Už 274 tūkst. eurų, skirtų iš Klaipėdos rajono savivaldybės biudžeto, jau kertami medžiai, bus nutiestas naujas pažintinis takas, tilteliai per raguvą, įrengta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė ir kt. Svarbu paminėti, kad šio piliakalnio aikštelę, nuo kurios atsiveria graži panorama, galės pasiekti ir neįgalieji. Paprastai piliakalnių lankymas jiems būna labai komplikuotas.
Archeologas dr. Gintautas Zabiela pabrėžė, kad Lietuva jau garsėja kaip baltiškų piliakalnių tvarkybos lyderė regione, mat mūsų kaimynai šiuo požiūriu yra daug pasyvesni.
Pritaikytas neįgaliesiems
Neseniai, vos prieš penkmetį, šalia Klaipėdos rajono centro Gargždų miesto stūksantis Kalniškės piliakalnis buvo pažintinio turizmo žemėlapio paraštėse. Retas prašalaitis žinojo, kad medžiais, krūmynais apaugusi Minijos terasos aukštuma yra ta vieta, kurioje viduramžiais stovėjo kuršių pilis. Pirmą kartą ji paminėta 1253 metų Kuršo dalybų akte ir įvardyta kaip Garisda. Būtent baltų vikingų pilies pavadinimas ir davė vardą Gargždų miestui.
Nuo 2014-ųjų piliakalnis ėmė keistis neatpažįstamai pradėjus didžiulius tvarkybos darbus. 2014–2015 metais buvo investuota per 82 tūkst. eurų (Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Klaipėdos rajono savivaldybės lėšų). Už šiuos pinigus atvertas vakarinis šlaitas iškertant medžius, nuo jų išlaisvinti gynybiniai pylimai ir grioviai rytinėje pusėje, nutiesti takeliai, sutvarkyta piliakalnio aikštelė, įrengti stendai.
Šiemet pradėtas jau antrasis kultūros paveldo objekto tvarkybos etapas, kuris turi būti baigtas iki 2019-ųjų spalio. Įgyvendinant projektą bus didinama piliakalnio pietinio šlaito papėdėje, šalia Tilto gatvės, esanti automobilių stovėjimo aikštelė, joje bus įrengiamas apšvietimas, stendas, suoliukai. Numatyta ir vieta biotualetui bei buitinių atliekų konteineriui.
Nuo minėtos aikštelės planuojama įrengti taką su terasiniais laiptais, mediniais laipteliais ir mediniais tilteliais. Šis pažintinis takas išraiškingame piliakalnio pietiniame šlaite ties bevardžiu upeliu susijungs su jau pirmajame tvarkybos etape įrengtais takais, kurie veda į pagrindinę piliakalnio apžvalgos aikštelę. Takai suprojektuoti taip, kad piliakalnio lankytojams būtų įdomu ir vaizdinga tiek šlaito apačioje, tiek ir jo viršutinėje terasoje.
Taip pat planuojama įrengti apžvalgos aikštelę ant esamo gynybinio pylimo ir nutiesti taką, kuriuo į piliakalnio pagrindinę apžvalgos aikštelę galėtų patekti žmonės, turintys negalią. „Mums pasisekė, kad geografinė, gamtinė aplinka leidžia pritaikyti Gargždų piliakalnio lankymą ir neįgaliesiems, nes pažintinis takas į pilies kalną veda ne nuo upės terasos pusės, kur yra labai statūs šlaitai, o nuo gynybinių griovių ir pylimų dalies. Tad bus nutiestas atskiras, neįgaliesiems pritaikytas keliukas, ir jie galės užvažiuoti ant pačios piliakalnio aikštelės. Dabar tokios galimybės nėra, takai skirti pėstiesiems, įrengtos terasos, kurių negali įveikti neįgalieji su vežimėliais“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Šmatauskienė.
Isterija dėl medžių
Siekiant dar labiau išryškinti piliakalnio struktūros bruožus nuo kelio Gargždai – Vėžaičiai pusės jau atliekami piliakalnio pietinio šlaito kraštovaizdžio formavimo specialieji kirtimai. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai išduotas leidimas kirsti valstybinį mišką. 2,3 ha plote numatoma iškirsti apie 522 kubinius metrus medžių. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 8 kartus skelbė nenukirsto valstybinio miško Kalniškės piliakalnyje pardavimo viešą aukcioną ir tik neseniai miškas parduotas už 6 211 eurų.
Beje, pradėjus kirtimus pasipylė gyventojų skundai: žmonėms užkliuvo, jų manymu, gamtos oazės niokojimas, naikinimas. Esą medžių kirtimas yra barbariškas poelgis. Didžiulis erzelis dėl senų ąžuolų šalinimo buvo kilęs ir 2014-aisiais, kai buvo atveriamas vakarinis piliakalnio šlaitas.
„Piliakalniai yra vienos svarbiausių kultūrinio kraštovaizdžio dominančių. Deja, šiandien šie paveldo objektai yra labai užgožti želdinių ir sunkiai prieinami bei suvokiami vietos gyventojams ir turistams. Būtina suprasti, kad piliakalniai – tai kalnai, ant kurių stovėjo pilys, pritaikytos gynybai nuo priešų. Jokie medžiai ir krūmai ant piliakalnių neaugo, tik tarpukariu piliakalniai buvo pradėti užsodinti medžiais. Taip jie tapo visiškai nebesuvokiami ir nebematomi. Atidengtas Kalniškės piliakalnis taps autentiškesnis ir įgaus savo ankstesnę prasmę“, – paaiškino S. Šmatauskienė.
Gintautas Zabiela: "Pradėjus tvarkyti piliakalnius, pasikeitė ir visuomenės, lankytojų požiūris į juos."
Pavyzdys kaimynams
Piliakalnių žinovu vadinamas archeologas dr. G. Zabiela „Lietuvos žinioms“ teigė, kad Lietuva visame regione jau garsėja kaip šio tipo kultūros objektų tvarkybos lyderė. „Šį mėnesį Lietuvos archeologų draugija išleido ir knygą „Atgimę piliakalniai“. Joje – 100 pavyzdinių mūsų šalies piliakalnių, jau sutvarkytų, prižiūrimų. Tačiau pradėtų tvarkyti yra dar tiek pat. Mūsų šalyje skaičiuojama apie 900 piliakalnių. Baltiškų piliakalnių yra ir Latvijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, tačiau ten jie nėra taip gerai prižiūrimi. Tiek kiekybe, tiek kokybe labai smarkiai lenkiame savo kaimynus“, – teigė jis.
Anot archeologo, Lietuvoje kompleksine piliakalnių tvarkyba daugiausia užsiima municipalinės valdžios atstovai arba regioniniai parkai, tačiau yra daug ir seniūnijų, privačių iniciatyvų. „Tie darbai vyktų dar sparčiau, jei nebūtų suformuota itin nepalanki biurokratinė terpė. Pavyzdžiui, norint iškirsti medžius piliakalnyje, jo šlaituose, reikia rengti specialiuosius planus – tie medynai prilyginti valstybiniam miškui. O planams rengti reikia pinigų ir laiko. Kai kuriais atvejais apskritai neleidžiama kirsti miško. Tačiau tai juk – kultūros paveldo objektai, o ne miškai“, – pažymėjo jis.
Be kita ko, mokslininkas pripažino, kad baigus tvarkybos darbus neretai trūksta piliakalnių priežiūros. „Skiriama pinigų, įgyvendinami projektai, o sutvarkius pamirštama, nors piliakalniams, jų infrastruktūrai būtina nuolatinė priežiūra“, – sakė G. Zabiela. Kartu jis pasidžiaugė, kad pradėjus tvarkyti piliakalnius pasikeitė ir visuomenės, lankytojų požiūris į juos. „Žmonės itin noriai lanko piliakalnius, vietiniai gyventojai jais didžiuojasi, juose rengiamos šventės, minėjimai, net tuokiamasi. Ir... mažiau šiukšlinama. Atsiranda suvokimas, kad tai – unikalus mūsų protėvių palikimas, istorijos liudytojai, identiteto sargai“, – pabrėžė archeologas.
Rašyti komentarą