Gintaro įlankos legenda grįžta

Gintaro įlankos legenda grįžta

Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nis par­kas (KNNP) ir Ne­rin­gos me­ri­ja pra­bi­lo apie ke­ti­ni­mus at­gai­vin­ti ka­dai­se bu­vu­sią gar­sią Gin­ta­ro įlan­ką Juo­dkran­tė­je.

Bū­tent gin­ta­ro ga­vy­bos pra­mo­nė, da­vu­si ir pa­va­di­ni­mą šiai įlan­kai, Kur­šių ne­ri­jai XIX am­žiu­je at­vė­rė var­tus į ku­ror­to ro­jų. Ta­čiau da­bar vie­to­vė ne­pel­ny­tai ap­leis­ta. To­dėl įlan­ką, pa­si­nau­do­jus 2014-2020 me­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) fi­nan­si­nio lai­ko­tar­pio par­ama, ke­ti­na­ma iš­va­ly­ti ir pri­tai­ky­ti jach­toms įplauk­ti. Taip pat no­ri­ma at­kur­ti vei­kian­čią gin­ta­ro ka­si­mo ma­ši­ną. Pa­sta­čius nau­ją lan­ky­to­jų in­for­ma­ci­jos cen­trą, į Gin­ta­ro įlan­ką per­si­kel­tų ir KNNP di­rek­ci­ja. Jos ini­cia­ty­va va­kar Juo­dkran­tė­je vy­ko įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų bend­ras pa­si­ta­ri­mas dėl Gin­ta­ro įlan­kos pers­pek­ty­vos.

Itin reikš­min­ga vieta

Žvel­giant is­to­riš­kai, Gin­ta­ro įlan­ka ga­li bū­ti lai­ko­ma vie­na reikš­min­giau­sių Kur­šių ne­ri­jos vie­tų. Iki XIX am­žiaus vi­du­rio ir Juo­dkran­tė, ir Ni­da bu­vo ne ku­ror­tai, o pa­pras­ti, kuk­lūs žve­jų kai­me­liai. Gin­ta­ro gys­la ne­ty­čia ap­tik­ta tik gi­li­nant Kur­šių ma­rių far­va­te­rį. Ta­da Juo­dkran­tė­je ir pra­dė­jo veik­ti ap­su­krūs vo­kie­čių vers­li­nin­kai Fried­ri­chas Wil­hel­mas Stan­tie­nas ir Mo­rit­zas Bec­ke­ris. Jie nuo 1862-ųjų be­veik 30 me­tų ka­sė gin­ta­rą iš Kur­šių ma­rių dug­no ties Juo­dkran­te.

Gintaro kasykla Juodkrantėje XIX amžiuje buvo didžiausias Rytų Prūsijos industrinis objektas.

Plau­kio­jan­čios ga­ro ma­ši­nos, nau­do­tos Bal­ti­jos auk­sui iš­gau­ti iš ma­rių dug­no, rau­sė ir kau­šais sė­mė smė­lį, si­jo­jo jį. Gin­ta­ro įlan­ka bu­vo dirb­ti­nai su­kur­ta kaip prie­plau­ka. Pa­va­di­ni­mą ji ga­vo dėl gin­ta­ro ka­sė­jų veik­los, ta­čiau, par­adok­sas, jo­je nie­ka­da ne­ras­ta gin­ta­ro. Prieš­ais įlan­ką bu­vo įsi­kū­ru­si fir­mos „Stan­tien & Bec­ker“ dar­buo­to­jų ko­lo­ni­ja.

Be­je, iš ma­rių dug­no pra­dė­jus iš­gau­ti gin­ta­rą, Juo­dkran­tė ėmė keis­tis, kles­tė­ti. Ji nuo­lat bu­vo rek­la­muo­ja­ma šių vo­kie­čių vers­li­nin­kų, pre­kia­vu­sių gin­ta­ru su už­sie­nio ša­li­mis. Vie­to­vė dar la­biau iš­gar­sė­jo ra­dus va­di­na­mą­jį gin­ta­ro lo­bį su ak­mens am­žiaus lai­kus me­nan­čiais amu­le­tais, ar­chaiš­kais pa­puo­ša­lais. Gin­ta­ro ka­syk­la Jud­kran­tė­je ta­po di­džiau­siu Ry­tų Prū­si­jo­je in­dus­tri­niu ob­jek­tu. Čia ėmė plūs­ti in­ves­ti­ci­jos, kil­ti pra­ban­gūs vieš­bu­čiai. Tad 1891 me­tais, kai gin­ta­ro ga­vy­ba bu­vo nu­trauk­ta, Juo­dkran­tė jau gar­sė­jo kaip pra­šmat­nus ku­ror­tas. Ja­me gy­ve­no kur kas dau­giau žmo­nių nei Ni­do­je, ta­pu­sio­je ku­ror­tu tik XX am­žiaus pra­džio­je.

Šiuo metu vyksta intensyvios derybos dėl įlankos ateities, nes norima ją pritaikyti pažintiniam turizmui.

Veik­tų ga­ro žemkasė

KNNP di­rek­to­rė Auš­ra Fe­ser LŽ at­sklei­dė, kad Gin­ta­ro įlan­ką nu­ma­ty­ta mak­si­ma­liai pri­tai­ky­ti pa­žin­ti­niam tu­riz­mui. „Vie­nas pla­nų - Gin­ta­ro įlan­ko­je pa­sta­ty­ti nau­ją KNNP di­rek­ci­jos pa­sta­tą, ja­me bū­tų ir mo­der­nus lan­ky­to­jų cen­tras. Juk Juo­dkran­tė yra pu­siau­ke­lė­je tarp Ni­dos ir Smil­ty­nės, to­dėl lo­giš­ka, kad įsi­kur­tu­me bū­tent ten“, - tei­gė A.Fe­ser.

Ta­čiau am­bi­cin­giau­sia vi­zi­ja - Gin­ta­ro įlan­ko­je įreng­ti se­no­vi­nę vei­kian­čią ga­ro žem­ka­sę, ko­kios gin­ta­rui iš­gau­ti bu­vo nau­do­ja­mos XIX am­žiu­je. „Į­lan­ko­je vie­toj esan­čio men­ka­ver­čio pa­sta­to rei­kė­tų pa­sta­ty­ti eks­po­zi­ci­joms skir­tą sta­ti­nį. Ja­me bū­tų įreng­tos gin­ta­ro rū­šia­vi­mo pa­tal­pos, pri­sta­to­ma gin­ta­ro ka­si­mo Juo­dkran­tė­je is­to­ri­ja“, - kal­bė­jo ji. Anot A.Fe­ser, gal net pa­vyk­tų gau­ti XIX am­žiaus iš­ra­di­mą – grioz­diš­ką nar­dy­mo kos­tiu­mą. To­kių tuo­me­ti­niai vers­li­nin­kai įsi­gi­jo vie­no­je Par­yžiaus nau­jau­sių tech­ni­kos lai­mė­ji­mų mu­gė­je. Be­je, „Stan­tien & Bec­ker“ tu­rė­jo net 50 ne­di­de­lių lai­ve­lių, skir­tų gin­ta­rau­ti, taip pat 60 nar­dy­mo apa­ra­tų ir 300 žmo­nių, ieš­ko­ju­sių gin­ta­ro. „Tai la­bai įdo­mi Bal­ti­jos auk­so vers­lo is­to­ri­jos da­lis, tad ko­dėl ne­pa­ban­džius jos par­ody­ti?“ - svars­tė KNNP va­do­vė.

Gin­ta­ro įlan­kos pri­tai­ky­mo re­krea­ci­jai ir tu­riz­mui pla­nus jau ne vie­nus me­tus puo­se­lė­ja ir Ne­rin­gos me­ri­ja. „Prieš ke­le­tą me­tų net bu­vo par­eng­tas de­ta­lu­sis vie­to­vės pla­nas, no­rė­ta įreng­ti jach­tų prie­plau­ką. Gal­vo­jo­me pa­sta­ty­ti ir bo­te­lį, ta­čiau tuo­met ne­pa­vy­ko“, - LŽ pa­sa­ko­jo Ne­rin­gos me­ras Da­rius Ja­sai­tis. Anot jo, at­si­sa­kius bo­te­lio įlan­ko­je bū­tų ban­do­ma įreng­ti ne­di­de­lį žve­jų tur­ge­lį ir žu­vų rū­kyk­lą. „No­rų yra įvai­rių, ta­čiau vis­ką rei­kės de­rin­ti ir su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais, ir su KNNP, ir su pri­va­čiais as­me­ni­mis, tu­rin­čiais Gin­ta­ro įlan­ko­je ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to“, - aiš­ki­no D.Ja­sai­tis.

Marių dugne buvo rastas garsusis Juodkrantės lobis, kurio kopijas galima pamatyti Palangoje muziejuje.

Pa­vel­do­sau­gos filtras

Ta­čiau pa­vers­ti Gin­ta­ro įlan­ką pa­trauk­liu ir lan­ko­mu ob­jek­tu ga­li bū­ti ne­leng­va, mat nuo 2010-ųjų ši vie­to­vė pa­kelb­ta KNNP is­to­ri­niu draus­ti­niu, to­dėl bet ko­kia ūki­nė veik­la įlan­ko­je ir jos pa­kran­tė­se griež­tai reg­la­men­tuo­ja­ma. A.Fe­ser ma­no, kad tik įvai­rių vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų mo­kė­ji­mas su­si­kal­bė­ti leis at­gau­ti šiai įlan­kai pra­ei­ties šlo­vę. „Da­bar be­veik vis­kas su­ny­kę, nors ka­dai­se Gin­ta­ro įlan­ka bu­vo la­bai triukš­min­ga vie­ta, - sa­kė A.Fe­ser. - Čia dir­bo ga­ro žem­siur­bės, ant kran­to vei­kė dar­bi­nin­kų san­dė­liai, lau­ko vir­tu­vės, ge­le­žies lie­jyk­la, ka­ti­lų kal­vė, dirb­tu­vės, o prieš­ais įlan­ką sto­vė­jo dar­bi­nin­kų ba­ra­kai.“

 

Ta­čiau vi­si pla­nuo­ja­mi Juo­dkran­tės at­gai­vi­ni­mo dar­bai tu­ri bū­ti su­de­rin­ti su Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tu (KPD). Šios ins­ti­tu­ci­jos spe­cia­lis­tai pri­pa­ži­no, kad sau­go­ti­na tė­ra įlan­kos kran­to li­ni­ja ir van­de­ny­je esan­tys me­di­niai po­liai. „Vis dėl­to pa­vel­do­sau­gi­nin­kai pa­brė­žia, jog „bū­ti­na iš­sau­go­ti te­ri­to­ri­jos ver­tin­gą­sias sa­vy­bes, iš­ryš­kin­ti, at­skleis­ti iš­li­ku­sios da­lies kul­tū­ri­nę ver­tę“, - tei­gė par­ko va­do­vė. Bet ten, pa­sak jos, nė­ra ką at­kur­ti, nes įlan­ko­je te­bu­vo ūki­niai pa­sta­tai, tik pa­šo­nė­je – res­to­ra­nas, mo­kyk­la.

Ne­do­va­no­ti­nai apleista

Ke­le­tą kny­gų apie Kur­šių ne­ri­jos is­to­ri­ją par­ašiu­si ty­ri­nė­to­ja, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė dr. Ni­jo­lė Stra­kaus­kai­tė LŽ tvir­ti­no, kad se­niai rei­kė­jo gai­vin­ti Gin­ta­ro įlan­ką. „Ti­krai ne­do­va­no­ti­na, kad to­kia svar­bi Kur­šių ne­ri­jos te­ri­to­ri­ja ap­leis­ta ir vi­siš­kai ne­nau­do­ja­ma pa­žin­ti­niais tiks­lais. Gin­ta­ro įlan­ka yra gy­vas pa­mink­las pu­sia­sa­lio ku­ror­ti­nio gy­ve­ni­mo for­ma­vi­mo­si is­to­ri­jo­je, - kal­bė­jo moks­li­nin­kė. - M.Bec­ke­ris, vie­nas bend­ro­vės sa­vi­nin­kų, pa­sta­tė vie­ną gra­žiau­sių Juo­dkran­tės vi­lų – „Flo­rą“. Ji iš­li­ku­si iki šiol. M.Bec­ke­ris pa­sta­tė ir mo­kyk­lą, daug lė­šų sky­rė prie­plau­kos sta­ty­bai, taip su­stip­rin­da­mas ti­kė­ji­mą ku­ror­to pers­pek­ty­va. Tad Gin­ta­ro įlan­ka iš­ties la­bai svar­bus ob­jek­tas.“

Gintaro įlanka šiuo metu garsėja tik kaip vieta, kur per rudens lygiadienį deginamos šiaudinės skulptūros.

Image removed.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder