Architektai: kalta ne statybinė medžiaga

Šiandien minimos Tarptautinės architektų dienos proga dienraštis "Vakarų ekspresas" pakvietė šios profesijos atstovus padiskutuoti apie šiuolaikinę architektūrą bei jos vietą dabartinės Klaipėdos kontekste.

Savo mintimis prie apskritojo stalo pasidalijo Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos narys Edmundas Andrijauskas, paveldosaugos ekspertė architektė Margarita Ramanauskienė, vienas iš seniausių sąjungos narių dabartinis Šilutės rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis, miesto Tarybos narė architektė Ramunė Staševičiūtė.

RELIATYVU. Tai, kas šiandien išsiskiria iš užstatymo, rytoj jau gali būti prigiję - tai iliustruoja ir prie Danės stovinčio septynaukščio, ir juolab VPK pastato Jūros gatvėje pavyzdžiai. Edmundas Andrijauskas Edmundas Benetis Margarita Ramanauskienė Ramunė Staševičiūtė. Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.

Kalbėdama apie šiuolaikinę architektūrą visuomenė bei atskiri asmenys žodžiams "stiklas", "betonas" dažnai suteikia neigiamą konotaciją, pamėgtas netgi terminas "stikloidas". Stiklas architektūroje - gerai ar blogai?

M. Ramanauskienė: Gera architektūra yra gera, ji gali būti ir stiklinė.

E. Andrijauskas: O kas yra stiklas? Tai tokia pati statybinė medžiaga kaip mūras, tinkas, medis. Terminas "stikloidas" yra gerokai politizuotas. Lygiai taip pat senąją architektūrą aš galėčiau pavadinti "mūroidais". Bet medžiaga nekalta.

Taip pat man įdomu, koks stiklo pastatas Klaipėdoje yra blogas? Minint "stikloidus" paprastai kalbama apie K ir D pastatų kompleksą, "Manto namus", tamsios spalvos pastatą Žvejų gatvėje. Kuris iš jų yra stiklinis? Suponuojama nuomonė, kad bet koks modernus pastatas yra blogai, ir jis vadinamas "stikloidu". Tai, kas buvo prieš karą, tampa absoliučiu gėriu.

Edmundas Andrijauskas

E. Benetis: Pats didžiausias "stikloidas" Klaipėdoje - Ryžių malūnas.

M. Ramanauskienė: Tai nebuvo istorinis atstatymas, bet prieini prie Ryžių malūno ir jauti, kad tai yra gerai. Tai - profesionalų darbas. Blogiausia yra tada, kai projektai tampa dar prastesni dėl neprofesionalų įsikišimo.

Mums labiausiai kliūva tai, kai nauji pastatai atsiranda senamiestyje. Paveldosaugos esmė yra saugoti tai, kas išliko. O tai, kas nauja, turi būti nauja - ne istorijos falsifikacija. Nauja turi kurti profesionalai - tada bus gerai.

R. Staševičiūtė: Daugelis Europos konvencijų yra prieš muliažus senojoje erdvėje. Nauji pastatai turi atsirasti ir senamiesčiuose, bet priderinti prie aplinkos. Kas bus, jei imsime atkartoti senų laikų pastatėlius, kurių nemaža dalis anais laikais netgi nebuvo kuo nors ypatingi?

Pastebėjau tokią tendenciją - vos tik pradedama statyti, pas mus iš karto sakoma, kad bus negražu. Taip buvo ir su "Kultūros fabriku" - iškart paskelbus projekto įgyvendinimo pradžią pradėta formuoti nuomonė, kad nesvarbu, kas čia bus - bus negražu. Mane tai labiausiai pribloškia.

Margarita Ramanauskienė

Kodėl pristingame profesionalų ir profesionalumo?

E. Andrijauskas: Blogai tai, kad Lietuvoje visiškai nėra architektūros kritikos, tokios specialybės žmonių. Vertinant kokybę kritikos segmentas yra reikalingas.

R. Staševičiūtė: Pavyzdžiui, yra suformuota nuomonė, kad Vilniaus prokuratūros pastatas - labai baisus. Bet aš ne kartą mačiau jį užsienio spaudoje pateikiamą kaip įdomios architektūros, meno kūrinio pavyzdį. Kažkodėl yra įvaizdis, kad Lietuvos architektai blogi, nieko nemoka ir nieko vertingo negali sukurti.

E. Benetis: Architektūra - tam tikra meno rūšis. Kaip ne kiekvienas dramos teatro spektaklis yra geras, taip ir architektas turi teisę daugiau ar mažiau "pataikyti", netgi padaryti klaidų.

M. Ramanauskienė: Esminės klaidos yra blogai. Prieškario laikais prie Danės pastatytas septynaukštis - argi tai ne klaida? Bet prigijo.

E. Andrijauskas: Sutinku. Bet jis nepabaigtas - žinia, viena jo dalis turėjo būti aukšta, siaurėjanti. Turėjo būti vertikalė. Žinoma - klausimas, ar ta vertikalė būtų padariusi pastatą geresnį.

Tačiau aš turiu kontroversiškesnį pavyzdį. Yra išlikęs 1912 ar 1913 metų atvirukas, kuriame užfiksuotas vaizdas į marias nuo buvusio biržos pastato, stovėjusio prie Biržos tilto. Stovi teismas - dabartinis VPK pastatas Jūros g. 1. Aplink - vieno, dviejų aukštų pastatai - dar iki gaisro buvęs užstatymas. Ir staiga - toks luitas, prilygstantis penkių aukštų namui, o dar ir raudonų plytų (tuo metu ši spalva buvo visiškai svetima Klaipėdai). Žmonėms turėjo būti šokas. Bet kas dabar pasakytų, kad šis pastatas - blogai? Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

E. Benetis: Kažkada su eseistu Rolandu Rastausku kalbėjome apie Palangos miesto raidą ir bažnyčią. Įsivaizduojate - 1907-ųjų Palanga, pustrečio tūkstančio gyventojų, o čia - toks 37 metrų aukščio raudonų plytų daiktas...

E. Andrijauskas: Žmonės tuomet tokių klausimų tikriausiai nekėlė. Reikėjo bažnyčios, ir džiaugėsi, kad ji buvo. Tikriausiai ir dėl kalėjimo Jūros gatvėje nieko nesakė, o greičiau manė, kad yra gerai, kad miestas auga, atsiranda rimti kapitaliniai pastatai.

M. Ramanauskienė: Profesionali architektūra, didieji, stambieji pastatai atsirado kaip valstybės interesas, o ne privataus kapitalo. Pirkliai statėsi gražias vilas. Bet ko trūksta dabar? Gal kultūros?

E. Andrijauskas: Visuomenei (architektai - taip pat jos dalis) trūksta paruošimo, nėra suvokimo. Dailės, architektūros istorija mokyklose nedėstoma ar tik pradedama tai daryti.

Edmundas Benetis

E. Benetis: Kultūrinio konteksto nebuvimas. Bet negali sakyti, kad esame neišprusę. Prisimenate, kas buvo statoma prieš 20-15 metų? Silikatinių plytų pastatai. Bet nuo to jau tolstame.

Ar mūsų situacija pasauliniame kontekste - išskirtinė?

E. Andrijauskas: Pavyzdžiui, Suomija - valstiečių šalis. Tačiau tarpukariu ir pokariu ji sukūrė tokią architektūrą, kad visi amo neteko. Sukūrė asmenybės? Taip, bet kažkokiu būdu tos asmenybės atsiranda, ir jas priima. Žinoma, suomiai buvo susiję su švedų kultūra, nebuvo visai paprasti kaimo berneliai.

Mums taip pat nereikės 500 metų pavyti Olandijai, kur architektūra - ypač aukšto lygio. Beje, būdamas Olandijoje užėjau į vieną architektūros knygyną ir aptikau dar 1898 metų knygutę apie daugiabučių gyvenamųjų namų statybos ypatumus. Pateikta kritika, pavyzdžiai, išplanavimas, aptarti architektūriniai sprendimai. Sutikime - mes tokios bazės neturime. Tačiau jeigu turėtume galvoje, ką statėme prieš 20 metų - tas pilaites Liepojos gatvėje, kur Kalifornijoje nusižiūrėtas bokštelis, Italijoje - portikas, ir viskas sudėta čia... To jau nebėra, mes einame į priekį.

E. Benetis: Reikia pripažinti, kad verslininkas puikiai gali išsirinkti mersedesą ar laikrodį, bet kai prabylama apie architektūrą... Juk niekada nesugalvosi chirurgui aiškinti, kaip pjauti apendicitą.

E. Andrijauskas: Aš sakau - ar duosi ne siuvėjui pasiūti tau švarką? Net ir to neprofesionalui nepatikėtum. Galbūt tai - tradicija? Sodžius statėme patys...

M. Ramanauskienė: Statė tie, kurie išmanė, bet statė tiek, kiek reikia, o dabar - "o gal prireiks?"

Ramunė Staševičiūtė

E. Benetis: Pas mus yra verslo planas, o ne architektūra. Svarbus ir valstybinės politikos nebuvimas. Apie 80 proc. rajonų - Šilutės, Klaipėdos - ploto bendruosiuose planuose "uždažoma" geltonai - gyvenamajai statybai. Tačiau kai tokia demografinė situacija bei emigracija, įvyksta taip, kad kas 5,5 km statoma po sodybą, o jai reikia tiesti kelią, elektros liniją.

E. Andrijauskas: Urbanistinės valstybės politikos nebuvo prieš 20 metų, jos nėra ir dabar. Galime pasižiūrėti praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio žemės reformos planus - juose yra numatyta, kur bus gatvelės, bažnyčia ir t. t. Buvo strategija. O dabar žemėtvarka tokia - be jokių planų suraižome žemę rėžiais, štai jums ir urbanistikos politika.

R. Staševičiūtė: Negaliu sakyti, kad urbanistinės politikos visai nėra, bet ji daugiau praktinio-inžinerinio pobūdžio - gatvės, pramonės įmonės ir pan. O jei kalbėtume apie darnią plėtrą - apie tai, kaip su aplinka "sugyvens" žmogus, kaip jausis - to nėra, tik bandoma apie tai šnekėti. Kadangi Europa ragina planuoti darniai. Pakalbama, bet kai reikia imtis konkrečių priemonių, pažiūrima formaliai. Pas mus valdo technokratinio mąstymo žmonės, humanitarinio išsilavinimo yra mažiau, ne tiek vertinami bendražmogiškieji dalykai.

Be to, plėtra turi būti planuojama iš anksto. Normalioje valstybėje jau būtų galvojama, kaip miestas atrodys 2035-aisiais. Dėl tokio toliaregiškumo nepristingama viešumo, žmonės žino, kas ir kur bus. Bet taip yra tiesiog dėl mūsų valstybės jaunumo ir nesubrendimo.

E. Andrijauskas: Nerimą dėl viso to jaučiau iki tol, kol neperskaičiau prancūzo Emille Feguet studijos "Nekompetencijos kultas" apie profesionalizmo atmetimą visuomenėje. Visose srityse - teisėje, architektūroje. Minia nusprendžia, kaip bus. Tai, kas buvo prieš 100 metų Prancūzijoje, rašomuoju laikotarpiu apie trisdešimtmetį gyvenusioje demokratiškai, visiškai atitinka šiandieninę mūsų situaciją.

E. Benetis: Kai išgirsti iš politikų, kad miestą vystysime užsilipę ant bačkos, rankų pakėlimo metodu, tada darosi nejauku. Prezidentė viena, o valytojų - 10 tūkstančių. Kas nugalės keliant rankas? Kokia tada bus urbanistika?

E. Andrijauskas: E. Feguet manė, kad viskas taip ir nueis į "bačkinę" demokratiją, bet bėgo metai, ir viskas stojo į vėžes. Išgyvensime ir mes.