Be potvynio Rusnėje nebūna pavasario

Tarytum susitarus iš anksto, prieš vidurdienį pakrantę užliejo saulė, ir penktasis "Šaktarpis", sulaukęs žmonių iš visos Lietuvos, prasidėjo.

Kasmetinei rusniškių šventei išmoningai ir šmaikščiai "dirigavo" bendruomenės "Rusnės sala" pirmininkė Dalia Drobnienė, o prie sriubos katilų, prie žuvies ir kituose atskiruose baruose triūsė visa bendruomenės taryba.

Prieigose rusniškės negailestingai egzaminavo svečius, klausinėjo, kas yra šaktarpis, ir išgirdo netikėčiausių interpretacijų - tai tarpas tarp medžio šakų, laiko tarpas, kada išėjus ledams, nėra žuvies, ir žvejai neina žvejoti, laikas, kai stintos išėjo, o žuvys dar nepasirodė.

A. Dirsės žuvienė garsi visoje Lietuvoje - jaučiasi visi prieskoniai, o žuvies skonio jie neužmuša

Pasak Vilmos Griškevičienės, šaktarpis - toks metas, kai ledu žmonės negalėdavo eiti, nes jis būdavo labai trapus, o išplaukti irgi neišplauksi, ir sala būna atskirta nuo žemyno. Rusniškiai sumanė šituo laiku švęsti, būti kartu jaunas ir senas bei šitaip garsinti Rusnę. Ir taip šventė visiems patiko, kad šiemet ją surengė ir be ledo.

Visi klausėsi pasakojimo apie didžiausiąjį potvynį saloje 1888 metais. Pylimų tada nebuvę, vanduo nunešė daug sodybų, žmonės turėjo trauktis, palikti savo namus ir ieškoti saloje aukščiausios vietos. Gyvuliai patys lipo ant tvartų antro aukšto, ant pakylėjimų.

Greta su kitais Rusnės gyventojais vaikai "suko" savo verslą, darydami suvenyrus ir juos parduodami

Šiandien gyvendami tarp pylimų salos žmonės jaučiasi saugūs ir šneka: "Potvynio mes laukiame, nes be jo nėra saloje pavasario."

Anot D. Drobnienės, Šaktarpio šventė gimusi viename pasisėdėjime prieš 5 metus. Vienas šūktelėjęs: "Reikėtų šventės miestelyje, bet pavasarį." Kitas šūktelėjęs: "Juk mes turime tokį kultūrinį paveldą." Trečias sakė: "Aš žinau, koks bus šventės pavadinimas". Dar kažkas: "Bet palaukit, o iš kur mes gausime pinigų? Tiek to, pirmus metus padarome iš savų." Vienas su keptuve atėjęs ir blyną pakepęs, Algis Dirsė žuvienę išviręs. Dabar žmonės patys pinigų šventei pasiūlo.

Vytelių atsinešęs rusniškis Vaidas pynė bučiukus ir rodė visiems, kaip tai daryti

Žmonės atsipalaidavę šnekėjo, kad čia labai gera energija. Itin linksma buvo gulte apgultose prekyvietėse. Iš Vilniaus į pamarį gyventi atsikraustęs tautodailininkas Vaclovas Kiselevičius pritrūko angelų ir puolė vietoje juos drožti. "Žolinčiaus akademijos" prezidentė Danutė Kunčienė be pertraukos šypsojosi, šalia jos alchemiką primenantis biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas užkaitė ant laužiuko puodą su jaunystės eliksyru ir maišydamas į visas puses žarstė kalbos perlus su didelėmis vitamino C dozėmis. Beje, mokslininkas 1964 metais Rusnėje gamino vakciną antims, kurios masiškai sirgo hepatitu.