Komentaras: Ar laisvi rinkimai jau demokratija? Deja, ne!

Artėjant rinkimams į Seimą rinkimų agitacija įgauna koktų skonį. Anot visuomenės apklausų, pagal pasitikėjimą institucijomis politinės partijos ir Seimas yra paskutinėje vietoje, tačiau kodėl visi taip veržiasi į jį? Nesiimsiu daryti kažkokios politinių partijų rinkimų analizės, tik atkreipsiu dėmesį, kad net laisvi rinkimai dar neužtikrina visuomenės demokratinės santvarkos. 

Institucijos skirstomos į tris sąveikaujančius sektorius: vyriausybinį, verslo ir nevyriausybinių organizacijų. Jei nėra tinkamo balanso ir santykių tarp jų, iki tikros pilietinės demokratijos dar labai toli. Neveltui žmonės taip nusivylę valdžia ir didelė dalis neina balsuoti. Šie 3 visuomenės sektoriai yra kaip 3 stalo, ant kurio dedamas pyragas "visuomenės gerovė", kojos. Šiandien šios kojos tikrai yra iškreiptai neproporcingo ilgio. Verslas su valstybinėmis (ar politinėmis) institucijomis leistinai ir neleistinai bendradarbiauja, o nevyriausybinės organizacijos joms yra kaip šuniui penkta koja.

Politinės partijos, nors pagal apklausas visuomenės pasitikėjimas jomis yra tragiškai žemas, turi teisę vien už tai, kad jos egzistuoja - per praėjusius rinkimus leistinais ar neleistinais būdais prasimušė į Seimą - gauti milijonus. Nevyriausybinės organizacijos, norėdamos kažką konkretaus nuveikti, turi rašyti projektus, įsisukti į biurokratinį aparatą. Tiems projektams galima tikėtis juokingai minimalaus finansavimo, projekto administravimui dažniausiai visiškai nenumatomas finansavimas, tarsi administruoja, buhalteriją sutvarko atskridę angelai ar vien idealistai savanoriai. Tuo tarpu partijos, turėdamos gėdingai žemus reitingus, gali gauti savo egzistavimui, rinkimų agitacijai milžiniškas sumas. Aišku, kad projektų ir sąmatų sudarinėti, kur bus išleidžiami pinigai, paprasčiausiai nereikia.

Tenka ir man darbuotis būtent nevyriausybiniame sektoriuje. Matydami visuomeninį aktyvumą, kai kurie ir tarsteli: "Tau reikia eiti Seimą...." Tarsi ši valstybės institucija yra ta dieviška įstaiga, kuri visas mūsų negeroves gali išspręsti.

Demokratinėse šalyse išlaikoma sveika pilietinės visuomenės pusiausvyra tarp minėtų 3 sektorių, o Lietuvoje dar toli gražu iki to. Demokratinėse šalyse pačių šalių vyriausybės skatina ir atitinkamai finansuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą. Lietuvoje skatinimas yra tik skambūs žodžiai, nekalbant apie tai, kad tenka išgirsti iš vyriausybinio sektoriaus tokių frazių: "Kodėl nevyriausybinės organizacijos tokios neaktyvios spręsdamos visuomenines problemas?" Galime perfrazuoti: "Taip, darbuokitės, nevyriausybininkai, jei koks idealizmas užvaldo kaip liga, norite kažką pakeisti, prašom, net kelis litelius duosime, kad galėtume pasakyti, kad štai davėme".

Tačiau reikia iškelti esminį klausimą: kokia dalis tų bendrų valstybinių pinigų atitenka būtent nevyriausybinių organizacijų veiklai? Trupinėliai. O yra ne vienas atvejis, kaip nevyriausybininkų atliktus darbus, kai kurias idėjas valstybinės institucijos ignoruoja, o po kurio laiko pateikia kaip savas.

Paimkime, kad ir prieš 6 metus priimtą įstatymą, pagal kurį galima 2 procentus nuo pajamų mokesčio skirti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Politikai Lietuvoje, nors žiūrėjo pagal kitas Europos valstybes, padarė savaip. Šiuos 2 proc. gali gauti ir nevyriausybinės organizacijos, ir valstybinės, kurios ir taip tiesiogiai gauna valstybės finansavimą. Nekalbant apie tai, kad be jokios gėdos aukščiausi valstybės pareigūnai viešai svarsto, kad šiuos 2 proc. būtų galima skirti ir politinėms partijoms. Tai jau visiška pirminės 2 proc. skyrimo nevyriausybiniam sektoriui idėjos parodija. Beje, tai realybė.

Ar bus antrasis Sąjūdis?

Ir klausimas: kokiam sektoriui labiausiai atstovauja žiniasklaida? Visiems suprantama, kad spauda nėra tiesiogiai valdoma vyriausybės kaip kai kuriose šalyse. Sąjūdžio laikais ji labiausiai išreiškė pilietinį, visuomenės, interesą, prisidėjo prie tautos sąmonės pabudinimo. O šiandien? Tai telieka neatsakytu klausimu su lūkesčiu, kad tikrai žiniasklaida atstovauja visuomeniniams interesams, o ne verslo.

Bažnyčia yra religinė organizacija, tačiau savo paskirtimi ji labai artima nevyriausybinių organizacijų misijai. Ar jos balsas išgirstamas? O gal labai greitai bandoma nutildyti, kad nesikiškit į politiką? Pavyzdžiui, štai Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sukvietė kandidatus į Seimą tikintiesiems pristatyti, kokios jų pažiūros aktualiais visuomenės klausimais - kai kas ir čia bandė įžvelgti kišimąsi į politiką. Manyčiau, visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Bažnyčios, įspėjamas balsas labai reikalingas. Priešingu atveju belieka tik šleikšti vienpusiška propaganda, be jokių diskusijų.

Nemažai teko lankytis Europos valstybėse, kur nevyriausybinių organizacijų veikla labai skatinama. Savanoriai, besidarbuojantys jose, gauna, pavyzdžiui, transporto lengvatų, taikomos ir kitokios priemonės skatinti veikti savo aplinkoje, spręsti siauresnių grupių ar platesnes visuomenės problemas. Jauni savanoriai, aktyviai dalyvavę nevyriausybinių organizacijų veikloje, turi kur kas didesnių galimybių įsidarbinti verslo ar valstybinėse įstaigose, nes ši veikla įvertinama kaip praktika, kaip charakterio savybė būti aktyviam, organizuotam, atsakingam už bendruomenę. Valdžia finansuoja dirbančių nevyriausybiniame sektoriuje etatus, nes kai kurias paslaugas, vaidmenį nevyriausybinės organizacijos atlieka geriau nei valstybinės. Verslininkai taip pat gernoriškiau paremia visuomenininkų veiklą.

Šie metai yra padariusios didžiausią įtaką visuomenei nevyriausybinės organizacijos Sąjūdžio jubiliejiniai 20-ieji pakilimo metai. Ką politinės partijos (o ir mes visi) padarys, kad visuomenėje nevyriausybinis sektorius užimtų reikiamą vietą? Ar ir toliau gaunamus milijonus iššvaistys savo rinkimų agitacijoms apklijuojant stulpus ar net medžius kompiuteriu patobulintam savo snapeliui demonstruoti? Ar bus antrasis Sąjūdis, susidedantis iš daugybės mažų visuomeninių, pilietinių judėjimų, kurie nesiveržia į valdžią, bet prie visuomenės gerovės prisideda sąmoningumu, veikla savo aplinkoje. Tada ir pasitikėjimas politinėmis partijomis, valdžia išaugs, žmonės, nesureikšmindami politinių partijų, sąmoningai ir atsakingai eis balsuoti, rinks atstovus į valdžios institucijas. O jei ne, laukime dar didesnio visuomenės nusivylimo su iš to išplaukiančiomis visuomeninėmis problemomis, kurios, beje, turi ir ekonominių pasekmių.

Juozas Dapšauskas, Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas