"Velnio išmislas", sužavėjęs Martyną Jankų

Kiekvieną pavasarį į Nemuną išplaukdavo Bitėnų kaimo žvejai. Bitėnai pakvipdavo rūkytais žiobriais. Paskui laukdavai medininkų. Vaikystėje Martynas Jankus ištisas valandas stovėdavo Bitės ir Nemuno santakoje, su nuostaba ir baime žvelgdamas į lyčių grumtynes ir, sulaikęs kvėpavimą, klausydavosi besiliejančios, širdį veriančios dzūkų dainos. Tuomet dar nesuprasdavo šios dainos žodžių, bet suvokė jos skausmą ir gėlą. Šiandien papasakoti, kada ir kaip atsirado Martyno Jankaus meilė kalbai ir legendoms, paprašėme Mažosios Lietuvos tyrinėtojo, rašytojo Bernardo Aleknavičiaus.

- Kokie atrodė Bitėnai mažajam Martynui?

- Gimtuosiuose Bitėnuose jau nebuvo girdėti lietuviškų dainų.

Kai kurie bitėniškiai sakydavo, jog lietuviškai dainuoti - didelė nuodėmė, kad tai "velnio išmislas".

O tas "velnio išmislas" jį taip užbūrė, traukė ir viliojo, kad net nepajusdavo, kaip vakarais atsidurdavo prie Nemuno ir laukdavo pasirodančių medininkų.

Kada ant sielių barzdoti vyrai, pučiantys dūmus, užtraukdavo: "Pasvarscyk, antela, cykiai plūkiodama...", mažasis Martynas jau suvokė šios dainos žodžius, žinojo, kad ją dainuoja broliai, atskirti kitos valstybės siena, kuriems uždraustas gimtasis žodis, kur žmonės persekiojami ir tremiami į Sibirą, jeigu jų namuose žandarai suranda lietuviškų laikraščių ar knygų, ir jiems liko tik daina.

1933 m. nuotraukoje atpažįstami: Jurgis Jankus, Irena Tonaitė, Elzė Jankutė, Jurgis Tonas, Vanagaitis, Martynas Jankus, Jagomastas, Lidija Bajoraitė, Merčius Jankus, Ėdė Jankutė, Jagomastienė, Urtė Jankutė, Endrius Bajoras, Kristupas Jankus...

- Gal tada ir kilo mintis, kad tik daina gali išgelbėti tautą?

- Nors tuomet jis buvo dar vaikas, bet kaip tik todėl vėliau jis puolė rinkti Mažosios Lietuvos dainas, tikėdamas, kad ir šis kraštas atgims per dainą.

Nepaisant, kad jo pradinės mokyklos mokytojas, toks pat lietuvis, viešai tyčiojosi iš lietuviškų dainų.

Vienos pamokos metu Jankus su juo susiginčijo ir jo argumentai buvo stipresni.

O kai mokytojui pritrūko žodžių, jis Martyną išvarė iš klasės. Buvo pikta, bet jautė, jog nugalėjo. Tuomet davė sau žodį rinkti lietuviškas dainas. Ir rinko. Tiek surinko, kad net apie knygą pradėjo galvoti...

- Kas dar vaikystėje žavėjo Martyną Jankų?

- Vaikystėje jį žavėjo ne tik dzūkų daina, bet ir Rambyno apylinkių nuostabūs padavimai bei legendos. Martynas gėrėjosi savo gimtinės grožiu. Platus Nemuno slėnis, paslaptimis apgaubtas dunksojo senasis Rambynas. Visa tai spinduliavo protėvių dvasia.

- Protėvių dvasia - tai išlikusios krašto legendos?

- Martynas nakties žaibuose ne kartą žvelgė į Vertūliškių pusę, kur, pasak legendos, priešo apsupta liepsnose žuvo pilis su visa įgula. Žmonės kalbėjo, kad kiekvienais metais pilies žuvimo dieną ant Vertūliškių piliakalnio pasirodydavo būrelis raitelių. Kariai su visa ginkluote pastovėdavo ant piliakalnio, paskui neskubėdami nusileisdavo šlaitu žemyn ir išnykdavo.

Gali būti, kad jų laukdavo ir Martynas. Ilgai dar tikėjosi, kad kada nors išvys šiuos liepsnose žuvusius didvyrius...

- Nuostabaus grožio padavimais ir legendomis apipinta visa į Nemuną atsirėmusi Vilkyškių aukštuma.

- Martynui čia kiekvienas kauburėlis, daubelė, ežeriūkštis pažymėti legenda ar neįtikėtinu atsitikimu.

Per Vertūliškių daubą į Oplankio ežeriuką vinguriuoja Gilandė. Skuba, bėga upeliukas pro Gilandžių (Oplankio) piliakalnį, o jo čia jau laukia nauji padavimai.

Sakoma, kad senovėje Gilandžių pilyje gyvenęs kunigaikštis su kunigaikštiene, kurie turėję šešias dukras. Ypač graži buvusi vyriausioji Gilanda.

Daug jaunikaičių jos rankos maldavę, bet Gilanda delsusi, darželyje su sesutėmis rūtas prižiūrėjusi, graudžias ir ilgesingas dainas dainavusi.

Kartą Rambyno apylinkėse pasirodę svetimšaliai nužudę Gilandos tėvelius, sudeginę medinę pilį, o nepaklususi vergauti mergina nusiskandinusi pilies ežerėlyje.

Kartais dar ir dabar Joninių naktį Gilanda išbrendanti iš ežeriuko savo gimtųjų apylinkių aplankyti...

O štai ant Šarkalnių piliakalnio, anot padavimo, stovėjusią lietuvių pilį daugel metų narsiai gynę karžygiai. Klasta sumanę ją užgrobti kryžiuočiai galą gavę.

Klastingi priešų būriai, pasivertę gulbėmis, vis leidosi ir leidosi prie pilies sienų, o kai kurios nutūpusios ir pilies kieme.

Tačiau Skalvos krašto žmonės per virtinę metų gerai buvo pažinę kryžiuočių suktybes, todėl ir šią jų sugalvotą klastą greitai perpratę.

Tad pilies gynėjai pulkus gulbių giesmininkių iškapoję kardais. Tokiu būdu ne tik pilį, bet ir savo gyvybes išgelbėję...

Seniai seniai ant Šereiklaukio kalno stovėjusi kunigaikščio Šereikio pilis. Kitoje Nemuno pusėje, ant Kaukaro kalno, gyvenęs garsus karžygys Kaukaras ir turėjęs dukrą Eisuliną, nuo kurios vardo Kaukaro kalnas mūsų dienomis Eisuliais vadinamas.

Bitėnai. Martyno Jankaus spaustuvė.

- Ir Opstainiai apipinti gražiomis legendomis?

- Sakoma, kad praeityje čia didelio miesto būta. Kad šio gražaus ir turtingo miesto kunigaikštis turėjęs nuostabaus grožio dukrą Šelmytę ir kad jai su išrinktuoju švenčiant vestuves atstumtieji jaunikiai, susidėję su svetimšaliais plėšikais, puolę pilį.

Kovoje žuvęs Opstainių kunigaikštis ir jo žentas, Šelmytės vyras, o ją pačią meilės deivė Milda išvedusi ir paslėpusi kalne, kur ir dabar ji tebelaukianti išvadavimo.

Buvusio Opstainių miesto vietoje mūsų dienomis tik piliakalnis tebestūkso. Jį žmonės Opste, kartais Apste lig šiol tebevadina.

O apie nuostabiąją Šelmytę ir minėtą tragediją jau niekas neužsimena. Stovi piliakalnis Opstainių kaimo, Vilkyškių apylinkių pakraštyje, pro šalį vingiuoja mažas bevardis upelis.

Piliakalnio šlaitai statūs, viršuje - beveik apskrita apie 20 metrų skersmens aikštelė. Tai ir viskas, kas likę iš Opstainių miesto.

Štai kokios nuostabios Martyno Jankaus gimtosios apylinkės. Kaip nemylėsi šio krašto, kada kiekvienas žingsnis, kiekviena pėda tavo protėvių prakaitu suvilgyta, krauju apšlakstyta...

Martyno Jankaus medalis, sukurtas dailininko Motiejaus Narbuto 1981 m.

- Ar Martyną Jankų domino tik padavimai, susiję su lietuvių ir kryžiuočių kovomis?

- Jankus puikiai įsiminė savo kaimo seniokų pasakojimus apie tai, jog žiloje senovėje čia, prie Nemuno, gyvenę milžinai. O tų milžinų valdovas, kurio vardą Bitėnų kaimo seneliukai jau buvo pamiršę, turėjęs tris sūnus: Tilžaitį, Vilmantą ir Rambyną.

Gražūs, tiesūs kaip panemunės girių ąžuolai milžino sūnūs sutarę pasižmonėti pasaulyje.

Vaikščioję jie ištisus trejus metus. Sutartu laiku broliai grįžę namo. Tilžaitis parsinešęs tokį sunkų kalaviją, nuo kurio svorio net tėvo namų ąžuolinis stalas subraškėjęs.

Vilmanto dovana tėviškei buvo stebuklingas varpelis, kuris gresiant pavojui savaime pradėdavęs skambėti.

Ieškodamas, kuo praturtinti savo gimtinę, Rambynas nuklydęs į žuvėdų žemę ir, nuo akmens kalno nuskėlęs stambios uolos gabalą, užsivertęs ant pečių ir pargabenęs tėviškėn.

- Tai bus mūsų giminės aukuras dievams! - pasakęs jaunuolis.

Broliai, kiek paviešėję tėviškėje, vėl išsiskirstę. Tilžaitis kairėje Nemuno pusėje pasistatęs pilį, kurią pavadinęs Tilžės vardu, ir su savo sunkiuoju kalaviju narsiai gynęs šalį nuo priešų.

Vilmantas taip pat įsikūręs kairiajame Nemuno krante, netoli brolio, ten, kur mūsų dienomis stūkso Vilmanto kalnas, ir pilies bokštan įkėlęs stebuklingąjį varpelį.

Amžių tėkmėje sunykusi Vilmanto pilis, kažkur dingęs nuostabusis varpelis, ir jau niekas neišgirs jo skambesio.

O jauniausias milžino sūnus Rambynas savo pargabentą akmenį pastatęs dešinėje Nemuno pusėje, ant medžiais apaugusio kalno, ir pasakęs:

- Galingasis dieve Perkūne, priimk šią auką. Tegu nuo šios dienos šis akmuo tampa tavo aukuru. Jeigu kada nors pikta ranka jį palies, tegu kalnas nugrimzta Nemunan...

Rambynui tariant šiuos žodžius, dangų nusmelkę žaibai, nugriaudėjusi perkūnija.

Tai buvęs ženklas, kad dievas Perkūnas priima auką ir laimina kraštą.

Tuo metu įvykęs stebuklas: prie aukuro atsiradusios auksinės akėčios, auksinė žagrė ir sidabrinis lopšys.

Taip gimusi garsioji Rambyno šventovė, kuri netrukus šiame krašte neturėjo sau lygių.

Ėję žmonės į Rambyną nusilenkti Perkūnui ne tik iš Skalvos, bet ir Jotijos (Sūduvos), Nadruvos. Rambynas tapęs svarbiausia šventove.

Vaidilučių ir krivių prižiūrima šimtamečių ąžuolų paunksnėje rusenusi amžinoji ugnis, o žmonės gyvenę ramų ir laimingą gyvenimą.

Čia pat stovėjusi ir Rambyno pilis, kuri pavojaus metu glaudė šio krašto gyventojus.

Tik kunigaikščio Skriaudupio valdymo metais pilį vis dažniau ir dažniau pradėję puldinėti kryžiuočiai, bet paimti neįstengę.

Tuomet kryžeiviai griebęsi apgaulės. Sudarę melagingas paliaubas, jie iš pasalų nužudę kunigaikštį Skriaudupį ir padegę pilį.

Kunigaikščio Skriaudupio dukra, paslėpusi tėvo brangenybes, nusiskandinusi Nemune, o likę gyvi pilies gynėjai, nepaklusę vergauti atėjūnams, pasekę savo kunigaikščio dukros pavyzdžiu.

Panaši tragedija ištikusi ir Rambyno šventovę. Kurių vaidilučių nenužudė ir nepagrobė kryžiuočiai, tos su žyniais pabėgusios į Žemaitiją.

Bitėnai. Obeliskas, skirtas Martynui Jankui atminti.

- Ar minėtos legendos ir padavimai tėra grožinė literatūra, ar turi ir istorinį pagrindą?

- Jau ir rašytiniai šaltiniai rodo, jog 1276 m. skalvių pilį Ramigę sunaikino kryžiuočiai.

- Kodėl toks reikšmingas tautos sąmonėje Rambyno kalnas?

- Jeigu jau prisiminėme Rambyną, tai apie jį ir pakalbėkime. Šiose apylinkėse E. Gizevijus užrašinėjo lietuviškas dainas, papročius, vestuvių apeigas, padavimus ir legendas.

O kiek šio turto čia būta! O kokia nepasakota ir neužrašyta dalis dar nuskendo užmaršties jūroje!

Eduardas Gizevijus, rinkdamas archeologinę ir tautosakinę medžiagą, nuolat aplankydavo Rambyną.

Tiesa, Martynas ir pats nemažai apie šias vietas yra girdėjęs iš Bitėnų kaimo senolių. Atmena, kaip jie sakydavo, kad motinos sergančius vaikus nešdavo į Rambyną tikėdamosi, kad jie ten pasveiks. Ir pasveikdavo...

Ateidavo prie Rambyno aukuro ir jaunavedžiai deivės Laimos prašyti, kad ši suteiktų jiems palaimą ir darnų sugyvenimą.

Rambyno kalnas, žvelgiant nuo Bitės upelio žiočių.

- Ragainėje kunigavo ir pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.

- Jo parapijiečiai dar vis paslapčiomis plaukdavo per Nemuną ir Rambyne melsdavosi seniesiems lietuvių dievams.

Aišku, Martynas Mažvydas pykdavo, juos bardavo, bedieviais išvadindavo, o kartą net ir Prūsijos kunigaikščiui skundėsi, kad parapijiečiai gerokai nutolę nuo tikrojo Dievo. O Martynui Jankui, Rambynas buvo tarsi tikras dievas.

Po vestuvių su savąja Ane pirmiausia atėjo ant Rambyno ir čia davė amžiną priesaiką.

Nors pats Martynas buvo laisvamanis, bet Rambynas jam buvo šventa vieta su visa tautos istorija, su prosenių praeitimi, legendomis ir padavimais...

- Ar tiesa, kad būta ketinimų susprogdinti Rambyno aukurą?

- To siekė atėjūnas, Bardėnų kaimo gyventojas Švarcas, kuris 1811 metais sumanė minėtą aukurą susprogdinti. Tačiau vietinių išdavikų neatsirado. Teko Švarcui darbininkų ieškoti kitoje Nemuno pusėje.

Tačiau grįžkime prie legendos, prie kadaise milžinų valdovo sūnaus Rambyno pasakytų žodžių: "...jei kada nors pikta ranka jį (akmenį) palies, tegu kalnas nugrimzta Nemunan..."

Sieliai Nemune.

Kunigaikščio Rambyno ištarti žodžiai tapo kūnu. Griuvo kalnas. O netrukus užgriuvo žmones ir skausmingi kolonistų įstatymai, kuriais net vaikus mokyti mokyklose motinos kalbos buvo užginta.

Martynas, vaikystėje užkopęs ant Rambyno kalno, smerkdavo tokius tautos atskalūnus kaip Bitėnų mokytojas Endrikis Ventas, kuris viešai tyčiojosi iš savo protėvių kalbos ir kuris jau buvo ne lietuvis, bet kolonistų liokajus ir aklas jų įstatymų vykdytojas.