Etnografinio stiliaus sodyba – dalelė Lapių kaimo istorijos

Lapių gyvenvietės centre akį traukia pagal senas tradicijas puoselėjama Virginijos ir Zigmanto Mineikių sodyba. Net pakelės medžiai negali užgožti besisukančio vėjo malūno, kūrybiškai akmenimis apipavidalinto šulinio, ąžuolinio koplytstulpio bei originalių medžio skulptūrų. Viskas sukurta šeimos rankomis. Ši sodyba – dalelė Lapių kaimo istorijos. Prieš dešimtmetį rajoninėje apžiūroje Mineikių sodyba buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma Vėžaičių seniūnijoje.

Praeities ženklai

Viena pirmųjų Lapiuose pradėjusi tvarkyti erdvią savo tėvų sodybos aplinką V. Mineikienė kuklinosi, jog čia nieko modernaus – viskas paprasta, savo rankomis sukurta. Ir labai brangu, V. Mineikienė: „Mūsų sodyba ypatingoje vietoje. Namo parvažiavę sūnūs sako, kad čia norisi sėdėti ir svajoti.“nes pokariu statytoje troboje užaugo ji, užaugino du sūnus ir dukrą. „Šiame kaime anuomet buvo įsikūręs mano senelis Petras Barčkus, Lapių dvaro ūkvedys. Jis gyveno šalia kelio stovėjusiame kumetyne. Ten gimė tėvelis, – dėstė Virginija. – Kai mano tėvai pasistatė šį namą, aną apšepusį pastatą nugriovė.“ Bet išliko prie kumetyno augusi kriaušė, kiekvieną pavasarį apsipilanti žiedais ir rudenį subrandinanti aitroko skonio vaisių.

Sodyboje tebėra ir Virginijos tėvelio beveik prieš šimtą metų statyta medinė daržinė. Taigi senos sodybos šeimininkai ir aplinką puoselėja tradiciškai, stengdamiesi išsaugoti praeities ženklus bei kurdami naujus. Juk tai ne tik šeimos, bet ir kaimo istorijos dalis, todėl svarbi kiekviena detalė.

Karaliauja medis ir akmuo

Išmoningai tvarkyti, prižiūrėti kelių dešimčių arų sodybos teritoriją – nelengvas malonumas. Bet kai įsijungia visa naginga, kūrybiška šeima, atsiveria jaukumu dvelkianti erdvė. Čia nėra dirbtinumo – karaliauja augalija, medis ir akmuo.

Medžio drožybos darbus sukūrė Mineikių sūnūs Aurimas (miškininkas) ir Adomas (inžinierius statybininkas).Z. Mineikis geba dirbti su akmeniu: sumūrijo lauko židinį, kūrybiškai akmenimis apmūrijo šulinį. Virginijos prašymu nenugriovė seno elektros stulpo, bet pavertė vėjo malūno imitacija. Seniai sukasi jo sparnai – jau teko restauruoti. Medis neatlaiko ilgalaikio saulės ir lietaus poveikio.

Meniškos prigimties sūnūs Aurimas ir Adomas, išskaptavę ne vieną liaudiško stiliaus skulptūrą, sukūrę mažosios architektūros, kūrybiškai užpildė sodybos erdvę. „O aš esu aplinkos tvarkymo darbų koordinatorė, sprendžiu, kur ko reikia“, – juokėsi V. Mineikienė. Ir pridūrė, jog savo dalią palengvino sumažinusi gėlynų salas, bet žiedai skleidžiasi nuo pavasario, žaliuoja dekoratyviniai augalai.

Gilios minties įprasminimas

Šioje sodyboje nieko atsitiktinio nėra – kūriniuose įprasminta tam tikra idėja, tema. Aplinką ne tik puošia, bet ir šildo sūnų išdrožti ir mamai dedikuoti drožiniai. „Štai Aurimo išskaptuota ir gimtadienio proga man padovanota erelio skulptūra. Šalia jos ant suoliuko mėgstu gerti kavą, – rodė Virginija. – Sūnus, pagal profesiją miškininkas, įteikdamas man pasakė, kad erelis visada saugo ir gina savo lizdą. O tu, mama, gini savo šeimos lizdą.“

Terasoje – kadaise dešimtoko Aurimo išskaptuotas medinis krėslas ir staliukas, kuriuos padovanojo Motinos dienos proga. Ir čia pat – Mergelės Marijos skulptūra. „Aurimas labai mylėjo senelę, mano mamą, tai droždamas šią skulptūrą įsivaizdavo ją ir stengėsi perteikti jos bruožus“, – atskleidė V. Mineikienė.

Ji parodė Adomo išskaptuotą ąžuolinį koplytstulpį, ant kurio pritvirtintas restauruotas senovinės koplytėlės stogas su autentišku kryželiu, o šalia – Aurimo išdrožtas medinis krokas, pirmoji pavasario gėlė. Gražiai užpildė erdvę sūpynės – abiejų sūnų kūrinys.

„Man čia miela, nes viskas sukurta mūsų rankomis, tam tikromis intencijomis, su gilia mintimi, – ištarė V. Mineikienė. – Modernizmas praeina, o tikri dalykai lieka.“