Apie ypatingus Pakalnės svogūnus

ir Mažosios Lietuvos daržovininkus

"... Ten prekiautojos išsidėstydavo prekystalius ir ten būdavo sukrautos - priklausomai nuo metų laiko - salotos ir špinatai, ridikėliai ir svogūnų laiškai, svogūnai ir agurkai, pomidorai ir kaliaropės, žaliosios pupelės, baltieji ir raudonieji kopūstai, garbanotieji kopūstai ir burokėliai, morkos ir sėtiniai taip gausiai, kad dabar tai būtų sunku įsivaizduoti..."

Šiuos prisiminimus išeivijos leidinyje "Memeler Dampfboot" 1975 m. pavasarį sudėliojo senas pamariškis iš Pakalnės kaimo (šalia Rusnės) Danielius Mantvilas (Daniel Mantvill). Jo tekstą, kuris toliau čia cituojamas ir perpasakojamas, išvertė dr. M. Purvinas.

Vyras su griežčiais pintinėse ir moterys, tvarkančios svogūnų derlių. (Nuotr. iš Herderio instituto fotoarchyvo bei Mažosios Lietuvos enciklopedijos)

Architekto, Mažosios Lietuvos istoriko ir etnografo dr. M. Purvino tiriamąją medžiagą "Daržovių augintojų kaimai Nemuno deltoje: tradicinės gyvensenos bruožai ir Pakalnės kaimo raida" 2008 m. publikavo žurnalas "Liaudies kultūra". Šiame straipsnyje taip pat remiamasi autoriaus moksliniu darbu "Kuršių marių žvejų kaimai: tradicinės gyvensenos bruožai ir Lūjos gyventojų likimai" ("Liaudies kultūra", 2013 m.).

Neturėjo analogų

Dr. M. Purvinas, jau tris dešimtmečius kruopščiai tyrinėjantis ir aprašantis Mažosios Lietuvos žvejų, pievininkų, laukininkų kaimus, kapines, dvarų sodybas etc., teigia, jog mūsų krašto daržovininkai buvusi savita agrarinės kultūros grupė, neturėjusi analogų Didžiojoje Lietuvoje. Pasak mokslininko, kai kuriuose kaimuose per šimtmečius nusistovėjo ir iki 1944 m. klestėjo savitos daržovininkystės tradicijos bei augintojų gyvensena. Žinių apie klestėjusį verslą išliko archyviniuose dokumentuose tų miestų, į kuriuos lietuvininkai vykdavo prekiauti: tai Klaipėda, Tilžė, Karaliaučius...

DERLIUS plukdomas irkline valtimi. (Herderio instituto fotoarchyvas)

Daržovėmis, ypač svogūnais, visame Klaipėdos krašte garsėjo Pakalnė. Jos užaugintai produkcijai pagal skonį prilygti galėjo nebent pietrytinio Pamario kaimų Įsės, Tovės ir Lūjos derlius...

Sėklos - iš Erfurto

Rusnės apylinkių daržovininkai sėklų įsigijimu pradėdavo rūpintis iškart po Kalėdų, "kai upėje ledai tebestovėdavo". Viena didelė daržovininkystės firma, anot D. Mantvilo pasakojimo, iš Erfurto atsiųsdavusi sėklų katalogų, ir šie keliaudavę iš trobos į trobą. Paskui laiškanešys jau atnešdavęs laukiamą siuntinį su užsakytomis sėklomis.

Sėklas pamariškiai daigindavo šiltuose tvartuose, dėžutėse, arba namuose - iš lentų padarytose lysvėse, ant šiltų stubos grindų. Naudojo sodybvietės pietinį pakraštį, mat jame anksčiausiai atšildavo. Valgomųjų bei pašarinių runkelių, kopūstų daigus dengdavo nuo nakties šalnų. Daigai pintinėmis keliaudavo į Šilutės turgų.

DARŽOVININKAI ruošiasi kuršvalte plukdyti derlių į prekybvietę. Nuplauti aguročiai ir svogūnai džiovinami saulės atokaitoje. XX a. pradžios būdingas Nemuno deltos kaimo vaizdas. (Herderio instituto fotoarchyvas)

Kai apylinkės tiek pradžiūdavo, jog vežimo ratai giliai neklimpdavo, į laukus veždavo mėšlą. Suardavo ilgas lysves, viršų išlygindavo akėčiomis, tarplysvius pagilindavo kastuvu, lysvių šonus suplūkdavo, kad neslinktų žemė, o dirvą gerai supurendavo grėbliu.

Lysvėse sėdavo morkas ar griežčius, tarp jų įmaišydavo ridikėlių, baltųjų ridikų arba ankstyvųjų salotų; apjuosdavo cukriniais žirniais. Apsėtą plotą suplūkdavo lenta, kad sausi vėjai neišpustytų.

Kai ridikėliai ir baltieji ridikai būdavo nurauti, o salotų daigai persodinti į tikras vietas, morkoms likdavo laisva erdvė. Kartais tarp morkų dar įmaišydavo aguonų.

KLAIPĖDA, pilies griovio pakrantė ties turgaus hale. Anksti į prekyvietę ateidavusios klaipėdietės pirmiausia ieškodavo šviežių daržovių iš Pakalnės kaimo. (Nuotraukos iš "Memeler Dampfboot")

Iki Joninių į savo vietas reikėdavo pasodinti ir vėlyvąsias daržoves: agurkus ir pomidorus. Agurkams klodavo storą sluoksnį mėšlo, lysves darydavo tarp javų juostų.

Nemuno deltos daržininkai įrengdavo tvoreles iš stačių nendrių stiebų: kad kauptų saulės šilumą ir saugotų nuo šalto vėjo. Nuo šalnų agurkai ir pomidorai būdavo apklojami dembliais.

KARALIAUČIUS. Lietuvininkai, su šeimomis atplaukę iš Nemuno deltos kaimų, Priegliaus pakrantėje Karaliaučiuje iš burinių kuršvalčių miestelėnams pardavinėja bulves. Apie 1870 m. spalvintas piešinys, etnografiškai tiksliai vaizduojantis anuometinę aprangą. (Herderio instituto fotoarchyvas)

"Pavasaris pas mus paprastai būdavo labai sausas. Netrukus gatvėse dulkėdavo. Tuo metu aukštosioms lysvėms kildavo pavojus, kad jos perdžius, kad vėjas išpustys dirvą. Būtinai reikėjo gausaus laistymo. Tam naudodavo velkamas šlajas, ant kurių pritvirtindavo statinę. Ją nutempdavo į paupį. Į vandenį įsibrisdavo vandens pylėjas - dažniausiai mokyklinio amžiaus vaikas su paraitotomis kelnėmis..." - leidinyje "Memeler Dampfboot" 1975 m. pasakojo D. Mantvilas. Jei laukai būdavo arčiau upės, vandenį su naščiais ir kibirais nešiodavo moterys.

Agurkus kasmet reikėdavo sodinti vis naujoje vietoje. Tam naudota pieva ar ganykla, jų ruožas būdavo iš naujo suariamas ir parengiama dirva.

RUSNĖS garlaivių prieplauka ir Tilžės Šenkendorfo aikštė. Antradieniais ir penktadieniais 13 val. iš Rusnės išplaukdavo garlaivis "Kondor". Vakare jis jau būdavo Tilžėje, kur sustodavo ties Šenkendorfo aikšte, netoli nuo prekybos vietų.

Buvo mėgstami ir moliūgai. Namiškiai skanaudavo pienišką moliūgų sriubą, desertui - saldžiarūgščius moliūgus. Šioms daržovėms sodinti iškasdavo pusmetrio gylio duobę, į ją pridėdavo mėšlo ir šios gūžtos viduryje sodindavo daigą ar sėdavo sėklą. "Neretai užaugdavo pusės centnerio (apie 50 kg) svorio moliūgai. Atsimenu apie 90 svarų moliūgą, kurį iki namo teko ridenti..."

Auginti baltieji (ankstyvieji bei vėlyvieji), briuseliniai, garbanotieji, žiediniai ir raudonieji kopūstai.

Svogūnus labai pirkdavo vidurvasarį. Rudenį paklausiausi būdavo raudonieji svogūnai iš pamario kaimų Įsės, Tovės ir Lūjos (po 1920 m. jie liko Vokietijos valdose).

Garlaiviu į Tilžę

Moterys iš deltos plaukdavo Nemunu į Tilžės turgų (iki 1923 m.). Iš Rusnės dukart per savaitę kursuodavo garlaivis "Kondor". Išplaukęs 13 val., vakare jau būdavo Tilžėje: sustodavo ties Šenkendorfo aikšte, netoli prekybviečių.

Tilžėje moterys išsinuomodavo privačią nakvynę arba nakvodavo garlaivio kajutėje, sėdėdamos ant kėdžių. Kartais su krepšiais snūduriuodavo ir turgaus aikštėje.

TILŽĖ. Po 1923 m. pakliūti į Tilžę pasidarė keblu: reikėjo leidimo. Vokiečių muitininkai Tilžėje Klaipėdos krašto "užsienietes" tikrindavo priekabiai.

Turgaus dieną, penktą valandą ryto, iš Rusnės į Tilžę plaukdavo garlaivis "Kaiser", vėliau "Russ". Rusnės kepėjas Lorenzas jau 4 val. atidarydavo savo įstaigą, kad einantys į garlaivį keleiviai galėtų nusipirkti šiltų bandelių.

Po vidurdienio prekių kainos nukrisdavo. Daržovių likučius pusvelčiui supirkdavo vietos prekybininkai.

Moterys grįždavo į garlaivių kajutes ir užkandžiaudavo. D. Mantvilo pasakojimu, čia jų laukdavo rūkytas ungurys, lašiniai, alus, limonadas, spurgos, kava... Prekybininkės suskaičiuodavo gautas pajamas ir eidavo į miestą apsipirkti. Garlaiviui sušvilpus pirmą kartą, iš Aukštosios gatvės jos skubėdavo atgal į laivą.

1923 m. pakliūti į Tilžę pasidarė keblu: reikėjo leidimo. Vokiečių muitininkai Klaipėdos krašto "užsienietes" tikrindavo priekabiai. Tilžėje nusipirktas prekes priekabiai tikrindavo ir lietuvių muitininkai.

Pamario daržovininkai "persiorientavo" į Klaipėdą ir Šilutę, tačiau čia jų produkcija nebuvo tokia paklausi kaip Tilžėje. Teko konkuruoti su žydais iš Didžiosios Lietuvos pasienio ("tie į turgų atveždavo ankstyvuosius agurkus iš Galicijos, jais prekiaudavo gatvėse"). Ieškodami išeities, visai savaitei valtimi išplaukdavo į Klaipėdą, apsistodavo pilies griovyje ir kasdien prekiaudavo. Nusižiūrėję nuo žydų, su savo daržovėmis vaikščiodavo nuo durų prie durų.

ĮSĖ, TOVĖ, LŪJA gyveno ne tik iš žvejybos, gyvulininkystės, bet ir iš daržovininkystės. Iki pat Antrojo pasaulinio karo čia buvo išlikusios archaiškos gyvensenos tradicijos. (Herderio instituto fotoarchyvas)

Kelionė valtimi

Tais laikais, kai į Klaipėdą bei Tilžę dar neplaukdavo garlaiviai, deltos daržovininkai į turgų keliaudavo valtimis. Susiruošdavo ne tik į artimesnes - Rusnės ar Karklės, bet ir į tolimesnes - Tilžės, Klaipėdos, Karaliaučiaus - prekyvietes.

Kelionės buvo nelengvos. Nuo Pakalnės iki Tilžės tokia iškyla trukdavo parą. Reikėdavo plaukti prieš srovę. Burės padėdavo tik pučiant stipriam ar pusėtinam vėjui. Daržovių prikrauta valtimi nepamanevruosi. Be to, kliudydavo ir pakrantėse stovėję sieliai, ir krovininiai laivai, ir gausios "bunos" (vok. "Buhne" - pylimas upėje vandens tekėjimo krypčiai pakeisti).

PAKALNĖ. Žvejų kaimas, auginęs ir daržoves. Garsėjo ypatingo skonio svogūnais. (Herderio instituto fotoarchyvas)

Esant geram orui, keliauta senoviškai - burine kuršvalte. Nuo savo namų - Kuršių mariomis - iki Klaipėdos. Vėliau naudotasi Viliaus kanalu: iš Pakalnės upės pro Uostadvario švyturį Takgrabiu sukdavo į Minijos žemupį, iki Lankupių (pirmojo kanalo šliuzo). Sunkiai prikrautas valtis tekdavo vilkti virve prieš srovę. Kanalo pabaigoje, įplaukus į Malkų įlanką, dar apie 6 km tekdavo plaukti Kuršių mariomis ir Danė upės žemupiu iki Klaipėdos prekyvietės.

Burvaltėmis į miestą plaukdavo visa šeima: ne vien moterys su kroviniais, bet ir vyriškasis ekipažas. Tik vėliau daržovininkės jau vienos į Klaipėdą saugiai nuplaukdavo garlaiviu.

P. S.

Po 1945 m. nuošalesni pietrytinio Pamario kaimai - Lūja, Tovė, Liekai - buvo visai sunaikinti. Niokotos ir išlikusios gyvenvietės: Karklė, Įsė, Gilija. Dauguma jų senųjų statinių buvo nugyventi ir sunaikinti. Didžioji dalis plotų daržovėms auginti, šienauti ir kt., taip pat sausinimo įrenginiai buvo apleisti.

Senieji pamario gyventojai paskelbė nemažai atsiminimų apie tradicinį gyvenimą Kuršių marių pakrantėse. Pasak dr. M. Purvino, Vakarų archyvuose, įvairiuose rinkiniuose, saugoma daugybė istorinių dokumentų apie Pamario žvejų gyvenimą...

ŠALTINIAI. M. Purvinas, "Daržovių augintojų kaimai Nemuno deltoje: tradicinės gyvensenos bruožai ir Pakalnės kaimo raida"; "Kuršių marių žvejų kaimai: tradicinės gyvensenos bruožai ir Lūjos gyventojų likimai". Nuotraukos iš Herderio instituto fotoarchyvo, Mažosios Lietuvos enciklopedijos, leidinio "Memeler Dampfboot".

CIBULIAI. "Į pietus nuo linijos Karklė-Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja. Tai tie cibulių atveždavo. Rugių sėti negalėjo, žemė per žema, cibulius augino... Ir zambiai cibulių atveždavo. Tie zambiai - iš Sambių pusiasalio - tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo: "Zambija, nieko suprast negali." Arba: "Vėjus plotero." Ir po karo jau nebeatvažiavo." (Užrašė tautosakos rinkėja Marta Juškaitė, monografija "Rusnė")