Kuršių nerija – kaip tiksinti bomba

Pragariškas gaisras 2014 metų balandį pareikalavo milžiniško miško ploto. Čia skubėjo visos Lietuvos ugniagesiai, gaisrą gesinti padėjo ir pasienio pareigūnai bei kariai. Po tragedijos paaiškėjo, kad buvo padaryta nemažai klaidų, kurias, kaip sako Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Marius Garbenis, visi gerai išmoko.

„Turime gerą naują techniką, nebe sovietinę, kuri tada gedo nepasiekusi tikslo. Išmokome pamokas. Esame numatę, kad jei vėl kiltų gaisras, aukotume dalį miško, taip užkirstume kelią didesniam ugnies išplitimui. Taip pat dalyvaujame Europos Sąjungos projekte ir planuojame įsigyti droną, kuriuo vykdytume tiek prevencines priemones, tiek padėtų matyti situaciją, jei kiltų gaisras“, – DELFI sako M. Garbenis.

Vos tik orai ėmė šilti, ugniagesiai ir miškininkai ėmė tikrini galimas vandens paėmimo vietas, kelis kartus susitiko aptarti galimų veiksmų, o pratybos, anot M. Garbenio, vyksta pastoviai.

VĮ Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio vadovas Tomas Zaleckis sako, kad
vienas prioritetinių Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio darbų Kuršių nerijoje – priešgaisrinė miškų apsauga.

„Skirtingai nei žemyninėje Lietuvos dalyje, Kuršių nerijoje ugniagesių komandos, gavusios pranešimą apie gaisrą, tikrinti informacijos vyksta iš karto su autocisterna – jeigu pasitvirtintų pranešimas ir kiltų gaisras, svarbi kiekviena sekundė. Girininkijų darbuotojai taip pat aprūpinti mobiliais gaisrų gesinimo moduliais, sumontuotais visureigiuose“, – sako T. Zaleckis.

Padidėjus gaisringumui, į Kuršių neriją kasdien patruliuoti vyksta papildomi miškininkų ekipažai. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta unikali vietovė prižiūrima kur kas akyliau jau po 2014 metais dalį miško nuo žemės paviršiaus nušlavusio gaisro.

Ugniagesių vadovas M. Garbenis neslepia, kad tai buvo skaudi pamoka, tačiau ją išmoko visi. Gavę signalą apie galimą gaisrą Kuršių nerijos regione, pagalbos telefonu atsiliepiantys specialistai iškart siunčia šešias ugniagesių mašinas. Visgi pagrindinis miško sergėtojas, anot M. Garbenio, yra lankytojas.

„Žmonės turi būti sąmoningi, nemėtyti nuorūkų, ypatingai tokiose atvirose ir pavojingose teritorijose, kur yra kalnapušių, samanų, nepalikti jokių ugnies židinių. Taip išvengsime tragedijų“, – sako M. Garbenis.

Blogiausiam scenarijui esantys pasiruošę sako ir miškininkai. Aplankyti jų atvykusiems ugniagesiams parodė kamerų stebėjimo pultą, kuris kas kelias sekundes siunčia signalus iš kamerų stebimų teritorijų. Būtent per tokią sistemą 2014 metais taip pat buvo gautas signalas apie gaisrą. Tuomet Kuršių nerijos saugumu dar rūpinosi Nacionalinis parkas, tačiau po gaiso paaiškėjo, kad prie pulto nebuvo žmogaus. Po tragiškų įvykių Kuršių nerijos miškų priežiūra perduoda Kretingos regioniniam padaliniui. Visgi jei gaisras kiltų naktį, kraupūs vaizdai gali pasikartoti.

Miškininkai pripažįsta, kad nuo aušros iki sutemų stebintys mišką, tačiau nakties metu prie pulto niekas nedirba. T. Zaleckis pripažįsta, kad ateities planuose yra minčių vykdyti stebėjimą visą parą, tačiau šiuo metu trūksta darbuotojų, tad jau dieną dirba dvi pamainos, o nakties metu fiziškai nebūtų kaip užtikrinti darbus.

„Smiltynėje sunku su darbuotojais, dieną stebime, buvo neseniai įtarimų, kad kilo gaisras, tuomet iškart vyko į vietą su cisternomis, žvalgybos nevykdome, kad sutaupyti laiko. Iškart buvo išsiųsti ir ugniagesiai iš Klaipėdos. Laimei, tada gaisro pavojus nepasitvirtino. Dieną dirba trys komandos, papildomai vyksta ir patruliuojantis ekipažas, kai yra didelis gaisringumo pavojus, leidžiama į namus vykti budintiems tarnybiniais automobiliais. Didžiausias gaisro pavojus kyla dieną, kai saulė yra arčiausiai zenito. Naktį nesame turėję gaisrų“, – atvirauja T. Zaleckis.

Anuomet gaisrui gesinti trūko ir technikos, ir lėšų, tačiau miškininkai ir dabar puse lupų prasitaria, kad dar ne viskam užtenka pinigų. Kaip ir neaišku, kas turėtų išvalyti specialius šulinius nuo dumblo, jei staiga prireiktų imti vandenį iš Kuršių marių. Be to, planuojama panaikinti budinčiųjų postą Smiltynėje ir stiprinti bazę Kretingoje.

Gaisro atveju pagrindiniai gesinimo darbai ir jų koordinavimas gultų ant ugniagesių pečių. Visgi pagalbos ranką jiems pasiruošę suteikti ir pasienio pareigūnai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovas Giedrius Mišutis sako, kad kaip ir 2014-aisiais, taip ir dabar, pasieniečiai neliks abejingi ir pagalbą suteiks tiek ant žemės, tiek iš oro.

„Žinoma, kad pasieniečiai kiek leistų jų aprūpinimas, turimi resursai ir situacija, padėtų ir padeda gesinant gaisrus. Tai būtų ir VSAT sraigtasparnio panaudojimas žvalgybai iš oro. Beje, neseniai Baltarusijos pusėje įsiplieskus dideliam gaisrui ir ugniai pavojingai artėjant link Raigardo kontrolės punkto, kaip tik ir buvo panaudotas pasieniečių sraigtasparnis „Eurocopter“ tokiems tikslams. Pastaruoju metu Lietuvoje padidėjus gaisrų pavojui, dėl to visų VSAT rinktinių (jų visame Lietuvos pasienyje yra 5) vadai buvo specialiai organizavę pasitarimus su tų teritorijų ugniagesių struktūrų vadovais. Buvo derinama ir planuojama, kokie būtų pasieniečių veiksmai ir pagalba šiuo metu kylančių gaisrų atveju, kaip būtų bendradarbiaujama su ugniagesiais konkrečiose vietovėse, kaip panaudojama technika ir žmogiškieji resursai ir panašiai. Aišku, VSAT neturi specialios technikos gaisrams gesinti, tačiau svarbus yra pasieniečių atliekamas stebėjimas, buvimas atokiose vietovėse, kur jie pirmieji gali pamatyti ugnies židinius iki jiems išplintant. Buvo nemažai atvejų, kai pasienio regionuose ir atokiose vietose pasieniečiai pirmi pamatydavo ugnies židinius, parankinėmis priemonėmis imdavo juos gesinti iki atvykstant ugniagesiams“, – sako G. Mišutis.