Gyvenimas daugiabriaunis kaip deimantas

Romanas mėgsta juokauti, ir paklausia svečių, kokia profesija žemėje seniausia. Ne "peteliškių", o geologo. Pirmykštis žmogus pažino akmenis, nes ieškodavo tokio, kurį trinant ugnį įskeltų, pasidarytų iš jo kirvuką ir ietį. Vargu ar jie puošė savo aplinką akmenimis, bet apeigas atlikdavo; kaldavo akmenines lokio ar arklio pėdas.

TURTAS. Kai po ilgų ieškojimų pats parsitempi akmenų, labiau juos ir įvertini.

Tik gal tie pirmykščiai žmonės nežinotų apie 5 tūkst. lotyniškų akmenų, fosilijų, mineralų pavadinimų, ir gal nesitampytų kelioniniame krepšyje sunkiai sveriančių riedulių. Iš nedidelio Nasrėnų kaimo keliai vedė į Kareliją, Altajų, Užkarpatę, Uralą. Užtat kokia kolekcija! Moliuskas, silūro eroje suakmenėjęs per 800 milijonų metų, Mėnulio akmuo, serdolikas, parsivežtas iš Mongolijos, primena kiaulienos šoninę. Karelijoje rinko granato akmenis, ir eidavo per siauručius tiltelius, koja nuslys - įtrauks pelkė.

Romano žmona Nijolė buvo viena iš nedaugelio merginų, įstojusių į geologiją Vilniaus universitete. Romanas iki dešimtos klasės svajojo būti lakūnas, ir sako iš dangaus nukritęs į žemės gelmes, kai perskaitė knygą "Dersu Uzala" - apie keliautoją. Vėliau mokslus abu krimto Permėje, Urale.

Romanas dirbo Statybinių medžiagų pramonės ministerijos geologijos skyriuje, vėliau - inžinerinių tyrinėjimų institute. Nijolė - mokslinį darbą Geologijos institute Vilniuje. Ir nuolat su kompanija vyko papildyti tyrimų medžiagos, ką parsiveždavo, viršininkai atsirinkdavo, o geologams likdavo tai, kas "nubyrėjo".

Pasistatė paminklą

"Nuosėdinės uolienos nusėda ežeruose, ten, kur anksčiau buvo jūra. Akmenys susidaro dėl vulkaninės veiklos, visi Jakutijos ir Afrikos brangakmeniai susidarė iš magmos dėl milžiniškos temperatūros. Anglis sukietėja, susidaro gardelės, persigrupuoja tam tikra tvarka, ir pasidaro nepaprastai kietas deimantas. Didžiulis mokslas yra apdirbti deimantą tam tikra tvarka. Tuo dabar užsiima tik anglai ir danai", - vyras sakė, jog reikia įpratinti akį, nes ant žemės gulintis akmuo gali "maskuotis", neišsiduoti esąs brangus. Turėjo Romanas pasidaręs stakleles ir pats apdirbdavo akmenis, net paminklus statydavo. O ir sau jau yra pasistatęs.

"Kiekvienas akmuo turi šiokią tokią gydomąją galią. Man, tarkime, tinka granatas. Lietuvoje brangakmenių nėra, užtat turime gintarą, suakmenėjusius sakus. Visi akmenys yra ne iš čia, jie atkeliavo ledymečiu - iš Kolos, Karelijos pusiasalio. Uolienos, susidariusios mūsų teritorijoje, yra giliai - apie 800 metrų po kvartero sluoksniu. Juokiuosi iš legendų, jog akmenys vaikšto. Vos juos nurenka pavasarį, kai aria, akėja, tuoj įšalas iškelia kitus akmenis", - sakė Romanas.

Yra ir minkštų akmenų, kaip, tarkime, trapusis asbestas, kurį gali nagu krapštyti. O žėrutis yra pavojingas, patekęs į akis gali apakinti. Titnagą reikia pamerkti į vandens stiklinę, ir tą vandenį gerti - sustiprins imunitetą, nustos slinkę plaukai ir skilinėti nagai.

Maitino barsuką

Kazakevičiai prieš 30 metų iš sostinės persikėlė gyventi į Nijolės tėviškę, jos senelių sodybą. Jos dėdės, Amerikos lietuvio Stasio Vaičiaus rūpesčiu Nasrėnuose pastatyti senelių namai bei paminklas Motiejui Valančiui.

Pradėję ūkininkauti sutuoktiniai augino antis, kalakutus, triušius, nutrijas, avis. Turėjo ožką, karvių, kiaulių. Veisė ne dėl pinigų, o todėl, kad buvo įdomu: kiekvienas gyvis - su savo polinkiais, įpročiais, gyvenimo būdu. Kazakevičių vaikai per gaisrą, įlipę į medį, išgelbėjo gandriuką. Tas užaugo besotis, tad teko gaudyti jam kaimo varles ir tritonus.

"Maitinome pipete barsuko jauniklę. Ši užaugo pusės paršelio dydžio, lipšni, lyg šuo lydėdavo mane į tvartą karvių melžti, visur. Kol sykį ją užmušė kaimynai, pamanę, jog tai laukinis žvėrelis priklydo", - sakė Nijolė. Tik vienam gyvūnui buvo davę mineralo vardą - šunelį pavadino Turkiu.

Žmona - nešlifuotas deimantas

O Kazakevičių vaikai šiame gyvulių ūkyje užaugo dvasingi. Gal todėl, kad iš savo močiutės, tėvo mamos Petronėlės, liaudies rašytojos, paveldėjo meilę knygai. Ir Romanas parašė daug apsakymų, spausdintų rajono leidiniuose, išleido knygą "Vestuvių polka Ignasiui". Visi jo herojai turi gyvus prototipus, tad visa, ką išklojo, yra ne pramanyta, o išgyventa. Jo sūnus, irgi Romanas, šiuo metu rašo sakralius tekstus į "Bernardinų" portalą bei dirba Vatikane, "Marijos radijuje".

Pirmagimė dukra Inga pasirinko vienuolės kelią, įstojo į Šv. Jono bendruomenę Vilniuje, kur kontempliuoja, meldžiasi ir griežtai laikosi regulos. Beje, ją, imančią šventinimus Prancūzijos vienuolyne, ir Ingos brolį Romaną pašventino popiežius Jonas Paulius II.

Kai dukra Jurga su dviem anūkais iš Baisogalos, kur dirba slaugos ligoninėje, neatvažiuoja, Nijolė ir Romanas džiaugiasi vienas kito draugija. Dar atsimena savo pažinties pradžią.

"Man moteris turėjo būti labai graži, nes jeigu bjauri, tai nebent - dangiško būdo. Kaip prie Nijolės prisisukau? Tai ji prie manęs prisisuko", - sakė vyras, o paprašytas pasakyti, kokį akmenį primena žmona, atsakė, jog - nešlifuotą deimantą.

"Mes niekada kaip žmonės neatostogavome: vis su kuprinėmis "pasiakmenėti", tampydavome ne tik palapines, kelionės miegmaišius, bet ir kilogramus akmenų. Rinkome miškuose briedžių ragus, vieni pirmųjų Lietuvoje tapome buriuotojais mėgėjais, išmaišėme visas šalies upes ir ežerus, ir, žinia, skvarbia akim dugną naršėm, akmenis graibstėm. Nuobodu nebuvo", - šypsojosi Nijolė.