Vardai. Vytautas Povilas Šilas

1989 m. su kitais įsteigė Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, tapo jos pirmininku. Tarybai vadovauja iki šiol. Parengė "Vadovo po Mažąją Lietuvą" rankraštinį variantą, kuris nelegaliai buvo išleistas 1981, 1982 ir 1983 m. Jo pagrindu 1990 m. išleista knyga "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje" (su Henriku Sambora). V. Šilo iniciatyva buvo išleistas rotaprintu Lietuvos mokslininkų straipsnių rinkinys rusakalbiams skaitytojams "Žymūs Mažosios Lietuvos žmonės" (1989 ir 1993 m.). V. Šilas inicijavo LR Seimo nutarimus dėl Atmintinų dienų - lapkričio 30-osios - Mažosios Lietuvos prisijungimo (Tilžės akto), ir spalio 16-osios - Mažosios Lietuvos gyventojų genocido. Sudarė turistinį žemėlapį "Karaliaučiaus kraštas - etninė lietuvių ir prūsų žemė". Paskelbė daugiau kaip 150 straipsnių Mažosios Lietuvos tema. Nuo 2003 m. V. Šilui yra uždrausta įvažiuoti į Kaliningrado sritį.

Iš knygos "Po Mažąją Lietuvą"

Įsrutis

... senovės nadruvių (prūsų genties) gyvenvietė. Sugriovę nedidelę pilį, stovėjusią čia, kryžiuočiai pastatė savo - medinę. Lietuviai ją greitai sunaikino. 1336 m. kryžiuočiai pastatė naują - iš akmenų ir plytų, su keturiais bokštais. Pilis tapo komtūrijos centru. 1347 m. lietuviai ją vėl sunaikino. Atstatytą pilį 1370 m. paėmė Algirdas. 1409 m. Vytautas, irgi lietuvių kunigaikštis, pasiuntė Prūsijon savo brolį Žygimantą ir šis nusiaubė Įsručio apylinkes, paėmė daug belaisvių. 1457 m. Įsrutin įsiveržė lenkai.

Bažnyčią pastatė lietuvis

1525 m. Įsrutis tapo apskrities centru. 1583 m. gavo miesto teises ir herbą. 1530 m. gegužės 30 d. kunigaikščio Albrechto kvietimu Įsrutin atvyko kunigas Jonas Tartila, persekiotas Didžiojoje Lietuvoje dėl reformacijos idėjų. 1537 m. Tartilos pastangomis pastatyta bažnyčia, joje jis laikė mišias lietuvių kalba. Tai vadinamoji Liuterio kirchė. Po jos sugriovimo 1610-1612 m. pastatyta nauja. 1912 m. bažnyčios bokštas įgavo barokinį pavidalą. XX a. pradžioje lietuviškos mišios dar buvo laikomos du kartus per metus. Po gaisro 1976 m. (ten buvo sandėlis) kirchė buvo nugriauta. Iki tol buvo geros būklės, tik be bokšto.

Lietuvių veikla

Dar XVI a. Įsrutyje ėmė ryškėti lietuviška veikla. Čia gimė ir gyveno daug kultūros veikėjų.

Apie 1624 m. gimė talentingas lietuvių poetas Merkelis Švoba, kuris vėliau mokėsi Karaliaučiaus universitete. Duomenų apie jį liko labai mažai.

1625-1653 m. kunigavo V. Fojerštokas, bendradarbiavęs su M. Rėza leidžiant Dovydo psalmes, kurias išvertė Bretkūnas. Vėliau kartu su kitu Įsruties kunigu rengė lietuvišką dainyną (religinį). Fojerštokas skaitė pamokslus lietuviškai.

1831 m. kovo 11 d. čia gimė vokiečių rašytojas Ernstas Vichertas, be kita ko, parašęs "Lietuviškas istorijas".

1867 m. sausio 18 d. gimė religinių kūrinių autorius, vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Berentas. 1719 m. buvo išrinktas arkipresbiterisu - evangelikų "vyskupu". Mirė ir palaidotas Įsrutyje 1737 m. Didžiausias jo darbas - Kvanto Biblijos vertimas ir jos lietuviška prakalba.

Apie 1700 m. įsrutiškis vyskupas Jokūbas Perkūnas (gimė 1668 m. Išdaguose, mirė 1711 m. Įsrutyje) sudarė lietuvių-vokiečių žodyną.

1727 m. Įsrutin persikėlė religinių dainų vertėjas A. H. Piligrimas (1702-1757), kunigavo Įsrutyje iki mirties. Čia ir palaidotas.

1852-1862 m. Lietuvių ulonų pulko pamokslininku tarnavo Vilhelmas Merlekeris. Jis išvertė ir išleido keletą lietuviškų religinių dainų.

Nuo 1869 m. Įsrutyje, mokykloje, dirbo Liudvikas Pasargė - publicistas, poetas ir vertėjas, Kristijono Donelaičio talento gerbėjas. Jis parašė ir išleido keletą knygų apie Mažąją Lietuvą, pavyzdžiui, "Iš baltų krašto" (1878 m.). 1894 m. į vokiečių kalbą išvertė ir su paaiškinimais išleido K. Donelaičio "Metų laikus". Žinių pagrindus gavo iš F. Kuršaičio. Įsikūręs Karaliaučiuje, dirbo juristu.

Lietuviška veikla suaktyvėjo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Čia gyvenę lietuviai skaitė Tilzite (Tilžė) ir kitur leistą lietuvišką spaudą, čia atvykdavo lietuvių veikėjai.

Po Pirmojo pasaulinio karo įsrutiškis lietuvis F. Boželaitis su kitais įsteigė Lietuvių draugiją (Mažosios Lietuvos) ir jai vadovavo. Susirinkimuose kalbėjo ir dainavo lietuviškai. Čia veikė ir Prūsų lietuvių draugija.

Prie Įsruties pilies, šalia kelio, stovi paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, su užrašu ant postamento "Žuvusiems draugams" (žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą). Pulko istorija tokia: 1717 metais buvo įkurtas lietuvių dragūnų pulkas Nr. 1, kurį šefavo princas Albertas. Pulko eskadronai buvo Tilžėje (Sovetsk), Ragainėje (Neman), Pilkalnyje (Dobrovolsk), Stalupėnuose (Nesterov), Geldapėje (Goldap, Lenkija), Įsrutyje, - visur skambėjo lietuviškos raitelių dainos.

Kampsvykiai

Miesto rytiniame pakraštyje buvo Kampsvykių gyvenvietė. Žinoma, kad 1275 m. kryžiuočiai Ungurupės pakrantėje užėmė stipriausią nadruvių tvirtovę Kamenisvike. Taip buvo galutinai nukariauta Nadruva. Tik nedaugelis nadruvių pasidavė kryžiuočiams. Dauguma persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tinkamos vietos piliai Kampsvykiuose nėra, tačiau kylant prieš Ungurupės srovę, už 2 km, dešiniajame krante, Tamavos kaime (vok. Tammowischken,), netoli nuo Pisos upės, yra piliakalnis, vokiečių vadintas "pagonių tvirtove". Gali būti, jog čia ir stovėjo garsioji Kamenisvike.

1404 m. minimas čia buvęs dvaras. 1409 m. lietuviai nusiaubė šiuos kraštus, o 1413 ir 1420 m. šaltiniuose randame, kad Ordinas reikalauja iš Vytauto grąžinti belaisvius, paimtus Tamavoje."

(V. Šilas, H. Sambora, "Po Mažąją Lietuvą", 1983 m.)

Iš knygos "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai"

Fotografas R. Minzlof. Tilžė, 1898 m.

Lietuvininkai - nuo 1260 m.

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau "Prūsijos kronika" (1510-1530). Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę.

Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais. Dar apie 1260 m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai.

Kai 1260 m. liepos 13 d. Durbės kautynėse lietuvių kariuomenė sutriuškino Livonijos ordiną, prūsai ir pavergtieji vakariniai lietuviai ėmė rengti sukilimą (Didįjį prūsų sukilimą), prasidėjusį 1260 m. rugsėjo 20 d. Jam vadovavo notangas Herkus Mantas. Iš pradžių sukilimą rėmė Lietuvos ir Sūduvos kunigaikščiai. 1265 m. sukilėliai pavargo. Negavo pagalbos ir iš Lietuvos, kur buvo nužudytas Treniota (1265 m.) ir prasidėjo kovos dėl kunigaikščio sosto. Sukilimas truko dar 9 metus, o 1274 m. buvo žiauriai numalšintas. Herkus Mantas žuvo. Pačius narsiausius Pagudės vyrus kryžiuočiai išžudė, moteris ir vaikus išvedė vergijon. Kai kurie bartai pasitraukė į D. Lietuvą, kadangi nenorėjo vilkti jungo. Traidenis juos apgyvendino Gardino, Slonimo bei Volkovysko apylinkėse.

Apie 1289 m. įsitvirtinę kairiajame Nemuno krante, kryžiuočiai ėmė pulti jauną, dar nespėjusią suvienyti visų lietuvių žemių, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Lietuvos kunigaikščiai narsiai priešinosi kryžiuočių agresijai. 1345-1370 m. lietuviai 31 kartą brovėsi į Ordino valdas.

Žūtbūtinė kova

Nuo atsakomųjų LDK kariuomenės atakų Ordinas jautėsi saugesnis tik prūsų žemėse. Čia jau XIII a. viduryje ėmė kurtis vokiečių feodalų ir vyskupų dvarai. O Skaluvoje ir Nadruvoje (būtent, vakarinėse lietuvių, ne prūsų žemėse) buvo nuolat kariaujama, todėl kolonistai negalėjo čia kurtis. Iki pat Žalgirio mūšio (1410) vyko žūtbūtinė kova. Ir tik po Melno taikos (1422), padalijusios lietuvių žemes į dvi dalis, Mažojoje Lietuvoje atsirado Ordino dvarų, ėmė kurtis miestai.

LDK valdovai turėjo dar vieną progą atgauti M. Lietuvą, bet, deja, ja nepasinaudojo. Nepatenkinti Ordino valdžia bajorai ir vyskupai 1454 m. pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę, Ordinas kariavo su lenkais net 13 metų. Tik pasirašius Torūnės taiką (1466), jam teko atiduoti lenkams Pavyslį su Pamede, Pagudę ir Varmę, o sostinę iš Marienburgo perkelti į Karaliaučių. Lietuviai šiame kare nedalyvavo ir nieko iš jo nelaimėjo.

Litauen - iki 1846 m.

Paskutinis Ordino magistras Albrechtas 1525 m. panaikino Ordino valstybę ir, prisiekęs Lenkijos karaliui bei LDK kunigaikščiui Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę, įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Albrechtui skleidžiant reformaciją, pagaliau atsirado sąlygos lietuvybei Prūsų Lietuvoje stiprėti. Buvo sudarytos (1525) lietuvių apskritys. Nuo 1600 m. jos vadinamos Lietuvos provincija arba tiesiog Litauen - Lietuva. Į Lietuvos provinciją pateko ir sulietuvėjusios šiaurės Bartos bei šiaurės Notangos žemės. Mažąją Lietuvą Prūsijos valdžia iki 1846 m. vadino Litauen, vėliau ir jai buvo taikomas Ostpreussen - Rytprūsių vardas.

Grynoji kalba

Lenkėjančioje Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba viešai beveik nebuvo vartojama, o Mažojoje Lietuvoje ji dar ilgai išliko teismuose, valdžia įsakymus leido tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis. F. Tecnerio duomenimis, 1901 m. dešimtyje lietuviškų apskričių ir "grynai vokiškose srityse" valdžios potvarkiai vis dar skelbiami vokiečių ir lietuvių kalbomis. XVIII a. viduryje visoje Rytų Prūsijoje veikė 1700 parapinių mokyklų (iš jų tik 400 grynai vokiškų). Iki 1873 m. M. Lietuvoje lietuvių vaikai buvo mokomi lietuvių kalbos. 1800 m. veikė nemažai lietuviškų mokyklų: Gumbinės apskrity - 58, Įsruties - 127, Tilžės - 82, Ragainės - 89 (plg. Klaipėdos apskrity - 85). Vokiečių statistikos duomenimis, 1864 m. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose iš 17 160 lietuvių mokinių tik 4 920 mokėjo ir vokiškai.

Beveik visose krašto parapijose vyko lietuviškos pamaldos ir tik vienur kitur - vokiškos. Prieš 1710 m. marą tik ponai, prievaizdai, valdininkai ir labai nedaug valstiečių buvo vokiečiai.

Lietuvių kultūros centras ilgai buvo Karaliaučius, o vėliau, XIX a., - Tilžė. M. Lietuvoje pasirodė pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo "Katekizmas" (Karaliaučius, 1547), pirmoji lietuvių kalbos gramatika - Danieliaus Kleino (Karaliaučius, 1653). M. Lietuvos XVI - XVII a. raštai vertingi dėl kalbos grynumo.

Karalystėje Prūsos

1618 m. Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo kurfiurstija. Nusikračiusi lenkų vasaliteto (1660), Prūsija buvo paskelbta karalyste (1701). Sostine tapo Berlynas. Popiežius nepripažino protestantiškosios Prūsijos teisių į kryžiuočių užkariautas žemes. Norėdamas pabrėžti valdžios ryšį su senaisiais krašto gyventojais, būsimasis karalius Frydrichas Vilhelmas I skubėjo parodyti savo dėmesį prūsams ir lietuvininkams. Todėl karūnavimas įvyko ne Berlyne, o Karaliaučiuje. Jo metu karaliui buvo įteiktas iždo lėšomis išleistas "Naujasis testamentas" lietuvių kalba. Dalis "Naujojo testamento" tiražo buvo kitaip apipavidalinta, su tokia paantrašte: "Lietuvininkams tiek karalystėje Prūsos, tiek ir Didžiojoje Lietuvoje."

Dėmesys lietuvininkams, deja, buvo propagandinis ir todėl trumpalaikis. Kaip ir Ordino laikais, vėl buvo pabrėžiamas skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių. Lietuviai tegalėjo būti žemdirbiai ir gyvulių augintojai (daugiausia lažininkai). Įstatymai draudė lietuviams naujakuriams naudotis miestiečių teisėmis, verstis prekyba, mokytis amatų. Lietuviams tarnams buvo įsakyta mokėti mažesnes algas.

Po maro - 23 000 kolonistų

Pirmą kartą M. Lietuva buvo stipriai vokietinama po baisaus 1709-1710 m. maro, kai ištuštėjo net 8 411 sodybų ir mirė apie 160 tūkst. lietuvių (t. y. apie 54 proc. krašto gyventojų). Po maro valdžia atkėlė apie 23 000 kolonistų, daugiausia vokiečių, ir suteikė jiems visokių lengvatų (pvz., lietuviai baudžiavą ėjo 5-6 dienas, o kolonistai - tik 1-2). Kad nesulietuvėtų, kolonistams buvo uždrausta mokytis lietuvių kalbos. Be to, 1739 m. Brandenburgo ministras Kunheimas sudarė slaptą planą, kaip vokietinti lietuvius - vokiškai jie turėję pramokti iš mažens!

Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos (1772.08.05 susitarimu) Prūsija paėmė iš Lenkijos Pavyslį bei Varmę ir kartu su Brandenburgu suliejo į vieną valstybę - Prūsiją. M.Lietuvą vėl užplūdo kolonistai. Lietuviai ir toliau buvo vokietinami, engiami. Lietuvių valstiečių žemės sklypai buvo nuolat mažinami, iš jų buvo iškeldinami lietuviai, o 1833 m. įsaku nusigyvenusių lietuvių ūkius galėjo pirkti tik vokiečiai. Lietuvius vengdavo skirti valdininkais.

Nutautinimo planas

O. Bismarkui 1862 m. tapus Prūsijos kancleriu, pradėta planingiau kolonizuoti ir vokietinti Rytų Prūsiją. Tam buvo įsteigtas slaptas 160 milijonų markių kolonizacijos fondas. Imta išpirkti žemę iš nevokiečių. Ekonominę paramą, socialines lengvatas fondas teikė tik lietuviams, atsisakiusiems savo tautybės. Tokia tendencija sustiprėjo po 1871 m. Prūsijos karo su Prancūzija, kai Prūsija galutinai sujungė visas vokiečių žemes ir gavo Vokietijos imperijos vardą. Lietuvių kalbą imta guiti iš teismų, valdžios įstaigų, bažnyčių. 1865 ir 1872 m. švietimo ministro įsakymais lietuvių kalba imta drausti mokyklose, 1873 m. ja jau nebebuvo mokoma.

Atgimimas

XIX a. antrojoje pusėje visai lietuvių tautai buvo susidariusi reali nutautėjimo grėsmė. Vilniaus krašto lietuviai vis labiau lenkėjo. M. Lietuvos lietuviai vokietėjo. Padėtis itin pablogėjo 1865 m. caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių kalbą mokyklose. Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu lietuviškas knygas D. Lietuvai imta spausdinti M. Lietuvoje. 1865-1904 m. čia išleista 1 840 leidinių beveik 5,5 mln. egz. tiražu. Caro žandarų persekiojami knygnešiai gabeno spaudą į D. Lietuvą.

Lotyniškomis raidėmis leista lietuviška spauda neturėjo įtakos M.Lietuvos lietuviams. Jie buvo įpratę skaityti gotiškomis raidėmis leidžiamą tautiškai santūrią spaudą. Negana to, juos palaikė valdžios prasimanymas, jog lietuvių liberalai, susidėję su lenkais (t. y. su D. Lietuvos lietuviais), norį Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir atiduoti ją Rusijai. Valstiečiams tai atrodė didelė blogybė, todėl jie vengė patriotinės spaudos. Be to, daugelis M. Lietuvos lietuvių inteligentų buvo gana abejingi savo liaudies vokietinimui.

Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje radosi inteligentų, kurie bandė ginti ir palaikyti lietuvybę. 1885 m. Tilžėje įkurta "Birutės" draugija, filosofo ir rašytojo Vydūno kūriniai ir jo įsteigta Tilžės giedotojų draugija (1895-1935) žadino M. Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę.

Deja, prasidėjusį M. Lietuvos lietuvių tautinį atgimimą nutraukė I pasaulinis karas.

1915 m. tremtis

Daug vyrų buvo pašaukta į Vokietijos kariuomenę. 1914 m. rugpjūčio mėn. pro Geldapę ir Stalupėnus įsiveržė carinės Rusijos kariuomenė ir užėmė Mažąją Lietuvą iki Labguvos, Vėluvos ir Girdavos. Vokietija nubloškė ją už Nemuno. Rugsėjo mėn. Rusijos armija kontratakavo, užėmė teritoriją beveik iki Ragainės ir Įsruties ribos ir išlaikė ją iki 1915 m. vasario 7 d. Kraštas buvo nusiaubtas, daugelis sodybų apiplėšta. Lapkričio mėn. karinė valdžia ėmė tremti į Rusijos gilumą nepasitraukusius civilius gyventojus: daugiausia senius, moteris ir vaikus. Žmones gaudė taip kaip stovi, būriais varė iki artimiausių stočių ir iš ten, dažniausiai per Šiaulius, o kartais per Vilnių, gabeno toliau. Dėl sunkių sąlygų per 10 mėnesių mirė beveik 15-20 proc. tremtinių, dauguma iš jų buvo maži vaikai (buvo moterų, kurios palaidojo po 3-4 vaikus). Daugiausia lietuvininkų pateko į Simbirsko (dabar Uljanovskas) guberniją (1500 asmenų), Baškirijos Buzuluko rajoną (1274 asmenys), į Orenburgo, Samaros, Irkutsko gubernijas.

Kartu su kitais buvo išvežtas ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Martynas Jankus su šeima.

Versalis

Lemtinga situacija susidarė 1919 m. Versalio taikos konferencijoje. Lenkijos atstovas R. Dmovskis ten pareiškė, kad Lietuva nepribrendo valstybingumui, ir reikalavo ją prijungti prie Lenkijos. Dmovskis su prancūzų atstovu Klemanso iškėlė Rytprūsių pasidalijimo klausimą. Jie siūlė Gumbinę su Įsrutimi prijungti prie Lenkijos, Karaliaučių paskelbti laisvu miestu, o likusią dalį atiduoti būsimai marionetinei, nuo Lenkijos priklausomai Lietuvai.

Dar nepripažintos Lietuvos delegatai, vadovaujami A. Voldemaro, reikalavo, be Klaipėdos ir Šilutės apskričių, prie Lietuvos prijungti taip pat ir Ragainės, Tilžės, Pakalnės (Gastų), Labguvos, Pilkalnio, Stalupėnų, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos, Darkiemio ir Geldapės apskritis maždaug su 0,6 mln. gyventojų. Į ją nebuvo atsižvelgta.

Rytprūsiai tada nebuvo padalyti. Buvo pasitenkinta atidavus lenkams išėjimą prie jūros - koridorių. Taip Rytprūsiai vėl buvo atskirti nuo Vokietijos. Vokiečiams buvo paaiškinta, kad tai nėra germanų žemės, o tik kolonija.

Versalio taikos sutarties 39 straipsniu iš Vokietijos buvo atimtas Klaipėdos kraštas, tačiau Lietuva jo negavo. Jį perėmė Prancūzija, numačiusi tokiu būdu priversti Lietuvą tenkinti Lenkijos pretenzijas.

Potsdamas

1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos komunikatas užfiksavo Rytų Prūsijos padalijimą tarp TSRS ir Lenkijos. Po 14 dienų šį pasidalijimą patikslino - patvirtino TSRS ir Lenkijos sutartis, kuria ir Geldapės sritis buvo priskirta Lenkijai. Lenkijai atitekusiose šiaurinėse ir vakarinėse prūsų žemėse lenkų tuomet buvo nedaug: 1950 m. surašymo duomenimis, tik 19,7 proc. lenkų buvo vietiniai, kiti atsikėlė iš kitur, pvz., iš Vilniaus krašto.

Prieš Rytų Prūsijos operaciją raudonosios armijos daliniuose buvo aiškinama, kad reikės išvaduoti senąsias lietuvių žemes, kurias vokiečių grobikai 700 metų engė, ir jos bus grąžintos Lietuvai. Likus 3 dienoms iki puolimo, apie tai jau nebebuvo kalbama.

Vilniaus universiteto vadovybė pavedė specialistų grupei (geografams K. Bieliukui, V. Gudeliui ir kitiems) per du mėnesius parengti žemėlapį su lietuviškais vietovardžiais ir vandenvardžiais. Buvo skubiai nubraižyti 1:400 000 ir 1:200 000 mastelių žemėlapiai, bet prieš Klaipėdos puolimą grupė sužinojo, kad jų darbo jau nereikia.

1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas RTFSR ir pavadintas Kaliningrado sritimi. Miestų ir gyvenviečių vietovardžius keitė iki 1947 m. Su lietuviais dėl to nebuvo tariamasi.

Į Kaliningrado sritį 1946 m. atvyko persikėlėliai iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko, sričių.

Kaliningrado srityje 1949-1951 m. dirbo archeologų ekspedicija iš Maskvos. Mokslininkai buvo sąžiningi ir nerado to, ko nebuvo (slavų pėdsakų), jie priėjo išvadą: visą I tūkstantmetį ir iki XIII a. pradžios čia gyveno ta pati labai aukštos materialinės kultūros baltų giminė.

Nūdienos lietuviams tas kraštas brangus

... nes ten išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški eilėraščiai, ten įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, ten pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, ten atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis, ten vaikščiojo J. Bretkūnas, M. Mažvydas, M. Švoba, D. Kleinas, L. Rėza, K. Donelaitis, I. Kantas, M. Pretorijus, V. Kalvaitis, M. Jankus, Zauniai, Vydūnas, E. Jagomastas, tai yra MAŽOSIOS LIETUVOS žemė.

(V. Šilas, H. Sambora, "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai", 1990 m.)

 se18-2,3,4,a - (prie skyrelio "Iš knygos "Po Mažąją Lietuvą") se18-5 (prie "Iš knygos "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai") (Fotografas R. Minzlof. Tilžė, 1898 m.)

GARSIAUSI ĮSRUTIES LIETUVIAI

* JONAS TARTYLA. Kunigavo 1536-1537 m., pastatė bažnyčią, pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba.
* MERKELIS ŠVOBA. Gimė Įsrutyje 1624 metais.
* VALENTINAS FOJERŠTOKAS. Kunigavo 1626-1653 m.,rengė lietuvišką giesmyną.
* JONAS BERENTAS. Gimė 1667 m. sausio 18 d. Religinių leidinių redaktorius ir vertėjas.
* ADOMAS HENRIKAS PILIGRIMAS. Kunigavo 1727-1757 m. Vertė religinius raštus.
* VILHELMAS MERLEKERIS. Kunigavo 1852-1862 m. Lietuvių ulonų pulko pamokslininkas.
* LIUDVIKAS PASARGĖ. Nuo 1869 m. dirbo Įsruties mokykloje. Publicistas, poetas, vertėjas.
* MAKSAS LAURIŠKUS. Gimė 1876 m. vasario 18 d. Lietuvių kilmės vokiečių kompozitorius.

Pagal Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygą "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai".