Tadas Kazakevičius: "Kuršių nerija - kraštas, kuriame jaučiuosi pakylėtas"

Pažymėtina, kad Pasaulio spaudos fotografijos konkurse 2020 metais iš viso dalyvavo 4 282 fotografai iš 125 šalių. Konkursui jie pateikė 73 996 fotografijas. Ligi šiol šiame konkurse, rengiamame nuo 1955 metų, buvo apdovanoti tik trys fotografai iš Lietuvos: Antanas Ališauskas 1969 m., Irena Giedraitienė 1975 m. ir Valerijus Koreškovas 1978 metais.

Kurdamas ankstesnę fotografijų seriją "Tai, ko nebus" apvažiavote ir pažinote visą Lietuvą. Ką ypatingo atradote Kuršių nerijoje, kurdamas fotoseriją "Tarp dviejų krantų"?

Apskritai Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos regionas labai skiriasi nuo visos Lietuvos. O Kuršių nerija turi savo itin specifinį jausmą, kuris yra dvilypis: vienas jausmas yra Kuršių nerijos kaip vasaros vietos, kitas - Kuršių nerijos jausmas ne vasaros metu.

Aš, kaip ir daugelis žmonių, iki šios fotoserijos pažinojau tik vasarinę Kuršių neriją, kurioje gera atostogauti, kvėpuoti pušynų oru. Atradimas man buvo, kad kitu metų laiku Kuršių nerija labai šiaurietiška. Manau, kad tai lemia ir šio krašto istorija, architektūros specifika. Ji man labai įdomi, įtraukianti.

Kol sukūrėte fotografijų seriją, praleidote Kuršių nerijoje daug laiko, išvaikščiojote visus jos kampelius, pažinote žmones. Gal dabar jaučiatės šiame krašte savas, ar vis tiek kaip svečias, turistas?

Savas nesijaučiu. Savi esame ten, kur gimėme, gyvename. Kuršių nerijoje ir dabar, kai ją tikrai gerai pažinau, vis tiek jaučiuosi svečias ir man tai įdomu, patinka.

Visada į Kuršių neriją važiuoju kaip į užsienį. Persikėlimas keltu į Kuršių neriją iš Klaipėdos man regis toks alegorinis, mistiškas.

Fotografijos iš serijos "Tarp dviejų krantų". Tado KAZAKEVIČIAUS nuotr.

Kai persikeliu per marias, tarsi visiškai atsijungiu nuo šio pasaulio, pasijuntu kitoje erdvėje.

Kuršių nerija nuo seniausių laikų žavi, įkvepia menininkus. Kuo ji įkvepia jus?

Vien vaizdas užburia, pažadina vaizduotę. Žaluma ir smėlynai, vanduo ir vanduo, vėjas. Vieta, kurioje susijungia du krantai, siauras ruožas tarp jų, kuriame vyksta pozityviųjų jonų kelionė, kuri įkrauna žmones. Manau, kad ši vieta turi ir cheminę, fizikinę specifiką.

Apibūdinkite Kuršių neriją vienu sakiniu.

Nesugalvoju. Norisi užkabinti labai daug dalykų. Gal Sartrui antrinčiau, kad Kuršių nerija - tai pasivaikščiojimas virš debesų. Kraštas, kuriame jaučiuosi pakylėtas.

Svarbiausia ir pripažinta Kuršių nerijos vertybė - gamta, tačiau jūs fotožvilgsnį nukreipėte į Kuršių nerijos žmones. Kodėl? Kokie jie jums pasirodė?

Visose mano fotografijose svarbiausias yra žmogus. Man labai įdomi Kuršių nerijos istorija, suvokimas, kad po Antrojo pasaulinio karo joje neliko vietos gyventojų. Kai kurie žmonės buvo atvežti, bet dauguma žmonių gyvena šiame krašte todėl, kad pasirinko jame gyventi. Pasirinko ne todėl, kad ten būtų jų šaknys, kad ten gyveno jų tėvai ir seneliai.

Man pasirodė, kad žmonės, kurie pasirinko gyventi Kuršių nerijoje, taip nusprendė todėl, kad rado ramybę šiame krašte, malonumą ir galimybę kurti.

Sutikau daug žmonių, kurie pasirinko Kuršių neriją kaip vietą kurti.

Jeigu reikėtų išskirti kokį nors vieną šio krašto žmonių bruožą - tai būtų aistra Kuršių nerijai. Ši aistra labai akivaizdi. Intensyvus žmogaus santykis su aplinka, kurioje jis gyvena, kuria ar gerai jaučiasi, buvo svarbiausias fotoserijos "Tarp dviejų krantų" motyvas.

Kaip pasirinkote ar atradote fotografijų herojus?

Kadangi fotografijų seriją kūriau visus metus - tai ir jos herojai atsirado įvairiomis aplinkybėmis. Vienus susitikau, kitus rekomendavo dėl to, kad tai yra kūrėjai, šviesuoliai.

Seriją kurti pradėjau fotografų plenero "Uždaros teritorijos", kurį organizuoja Jonas Staselis, metu. Viena iš plenero suėtinių dalių buvo pristatyti sukurtas fotografijas bendruomenei. Tų pristatymų metu aš susipažinau ir su žmonėmis, kurie vėliau tapo mano fotografijų herojais. Pasirenku žmones, kurie man atrodo vizualiai įdomūs. Pavyzdžiui, Hansas, kuris vadina save vieninteliu vietiniu, gimęs dabartinės Nidos vietoje ir grįžęs į savo gimtinę tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Ar situacijos, kuriose fotografavote, surežisuotos ar natūralios, spontaniškai atrastos?

Dokumentinė fotografija visada labai organiška. Susitardavau su žmonėmis, kad fotografuosiu juos vietoje, kurioje jie jaučiasi maloniai, pakylėti. Man buvo svarbu, kad jie pajustų savo santykį su ta vieta.

Todėl fotografijų cikle "Tarp dviejų krantų" žmonės užsimerkę?

Taip, kad ne matytų, o jaustų.

Kaip gimsta jūsų fotoistorijos? Ar pirma būna idėja, ar pirma - fotografija?

Nėra vieno atsakymo. Šiuo atveju jau plenero metu gimė šios fotoserijos idėja. Tik iš pradžių mano priėjimas buvo kitoks - norėjau parodyti žmogaus ir vietos proporciją. Iš to gimė 3,15 dydžio aukso pjūvio tarp žmogaus ir jo vietos idėja. Vėliau pats mėgavausi procesu, pažintimis, ėmiau jausti, ko trūksta.

Lygiavertis žmonių portretams serijoje yra kormorano porteretas. Kokia jo istorija?

Vienu metu pajutau, kad noriu įprasminti kormoranų perimvietę. Labai norėjau parodyti tą erdvę, bet niekaip negalėjau rasti būdo, kaip tai padaryti.

Labai keista, bet vieną naktį susapnavau, kad turiu padaryti kormorano portretą. Užsidegiau ta idėja, tačiau kormoraną nufotografuoti nėra taip paprasta. Visi fotografai tvirtina, kad kormoranai jų neprisileidžia. Buvau net sugalvojęs iškamšą nufotografuoti, kaip simbolį.

Dar girdėjau, kad vienoje vietoje gyvena draugiškas žmonėms kormoranas, kuris gana arti prisileidžia, tačiau aš jo neradau. Važiuodamas visai į kitą vietą netikėtai pamačiau du tupinčius kormoranus. Vienas iš karto nuskrido, o kitas dideliam mano nustebimui kuo ramiausiai tupėjo ir leido prieiti labai arti.

Buvau nuo jo gal per tris metrus, o jis pozavo tol, kol pasidariau puikių portretų. Tada, kai aš atsistojau eiti link automobilio, jis nuskrido. Man šis momentas - mistinis.

Ar ciklas "Tarp dviejų krantų" užbaigtas?

Ši serija yra užbaigta. Joje iš viso apie 30 fotografijų Tik dar yra keletas jau padarytų kadrų, kurie neįtraukti į finalinį rinkinį. Reikėtų tai padaryti.

Kiek fotografijų nepateko į seriją?

Kadangi dirbu analoginės fotografijos technika, tai neprifotografuoju labai daug kadrų. Į seriją pateko gal penktadalis iš visų užfiksuotų kadrų. Stengiuosi kaip įmanoma daugiau padaryti, išmąstyti iki tol, kol paspaudžiu fotoaparato mygtuką. Ką norėjau užfiksuoti - tą užfiksavau ir mažai ką išmečiau.

Fotografijų ciklas "Tarp dviejų krantų" susilaukė didelio tarptautinio dėmesio. Jis pastebėtas ne tik Pasaulio spaudos fotografijos konkurse, bet ir pateko tarp 2018 metų "LensCulture Emerging Talent" finalininkų, 2019 metais pelnė pagrindinį prizą tarptautiniame fotografijos festivalyje "The Power of Image" Kinijoje, neseniai pateko į konkurso "ZEISS photography awards 2020" finalą. Kokia šios serijos sėkmės paslaptis?

Man ir pačiam keista.

Tikrai nuoširdžiai sakau, netikėjau, kad į Pasaulio spaudos fotografijos konkurso finalą gali patekti tokio tipo fotoserija, nes ji yra labiau poetiška nei žurnalistinė.

Joje nėra aktualijų, krizės, karo konflikto, į kuriuos labiausiai kreipiamas šio konkurso fokusas.

Ar norėtumėt vėl sugrįžti į Kuršių neriją fotografuoti? Kas tai būtų?

Kurti tikriausiai negrįšiu. Ką norėjau padaryti - tą jau padariau. Tačiau tikrai dar grįšiu į Kuršių neriją atostogauti su šeima ir neabejoju, kad bus dar daug gyvenimiškų buitinių fotografijų.

Kita vertus, niekada nežinai, kada ir kur atrasi kitą įdomią istoriją, kurią norėsi fotografuoti.

Kas šiuo metu yra jūsų kūrybos objektas?

Laukiu, kol pasibaigs karantinas, kad galėčiau tęsti fotografijų seriją "Odė paskutiniam dirbančiam žmogui" apie nykstančius industrijos ženklus. Fiksuoju technikos revoliucijos antrojo etapo likučius prieš jų pasikeitimą į gražius didelius ir sterilius angarus, kuriuose žmonės, jų kolektyvai netenka svarbos.

Dar šiais metais turėtų išeiti mano fotografijų serijos "Tai, ko nebus" albumas ir paroda. Planai dideli, bet kol kas pakibę nežinioje.