo mažens mokiau Dovydą savarankiškumo, auklėdama jį taip, kad jis būtų geras vyras žmonai – mokėtų ir lėkštę išplauti, ir apiprekinti, ir kitus buities darbus padaryti. Dabar viso to – tik lėtais ir mažyčiais žingsneliais – mokomės iš naujo.“