Budins svietą Šaktarpiu

Lie­tu­vo­je yra vie­ta, ku­rio­je gy­ve­na­ma pa­gal sa­vo­tiš­kus se­zo­ni­nius dės­nius. Čia pa­va­sa­rio pra­džia pa­si­tin­ka­ma taip, tar­si va­sa­ros se­zo­nas ku­ror­te. No­rint su­pras­ti, ko­dėl rus­niš­kiai net ne­lauk­da­mi šil­tų die­nų puo­la links­min­tis ir kvie­čia sve­čius, rei­kia įsi­gi­lin­ti į et­ni­nio lie­tu­vi­nin­kų žo­džio šak­tar­pis pra­smę.

„Taip bu­vo va­di­na­mas me­tas, kai nei le­du, nei bra­du ne­ga­li ke­liau­ti. Kai Kur­šių ma­rio­se ir upė­se ju­da le­dai, žmo­nės – įka­lin­ti sa­vo na­muo­se, ne­ga­li ke­liau­ti nei le­du, nei plauk­ti van­de­niu, nes ja­me pil­na pa­vo­jin­gų eke­čių. Ma­no­ma, kad šak­tar­pis ki­lęs nuo klo­ja­mų ša­kų per pot­vy­nį tie­siant lai­ki­nus ke­liu­kus. Ta­čiau Rus­nės, Ne­mu­no del­tos gy­ven­to­jams tai bu­vęs ypa­tin­gas me­tas“, - LŽ pa­sa­ko­jo Ši­lu­tės mu­zie­jaus et­nog­ra­fė Ind­rė Skab­laus­kai­tė.

Šak­tar­pis bū­da­vęs ypač žiau­rus me­tas Kur­šių ne­ri­jos ko­pi­nin­kams, ku­rie, bū­da­mi skur­daus kraš­to gy­ven­to­jai, kas­met tu­rė­jo jį iš­tver­ti. Nei žve­jo­ti, nei ke­liau­ti ne­bu­vo įma­no­ma, te­ko net ba­dau­ti ar­ba mis­ti ru­de­nį sū­dy­ta var­nie­na, li­ku­sio­mis at­sar­go­mis.

„Ta­čiau Ne­mu­no del­to­je – vi­sai ki­to­kia si­tua­ci­ja. Rus­nės sa­los ir apy­lin­kių gy­ven­to­jai, va­di­na­mie­ji žu­vi­nin­kai, bū­da­vo la­bai ge­rai pa­si­ruo­šę šak­tar­piui: tu­rė­da­vo ir žu­vų, ir bul­vių, taip iš anks­to ap­si­rū­pi­nę lauk­da­vo, kol upės ir ma­rios at­si­kra­tys le­dų sang­rū­dų. Ir jie šven­tė pa­va­sa­rio pra­džią, links­mi­no­si“, - tei­gė et­nog­ra­fė. Per šak­tar­pį il­go­mis poil­sio die­no­mis pa­ma­rio gy­ven­to­jai ga­lė­jo už­siim­ti ir ama­tais, kū­ry­ba, kū­rė į lie­tu­viš­kus so­dus pa­na­šius merg­va­ka­rių sie­ty­nus.

Tra­di­ciš­kai šven­ti­nis šu­mu­lys vyks prie 1914 me­tais ati­da­ry­to (1944 me­tais su­sprog­din­to) Pe­ter­so til­to vie­tos, prie se­no­jo pa­što pa­sta­to. Anot Rus­nės se­niū­ni­jos bend­ruo­me­nės at­sto­vo Rai­mon­do Plikš­nio, bus ir žu­vie­nės, ir žvė­rie­nos, ir įvai­riau­sių ko­šių, ama­ti­nin­kai žies puo­dus, dirbs kal­viai, bus kal­ba­ma sa­vi­ta ši­šio­niš­kių (lie­tu­vi­nin­kų) tar­me. In­tri­guo­ja tai, kad ke­ti­na­ma su­pin­ti ir „pa­lin­kė­ji­mų til­tą“ (jis va­din­sis „pa­vė­li­ji­mų til­tu“) iš va­di­na­mų­jų triu­šių (nu­pjau­tų ne­ndrių), bus pri­sta­ty­ta Šak­tar­pio vė­lia­va, vyks šo­kiai, vai­kai ga­lės pieš­ti ant lai­vų, mar­gin­ti kiau­ši­nius.

„O ku­li­na­ri­nio pa­vel­do pa­tie­ka­lus bus ga­li­ma par­agau­ti tik už Rus­nės mar­kes, ku­rių vie­na kai­nuos 3 li­tus. Veiks ir pi­ni­gų kei­tyk­la. Ypač kvie­čia­me at­vyk­ti ste­bė­ti par­skri­du­sių paukš­čių, ku­rių da­bar Ne­mu­no že­mu­py­je - dau­gy­bė“, - kvie­tė Ši­lu­tės mu­zie­jaus etnogra­fė.