Bajorų kalėjimo kapeliono didžioji paslaptis

Nuo 1933 m. gruodžio iki 1937 m. rugsėjo mėnesio Bajorų kalėjimo kapelionas buvo Augustinas Pronckietis (1886–1986), kunigas-misionierius, bolševikinės Rusijos kankinys, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) bičiulis ir bendražygis.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje kun. A. Pronckiečio asmens byloje rašoma, kad jis gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Šeduvos parapijos Žilionių kaime, kur gyveno jo tėvai. 1896–1905 m. mokėsi Peterburge (Petrapilyje), Šv. Kotrynos gimnazijoje.

Tuo metu šiame mieste gyveno per 20 tūkst. lietuvių, kurie dirbo fabrikuose, valdžios įstaigose, kontorose ar tarnavo pas vietos turtinguosius. Prie 1783 m. pastatytos Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios, kurioje 1850 m. žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), įkurtose mokyklose mokėsi apie 100 auklėtinių: mergaičių ir berniukų.

Jie buvo išlaikomi 1892 m. čia gyvenusių inteligentų įkurtos Labdarių lietuvių draugijos. Mokykla buvo gerai žinoma Lietuvoje, į ją savo vaikus mokytis siuntė ne tik bajorai, dvarininkai, bet ir pasiturintys valstiečiai.

Nors auklėjimas mokykloje buvo gana griežtas, jos auklėtiniai įgydavo gerą išsilavinimą, čia buvo dėstomos prancūzų ir vokiečių kalbos, nemažas dėmesys skiriamas ir bendros lenkų ir lietuvių valstybės Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795), kurios paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje, istorijai.

Šioje bažnyčioje nuo 1892 m. buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, pamokslus yra sakę kun. Maironis, kun. Jurgis Matulaitis ir kt., 1896–1916 m. čia vargonininku ir choro vadovu dirbo kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916), dėstęs muziką ir Šv. Kotrynos gimnazijoje.

Nors toli nuo tėvynės ir šeimos praleisti metai buvo nelengvi, reikalaujantys daug pastangų ir pasišventimo, ką ne visi čia besimokiusieji galėjo ištverti, 1905 m. gimnaziją sėkmingai baigęs A. Pronckietis, kaip ir nemaža dalis to meto inteligentų, pasirinko kunigystės kelią, įstodamas į Petrapilio kunigų seminariją.

Ši seminarija priklausė Mogiliovo arkivyskupijai, kuri savo dydžiu ir tikinčiųjų skaičiumi buvo didžiausia pasaulyje, nes jai priklausė didžiulės carinės Rusijos teritorijos, tad čia tarnaujantys lietuviai kunigai turėjo būti tikri misionieriai ir su įvairių tautybių katalikais bendrauti keliomis kalbomis.

1910 m. kovo 26 d. kunigu įšventintas A. Pronckietis paskiriamas vikaru į Poltavos miestą Ukrainoje, bet čia ilgai neužsibuvo.

Vyskupas T. Matulionis (antros eilės viduryje) per savo viešnagę Kretingoje 1934 m. gegužės 10 d. nusifotografavęs vienuolyno sode su dvasininkais, kretingiškiais ir svečiais. Kun. A. Pronckietis sėdi tos pačios eilės dešinėje už nežinomo uniformuoto vyro.
Stasio Vaitkevičiaus nuotr. iš autoriaus archyvo

Tų pačių metų spalio mėnesį jis paskiriamas vikaru į Preilių miestelio bažnyčią Latgaloje, pietryčių Latvijoje. Šioje Latvijos dalyje jis prabuvo iki 1916 m. gruodžio mėn., tarnaudamas Kraslavos, Daugpilio, Rundanų bažnyčiose vikaru ir klebonu. Apvaizdos lydimas žengė tuo pačiu kun. T. Matulionio, kuris, 1900 m. baigęs tą pačią Petrapilio kunigų seminariją ir 1900–1910 m. tarnavęs Latvijos Latgalos katalikams savo tarnystę nuo 1911 m. tęsė Petrapilyje, keliu.

Kun. A. Pronckietis 1916 m. gruodžio mėn. buvo paskirtas Petrapilio katedros – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaru. Po 1917 m. bolševikinio perversmo Rusijoje prasidėjo bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimas. 1922 m. vasario 23 d. dekretu visas bažnyčios turtas turėjo būti perduotas valstybei, tačiau visi Petrapilio kunigai su vyskupu Janu Ciepliaku (1857–1926) šio dekreto nepripažino, bažnyčių perleidimo valdžiai sutarčių nepasirašė ir liturginių indų neatidavė, todėl 1923 m. kovo mėn. jie buvo suimti ir uždaryti Maskvos Butyrkų kalėjime.

Netrukus bolševikinis teismas kun. A. Pronckietį, kun. T. Matulionį ir dar 6 kunigus nuteisė 3 metus kalėti.

Vatikano, tikinčiųjų ir pačių kunigų pastangomis jie iš kalėjimo buvo paleisti anksčiau laiko, ir 1925 m. vasario 25 d. grįžo į savo bažnyčias. Kun. A. Pronckietis 1925–1928 m. buvo Petrapilio katedros vikaras, o nuo 1928 m. iki jos uždarymo 1930 m. – ir jos klebonas.

Vatikanui nusprendus, kad ir sunkiomis bolševikinio persekiojimo sąlygomis reikia tęsti dvasinę veiklą Rusijoje, kun. T. Matulionis 1929 m. vasario 9 d. vyskupo Antano Maleckio buvo konsekruotas vyskupu. Šios apeigos buvo atliktos visiškai slaptai Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant 2 liudininkams – kun. A. Pronckiečiui ir prancūzų vienuoliui kun.

Maurikijui Amoudru, kuris iš Paryžiaus atvežė vyskupo Michel d‘Herbigny (1890–1957) parašytą raštelį, kad kun. T. Matulionis skiriamas vyskupu, o patį raštelį, jį perskaičius prie dviejų liudytojų kunigų, liepta sunaikinti. Kun. A. Pronckietis vėliau pasakojo, kad vysk. A. Maleckis, perskaitęs raštelį jį suplėšė ir daugiau niekas be jų – nei kiti kunigai, nei valdžios atstovai – nežinojo, kad kun. T. Matulionis jau yra vyskupas.

Kunigai, sugrįžę iš SSSR: (iš kairės) sėdi kun. Vytautas Paškevičius, vysk. Teofilius Matulionis, generalvikaras kun. Vincentas Ilginis, stovi: kun. Jonas Deinis, kun. Kazimieras Juršanas, kun. Jonas Ladyga, kun. Augustinas Pronckietis, kun. Mykolas Bugenis, kun. Jonas Paulavičius, kun. Ladislovas Čiegis.

Birštono sakralinio muziejaus nuotr.

Kai 1933 m. spalio 19 d. iš Rusijos sugrįžusiems kunigams peržengus Latvijos sieną, vysk. Juozapas Rancanas ant vysk. T. Matulionio galvos uždėjo vyskupo kepuraitę-pijusę, kunigai jam priekaištavo, kodėl apie tai jis jiems nebuvo sakęs, bet juk jis ir neturėjo teisės to niekam sakyti.

1930–1932 m. kun. A. Pronckietis buvo Leningrado apaštališkojo vikariato generalvikaras, vėliau Šv. Kotrynos bažnyčios klebonas. 1932 m. balandžio 15 d. areštuotas ir išsiųstas į Solovkų salose Baltojoje jūroje esantį lagerį, kur jo ir vysk. T. Matulionio, areštuoto 1929 m. ir nuteisto 10 metų kalėjimo, keliai vėl susikirto.

Kartu praleistas laikas sunkiomis sąlygomis, slapčia, kaip katakombų Romoje krikščionims naktį šaltyje be altoriaus ir liturginių reikmenų aukojant šv. Mišias, kenčiant badą ir šaltį, didžiosios paslapties bendrumas dar labiau suartino šiuos dvasininkus, 17 metų ėjusius kartu tuo pačiu nelengvu gyvenimo ir tarnystės įvairių tautybių katalikams keliu.

1933 m. spalio 19 d. po Lietuvos ir bolševikinės Rusijos apsikeitimo politiniais kaliniais, tarpininkaujant Vatikanui, vyskupui ir 9 kunigams sugrįžus į Lietuvą, kas neabejotinai išgelbėjo jiems gyvybes, kai 1937–1938 m. per stalinines represijas buvo sušaudyti 62 katalikų kunigai bei vyskupas Aleksandras Frisonas, jų keliai išsiskyrė.

Kiek pailsėjęs kun. A. Pronckietis nuo 1933 m. gruodžio mėn. pradėjo eiti Bajorų kalėjimo kapeliono pareigas, kai vysk. T. Matulionis pradėjo savo jau legalią ganytojišką vyskupo veiklą, apsilankydamas Vatikane audiencijoje pas popiežių Pijų XI, lankydamas JAV lietuvių bendruomenę, taip pat Egiptą ir Šv. Žemę.

Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943), skirdamas kun. A. Pronckietį kalėjimo kapelionu, tikėjosi, kad jis, kelis kartus kalėjęs sunkiomis sąlygomis bolševikinės Rusijos kalėjimuose, geriau supras čia kalinčius žmones, lengviau ras su jais bendrą kalbą, savo, daug iškentėjusio dvasininko autoritetu padės jiems geriau suprasti, kad doras gyvenimas dėl visuomenės yra gerokai didesnė vertybė, negu ėjimas į nusikaltimus vedančiais gyvenimo klystkeliais.

Namas Šeduvoje, kur 1958–1962 m. gyveno vysk. T. Matulionis. Nuotr. iš Arūno Streikaus knygos ,,Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990), 2002 m.

1926 m. vasario 1 d. įsteigtame Bajorų sunkiųjų darbų kalėjime 1933 m. kalėjo 628 kaliniai: 533 vyrai ir 73 moterys. Jų didžiąją dalį sudarė teistieji už kriminalinius nusikaltimus bei politiniai kaliniai, t. y. už priešvalstybinę veiklą nuteistieji, komunistinio bei nacistinio pogrindžio dalyviai.

Nuteistieji, išskyrus kai kuriuos politinius kalinius, privalėjo dirbti, tad moterys dirbdavo Tenžės upelio slėnio durpyne, taip pat pas aplinkinius ūkininkus žemės ūkio darbus, kai žiemą dirbdavo kalėjime: plėšydavo plunksnas, gamindavo rankdarbius ir pan.

Vyrai dirbdavo kalėjimo teritorijoje buvusiose akmens apdirbimo dirbtuvėse, gamino trinkeles keliams ir gatvėms grįsti, akmeninius paminklus, akmens skaldą ir pan., taip pat išvykdavo įvairiems darbams ir už kalėjimo ribų.

Kalėjimo teritorijoje buvo įrengta koplyčia, kur kalėjimo kapelionas klausydavo išpažinčių, aukodavo šv. Mišias, kuriose dalyvaudavo kaliniai ir kalėjimo tarnautojai, čia buvo švenčiamos ir religinės šventės.

Sovietinėje Lietuvoje išleistuose čia kalėjusių komunistinio pogrindžio dalyvių atsiminimuose kalėjimo sąlygos ir jo administracijos bei prižiūrėtojų elgesys minimas gan geru žodžiu, nes kalėjimo vadovybės ir jo tarnautojų tikslas buvo ne teisti tuos, kurie jau buvo nuteisti, bet juos auklėti ir šviesti, parodant kitokį gyvenimą, kitas vertybes.

Kun. A. Pronckietis, be tarnystės kalėjime, dalyvaudavo ir miesto religinių bei visuomeninių organizacijų veikloje, taip pat pasakodamas žmonėms apie jam bei kitiems katalikams bolševikinėje Rusijoje tekusius išbandymus, kovojant už įvairių tautybių žmonių tikėjimo laisvę.

Kun. A. Pronckietis ir vysk. T. Matulionis vėl susitiko 1934 m. gegužės pradžioje Kretingoje, kur vyskupas atvyko aplankyti kretingiškių, susitikti su tikinčiaisiais ir dvasininkais po savo viešnagės Vatikane. Jie kartu su kitais kretingiškiais įsiamžinę ir gegužės 10 d. vienuolyno sode fotografo Stasio Vaitkevičiaus darytoje fotonuotraukoje.

1937 m. birželio 27–29 dienomis Kėdainiuose buvo surengtas Eucharistinis kongresas, skirtas krikščionybės Lietuvoje 550 metinėms paminėti. Jo pirmininkas buvo vysk. T. Matulionis.

Čia atvykęs kun. A. Pronckietis buvo šiltai priimtas savo pusbrolio Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebono ir dekano kun. Kazimiero Pronckiečio (1869–1955), kartu su juo dalyvavo vysk. T. Matulionio Šaulių aikštėje aukotose šv. Mišiose, dalyvaujant 12 tūkst. tikinčiųjų, kunigų ir vienuolių, 30 mišrių chorų giedant giesmes.

Tikėtina, kad noras tarnauti arčiau savo tėviškės ir giminių, didelę savo gyvenimo dalį praleidus svetur mokantis Petrapilyje bei misijose Rusijoje, paskatino kun. A. Pronckietį 1937 m. rugpjūčio 10 d. parašyti prašymą Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui (1873–1959) skirti jam tolesnės tarnystės vietą arčiau savo gimtinės ir šis prašymas netrukus buvo patenkintas 1937 m. rugsėjo 3 d. paskiriant jį Šaltenių parapijoje Kelmės valsčiuje kunigu, vėliau tarnaujant Palendrių ir Aukštelkės bažnyčiose.

Pokario metais nuo 1946 iki 1956 m. kun. A. Pronckietis tarnavo Ugionių bažnyčioje prie Betygalos kuratu ir klebonu, o 1956 m. spalio 24 d. atvyko į savo gimtąjį Šeduvos parapiją kaip altarista praleisti Apvaizdos jam skirtą likusią gyvenimo dalį. Dar 1941 m. laiške bažnyčios vadovybei jis skundėsi pablogėjusiu regėjimu, kas jį lydėjo visą likusį gyvenimą ir laikui bėgant vis labiau progresavo.

Regėjimo problemų rimtumą rodo ir jo asmens byloje esantys dokumentai, jau nuo 1941 m. surašyti jo pagalbininkų, tarp jų ir pusbrolio kun. K. Pronckiečio ranka, o jo tik pasirašyti. Kun. A. Pronckietis buvo apgyvendintas klebonijos pastate, jam padėti buvo paskirta šeimininkė.

Bajorų kalėjimo politinės kalinės dirba Tenžės upelio slėnio durpyne. 1933 m. Antra iš kairės – Michailina Meškauskienė. Nuotr. iš M. Meškauskienės knygos ,,Ateities viltys“, 1978 m.

Vysk. T. Matulionis, nuo 1943 m. – Kaišiadorių vyskupijos vyskupas, sugrįžus sovietinei valdžiai, 1946 m. gruodžio 8 d. už Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą jau 3-ią kartą areštuotas, nuteistas ir kalintas SSSR kalėjimuose, 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Birštone, bet sovietinė valdžia jam neleido valdyti vyskupijos, o 1958 m. spalio mėn. priverstinai ištrėmė į Šeduvą, kur nuo 1956 m. čia gyveno jo bičiulis kun. A. Proncketis.

Vyskupas buvo apgyvendintas mediniame špitolės name, čia turėjo nedidelius 3 kambarius. Retai kuo gyvenime skundęsis, jis pas save į kuklų namelį dažnai kviesdavosi užeiti kitus kunigus, juos vaišindavo šviežiu karvės pienu, grietine.

Čia jis šv. Mišias aukodavo sėdėdamas, kartu su juo dažnai melsdavosi ir kun. A. Pronckietis. Šeduvos bažnyčios klebonas kanauninkas Antanas Misevičius (1902–1976) prisiminė, kad vysk. T. Matulionis ir būdamas garbaus amžiaus bei silpnos sveikatos, net ir po pietų dažnai neidavo ilsėtis, o esant geram orui, eidavo pas kun. A. Pronckietį ir jį beveik nematantį už parankės vesdavosi į bažnyčią Kryžiaus kelių apeiti. Iki šventovės gana aukštų laiptų vyskupas vesdavo kunigą, o jau laiptais kiek stipresnis kunigas padėdavo užlipti vyskupui.

Į kun. A. Pronckietį vyskupas ir aplinkiniai pagarbiai kreipdavosi „Jūs“, taip pat jį vadindavo „Tėveliu“, o jam padedanti šeimininkė beveik kasdien jį palydėdavo aplankyti vyskupo. Simboliška, kad vysk. T. Matulionis ir kun. A. Pronckietis lygiai po 33 metų nuo jo įšventinimo vyskupu, 1962 m. vasario 9 d. kartu sužinojo ir žinią apie tai, kad iš Vatikano į Šeduvą atėjusioje telegramoje pranešama apie vyskupui T. Matulioniui suteikiamą arkivyskupo titulą, tik šį kartą ši žinia jau nebuvo didžioji paslaptis.

Kartu jie buvo ir tą 1962 m. rugpjūčio 20 d., kai eidamas 90 metus arkivyskupas-kankinys, praėjus keletui dienų po jo bute atliktos KGB kratos, iškeliavo Amžinybėn. Kun. A. Pronckietis gilioje senatvėje, tapęs neregiu, Amžinybėn iškeliavo 1986 m. sausio 23 d., sulaukęs beveik 100 metų ir buvo palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje.

Minėdami palaimintąjį arkivyskupą T. Matulionį, prisiminkime ir kunigus, padėjusius jam nešti nelengvą vyskupo naštą.

„Iš visų kryžių – šis sunkiausias“, – šiuos žodžius kartą ištarė vysk. T. Matulionis, paėmęs į rankas ant krūtinės kabantį savo vyskupiškąjį kryžių.