"Užmirštasis" klaipėdietis - Otto Biotcheris

Tęsinys. Pradžia 2018 08 11

"Vakarų ekspresas" domisi toliau: kuo Lietuvos valstybei nusikalto Klaipėdos direktorijos pirmininkas Otto Biotcheris?

- Dar kartą skaitytojams priminkite, kodėl antrajam pokalbiui herojumi pasirinkote Otto Biotcherį?

- Kaip jau minėjau, daugumos dabartinių klaipėdiečių reakcija išgirdus šį vardą būtų tokia: o kas tas Biotcheris?

Šiandieninėje Klaipėdoje mažai kas susiję su laiku, kai kraštas autonomijos teisėmis įėjo į Lietuvos Respublikos sudėtį, o tie krašto sluoksniai ir jų lyderiai, kurie priešinosi centro valdžios pastangoms integruoti kraštą į Lietuvos valstybę, daugiau mažiau yra išlikę tik istorikų ir muziejininkų atmintyje.

- Ar gubernatoriui Antanui Merkiui pavyko išgauti iš Otto Biotcherio įsipareigojimų, užtikrinančių Lietuvos interesus krašte dar prieš jį paskiriant direktorijos pirmininku?

- Jokių konkrečių pažadų gubernatoriui O. Biotcheris nedavė. Pavyzdžiui, į principinės svarbos klausimą, ar valdininkais krašte bus skiriami asmenys, nemokantys abiejų oficialių kalbų, kandidatas į direktorijos pirmininkus atsakė, jog krašto teisėjams tokie reikalavimai negali būti taikomi. Kitaip sakant, teisėjams, kurių dauguma buvo Vokietijos piliečiai, Statuto normos dėl kalbų lygiateisiškumo krašte neturėjo būti taikomos. Nei O. Biotcheris, nei juo labiau Seimelio daugumos lyderiai kategoriškai nesutiko į direktorijos sudėtį įtraukti ir vieną lietuvių atstovą.

- Ir vis dėlto už kelių dienų O. Biotcheris tapo direktorijos pirmininku!

- Taip. 1931 m. sausio 8-ąją, kai iki Tautų Sąjungos Tarybos 62-osios sesijos buvo likę mažiau nei dvi savaitės, A. Merkys oficialiai paskelbė apie naujos krašto direktorijos sudarymą, kurios sudėtyje, be pirmininko O. Biotcherio, buvo ir du Seimelio vokiečių daugumos partijų atstovai - Tautos partijos narys, pastorius Jurgis Puodžius ir Ūkio partijos narys Otto Žygaudas. Taip baigėsi speciali operacija "Direktorijos pirmininkas Otto Biotcheris".

Remdamasis dokumentais šiandien įrodyti negalėčiau, bet turiu rimto pagrindo įtarti, jog šios operacijos architektas buvo įsikūręs Parko gatvėje, Vokietijos generaliniame konsulate.

Gubernatoriui beliko guostis, jog visi trys direktorijos nariai mokėjo abi oficialias krašto kalbas. Bet tai buvo menka paguoda.Po krašto įjungimo į Lietuvos sudėtį, tai buvo pirma grynai "vokiška" Klaipėdos krašto direktorija. Nenuostabu, kad sausio 13 d. Seimelis pareiškė jai pasitikėjimą.

Džiaugėsi visi, tiesa, trumpai, Oficiozinis "Lietuvos aidas" ta proga reiškė pasitenkinimą, kad Klaipėdos krašte pavyko nugalėti įvairias "neesmines kliūtis" direktorijos sudarymo kelyje, Lietuvos diplomatai skubėjo raportuoti valstybių signatarių sostinėse, esą problemų Klaipėdos krašte nebeliko, ten sudaryta Seimelio pasitikėjimą turinti direktorija. Vokietijos generalinis konsulas ir Seimelio dauguma galėjo kelti šampano taures, švęsdami kol kas rimčiausią pergalę kovoje su gubernatoriumi A. Merkiu.

- Ir kokia gi buvo O. Biotcherio vadovaujamos direktorijos politika?

- Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtoja Petronėlė Žostautaitė savo laiku rašė, esą ši direktorija greitai pasidavė Seimelio daugumos partijų įtakai. Pastebėsiu, nauja direktorija atitiko Seimelio partinę sudėtį, todėl ji ne pasidavė, o vykdė politiką, kuri atitiko Seimelio daugumos partijų, jų rinkėjų, interesus. Ji paprasčiausiai vykdė Seimelio daugumos partijų pažadus, duotus savo rinkėjams.

Nemaža dalis krašto gyventojų būtent tokios politikos ir tikėjosi.

Visai kitaip O. Biotcherio direktorijos politika atrodė žiūrint iš Kauno.

Netrukus Lietuvos Vyriausybė susidūrė su atviru gubernatoriaus institucijos ir centro valdžios interesų krašte ignoravimu.

Nauja direktorija, stipriai remiama Seimelio, į politikos užribį bandė nustumti iki tol įtakingiausią krašte asmenį - Antaną Merkį! Pastarasis šias permainas priėmė labai asmeniškai - gubernatorius jautėsi apgautas, apžaistas šachmatų partijoje, kurią jis manėsi žaidęs baltomis figūromis.

Kurį laiką stebėjęs O. Biotcherio direktorijos veiklą, jau 1931 m. pabaigoje A. Merkys padėtį krašte įvertino lakoniškai - Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte tampa "iliuzinis". Iškalbingas pareiškimas, tiesa?

- Ar krašto gyventojai palaikė naujos direktorijos politiką?

- Priekaištų O. Biotcherio direktorijai toliau nevardinsiu, nes tai būtų tik tradicinis "lietuviškojo požiūrio" pakartojimas. Vietoje to dar kartą priminsiu - nemaža dalis krašto gyventojų, tarp jų ne tik nelojali Centro valdžiai, bet ir politiškai neangažuota klaipėdiečių dalis, palaikė ir pritarė naujos direktorijos politikai.

Jų nuomone, direktorijos pirmininkas darė tai, ką ir privalėjo daryti - gynė krašto interesus, visų pirma rūpindamasis krašto gyventojų gerove, jų interesais.

Kone metus viskas vyko sklandžiai, be didesnių sukrėtimų. Tokia padėtis tęsėsi iki O. Biotcheriui ir Vokietijos generaliniam konsului Klaipėdoje Otto Toepke nuo pirmos sėkmės neapsisuko galva. Ir tada atsitiko tai, ką galėčiau prilyginti aviacinės bombos sprogimui Klaipėdos senamiestyje.

- Ką turite galvoje?

- Prieš grįžtant prie "bombos", priminsiu - 1931 m. gruodžio pradžioje užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui teko pripažinti - derybose su Klaipėdos konvencijos signatarėmis dėl Statuto interpretacijos Lietuvos diplomatija priėjo liepto galą, kapituliacija neišvengiama, tai tik laiko klausimas.

Nuo antros kapituliacijos Lietuvą galėjo išgelbėti tik stebuklas.

Ir... stebuklas įvyko. Tai atsitiko Pagėgių geležinkelio stotyje 1931 m. gruodžio 20 d. rytą.

Tą sekmadienio rytą Lietuvos geležinkelių policijos Klaipėdos nuovados Pagėgių stoties vyr. policininkas pavarde Každailis atkreipė dėmesį į asmenį, kuris muitinėje aiškinosi buvęs Berlyne, tačiau su savimi turėjo tiktai sienai pereiti kortelę, suteikiančią teisę jos savininkui vykti per Lietuvos ir Vokietijos sieną 10 kilometrų atstumu (į abi puses).

Kadangi kelionei į Berlyną buvo reikalingas užsienio pasas bei išvykimo viza, policininkas nusprendė patikrinti minėto asmens dokumentus. Paaiškėjo, kad sienos kirtimo tvarką pažeidė iš Vokietijos į Lietuvą grįžtantis Klaipėdos krašto Seimelio narys Nickel (Nikas) Baltramiejus.

Gal šis iš esmės nereikšmingas epizodas ir būtų pasibaigęs įspėjimu, blogiausiu atveju bauda Seimelio nariui, jei šis nebūtų nusprendęs susireikšminti. Galima tik įsivaizduoti pasienio policininko Každailio nuostabą skaitant N. Baltramiejaus išdidžiai jam įteiktą gruodžio 17 d. Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje O. Toepke Seimelio nariui išduotą specialų leidimą, kuriame nurodoma, jog "Lietuvos pilietis, Klaipėdos krašto gyventojas Baltramiejus iš Vilkyškių (...) važiuoja vesti svarbių derybų su vokiečių vyriausybės įstaigomis Berlyne svarbiais vokiečių interesams klausimais", prašant Reicho įstaigas "leisti šiam piliečiui pereiti sieną ir šiaip visame kame padėti".

Greičiausiai N. Baltramiejus buvo šventai įsitikinęs, jog išvydęs jo pateiktą leidimą Lietuvos pasienio policijos pareigūnas atiduos jam pagarbą... Vietoje to Seimelio narys buvo pakviestas į apklausą, kurios metu jam teko plačiau paaiškinti apie Berlyne vykusias derybas.

- Dar vienas "pamirštas" klaipėdietis?

- Nikas Baltramiejus, gimęs 1879-ųjų rugpjūčio 19-ąją, Lietuvos pilietis, lietuvių tautybės, evangelikų tikėjimo, vedęs, ūkininkas, turintis 32 ha ūkį, gyvenantis Vilkyškių kaime, Pagėgių apskrityje, Žemės ūkio partijos frakcijai priklausantis seimelio narys. Gal šiandien niekas jo ir neprisimintų, tačiau po Kalėdinio apsilankymo Berlyne šio Klaipėdos krašto gyventojo pavardė netrukus sumirgėjo Europos laikraščiuose.

- Bet prie ko čia Otto Biotcheris?

- Tardymo metu paaiškėjo, jog minėtą Vokietijos generalinio konsulo leidimą N. Baltramiejui išrūpino direktorijos pirmininkas O. Biotcheris, žadėjęs, jog Vokietijos generalinis konsulas viskuo pasirūpins, tad jam nereikės nei užsienio paso, nei išvykimo vizos. O į Berlyną seimelio narys vyko... norėdamas išrūpinti Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje lengvatas kiaulių importui ar tai iš Lietuvos, ar tai iš Klaipėdos krašto. Pagirtinas siekis, tačiau toli peržengiantis seimelio nario kompetencijos ribas.

Tardytojai sužinojo ir daugiau įdomių dalykų. Pasirodo, prieš išvykstant, O. Biotcheris ir N. Baltramiejus ėmėsi visų atsargumo priemonių, stengdamiesi nuslėpti savo kelionę nuo gubernatoriaus.

Gruodžio 18 d., atvykus į Berlyną, prie jų prisijungė dar vienas seimelio atstovas James Gubba. Negaišdama laiko ši trijulė apsilankė Reicho užsienio reikalų ir maitinimo ministerijose, kur derėjosi dėl žemės ūkio produktų ir kiaulių eksporto iš Klaipėdos krašto į Vokietijos rinką padidinimo. Esą, kokie gali būti priekaištai?! Juk stengiamės ir Lietuvos ir Klaipėdos krašto labui!

Būtų galima sutikti su tokia logika, tačiau neišvengiamai kilo keli klausimai. Pvz., jei taip ir buvo, kodėl reikėjo laikytis tokios konspiracijos prieš išvykstant į Berlyną? Jei tikrai norėta padidinti eksportą iš krašto į Vokietijos rinką, tam buvo labai palankus laikas, tik reikėjo važiuoti ne į Berlyną, o į Kauną ir ten su URM atstovais tartis, kaip išmušti iš Vokietijos papildomas eksporto kvotas artėjančiuose Lietuvos - Vokietijos prekybos derybose!

Įtarimai Kaune dėl vizito į Berlyną tikslų dar padidėjo, kai trijulė ėmė painiotis savo parodymuose. Vienu atveju jie aiškino į Berlyną vykę privačiais, kitu - valdiškais reikalais. Netrukus atsakymas į šį klausimą buvo gautas, paaiškėjus, jog už direktorijos pirmininko vizitą į Berlyną sumokėta iš direktorijos kasos. O už privačius vizitus valdiškais pinigais nemokama! Taigi, į Berlyną vykta "valdiškais reikalais", kaip kad pirmosios apklausos metu patvirtino ir N. Baltramiejus.

Dar didesnis konfūzas gavosi su Vokietijos generalinio konsulo O. Toepke seimelio nariui išduotu leidimu. Vizito tikslas ten buvo įvardintas juodu ant balto! Vokiečių diplomatai Kaune ir Berlyne bandė teisintis įvykusia "technine klaida". Bet tokiais paaiškinimais netikėta ne tik Kaune, bet ir Londone bei Paryžiuje.

Beje, tariamai suklydęs Vokietijos generalinis konsulas nesusilaukė jokių priekaištų iš Berlyno. Atvirkščiai, sužinojus apie Lietuvos ketinimą atimti egzekvatūrą iš O. Toepkės, Vokietijos URM mūru stojo už šį "nepriekaištingos reputacijos" diplomatą!

Šį kartą neleistina Vokietijos intervencija į Klaipėdos reikalus buvo akivaizdi kaip niekada anksčiau. O. Biotcherio vadovaujamos delegacijos dalyvavimo slaptose derybose Reicho sostinėje taip pat negalėta paneigti. Būtent šie du nauji, visuomenei visiškai netikėti, Klaipėdos problemos aspektai ir sudarė sprogusios bombos įspūdį ir Kaune, ir Klaipėdoje!

Kartu kilo didelis tarptautinis skandalas, o Centro ir Klaipėdos krašto autonominių valdžių santykiuose prasidėjo giliausia krizė.

- Ar šios krizės epicentre atsidūręs direktorijos pirmininkas O. Biotcheris bandė kaip nors palengvinti savo padėtį, rasti kokį tai modus vivendi su gubernatoriumi arba Kaunu?

- Anaiptol. Iki tol nuosaikus, radikalumu nepasižymėjęs direktorijos pirmininkas staiga santykiuose su gubernatoriumi ėmė rodyti nepalaužiamą valią! Toks ryškus pasikeitimas jo elgsenoje kelia tam tikrus klausimus ir net leidžia spėti, jog O. Biotcheris buvo įsitikinęs, jog už jo nugaros stovėjusios jėgos buvo pajėgios apginti jį konflikte su Lietuvos Vyriausybe.

- Remiantis Statutu gubernatoriui nebuvo lengva pašalinti jį iš direktorijos pirmininko posto?

- Visiškai teisingai, tam buvo reikalingas seimelio pritarimas. O jį gauti A. Merkys neturėjo jokios vilties. Seimelio poziciją iškalbingai liudijo interpeliacijos O. Biotcheriui svarstymas seimelyje 1932 m. sausio 26 d.

"Tie ponai mano, kad pagrasinus direktorijos paleidimu mums širdys sustos. Tie žmonės lai neužmiršta, kad iš išdykusių vaikų žaislai atimami" - pastebėjo įtakingas seimelio narys James Gubba posėdžio išvakarėse.

Jis, kaip ir dauguma seimelio narių, buvo įsitikinę, jog Lietuvos Vyriausybė, žinodama apie neigiamą valstybių signatarių nusistatymą šiuo klausimu ir bijodama atsakomųjų Berlyno sankcijų nesiryš drastiškai akcijai nei prieš direktorijos pirmininką nei juo labiau prieš Vokietijos generalinį konsulą Klaipėdoje.

Netrukus paaiškėjo, jog šį kartą jie visi skaudžiai apsiriko. Tiek Kaunas, tiek ir gubernatorius šią partiją žaidė kaip iš natų: Londone, Paryžiuje ir Romoje buvo demonstruojamas Lietuvos Vyriausybės nuosaikumas, esą, jei tik O. Biotcheris sutiktų atsistatydinti, nauju direktorijos pirmininku A. Merkys paskirtų seimelio daugumai priimtiną asmenį ir konfliktas būtų išsemtas; Berlyne Lietuvos pasiuntinys Jurgis Šaulys įteikė net kelias griežtas protesto notas, kaltinančias Vokietijos diplomatus ir net Reicho ministerijų atstovus neleistinu kišimusi į Klaipėdos krašto reikalus; Maskvoje ieškota užtarimo prieš Berlyną; Klaipėdoje, norint diskredituoti autonomines valdžios įstaigas (seimelį ir direktoriją), remtasi Centro valdžiai lojaliais asmenimis, visų pirma šauliais, taip pat tarnautojais ir net bedarbiais.

Ši nuosaiki ir protinga politika davė rezultatą, kurio ir tikėtasi. Pavyzsžiui, priremtas prie sienos D. Zauniaus argumentų, Didžiosios Britanijos pasiuntinys Baltijos valstybėms, kad ir ilgai dvejojęs, nebeprieštaravo, kad O. Biotcheris būtų pašalintas iš direktorijos pirmininko posto. Tik prašė jokiu būdu neversti "po velnių" visos direktorijos.

Per savo ambasadorių Berlyne britai net bandė įtikinti vokiečius, jog savanoriškas O. Biotcherio atsistatydinimas atitinka visų pusių, taip pat ir Reicho, interesus.

Tačiau visos šios pastangos buvo perniek. Vokietija ir jos šalininkai Klaipėdos krašte buvo tvirtai įsitikinę, jog Lietuva kapituliuos ir be gražių gestų iš jos oponentų pusės.

- Eskalacija tapo neišvengiama?

- Po nepavykusios interpeliacijos, įvykių epicentras laikinai persikėlė į Ženevą, kur Tautų Sąjungos sesijos užkulisiuose D. Zaunius dar bandė rasti kompromisinį sprendimą, žinoma, tenkinantį ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos Vyriausybę.

Dvi savaites trukusios konsultacijos su valstybių signatarių ir Vokietijos diplomatais, deja, baigėsi be rezultatų. Vasario 5 d. grįžęs iš Ženevos D. Zaunius ilgai svarstė susidariusią padėtį su gubernatoriumi A. Merkiu. Iš karto po to įvyko Ministrų kabineto posėdis, po kurio prasidėjo įvykių pasiutpolkė.

Tik grįžęs į Klaipėdą, gubernatorius raštu pareikalavo O. Biotcherio atsistatydinimo. Direktorijos pirmininkui atsisakius paklusti tokiam ultimatyviam reikalavimui, jis buvo areštuotas ir dviem dienoms internuotas Klaipėdos įgulos kareivinėse.

Tą pačią dieną iš pareigų atleisti ir kiti du direktorijos nariai. Vienas jų, J. Puodžius, internuotas savo paties ūkyje, kitas, O. Žygaudas, jėga išvarytas iš direktorijos pastato. Laikinai eiti direktorijos pirmininko pareigas buvo pavesta gubernatoriaus pasitikėjimą turėjusiam Jonui Tolišiui.

Nenuostabu, jog po tokių įvykių Vokietijos spauda ėmė plyšauti apie Klaipėdoje įvykdytą pučą! Valstybės signatarės, nors joms tokia įvykių raida ir nebuvo labai didele staigmena, taip pat pasmerkė Lietuvos Vyriausybės veiksmus.

Klaipėdoje visi tik ir kalbėjo apie "revoliuciją".

Tokiu svarbiu momentu staiga nustojo veikti Vokietijos generalinio konsulato telefonai. Juos apdairiai atjungė Lietuvos saugumo pareigūnai. Tuo metu kareivinėse internuotas O. Biotcheris rašė laišką ... Vokietijos generaliniam konsului O. Toepke, klausdamas, ar aplinkybėms taip susiklosčius jis turėtų atsistatydinti iš direktorijos pirmininko pareigų?

Šį laišką, liudijusį apie tai kur buvo priiminėjami sprendimai, adresatui turėjo perduoti jį aplankyti atvykęs sūnus. O. Biotcherio nelaimei šis laiškas pateko į Lietuvos saugumo policijos rankas ir netrukus pateko į laikraščius.

Įtampai pasiekus kulminacinį tašką, į kraštą įvesti papildomi Lietuvos kariuomenės daliniai, atvyko ir šarvuotas traukinys.

Beje, po dviejų dienų praleistų kareivinėse, O. Biotcheris buvo laikomas namų arešte.

- Ir kaip baigėsi ši krizė, koks tolimesnis Otto Biotcherio likimas?

- Krizė truko ilgai, iki 1932-ųjų rugpjūčio 11-ąją. Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo (NTTT) sprendimo.

O. Biotcherio "savanoriškas" atsistatydinimas buvo stipriai pavėluotas, tomis aplinkybėmis jo politinė karjera Klaipėdos krašte buvo baigta.

Be to, tuo metu jis jau sunkiai sirgo. Otto Biotcheris mirė Karaliaučiuje 1932 m. birželio 16 dieną, taip ir nesulaukęs nepaprastai jam svarbaus NTTT sprendimo. Beje, nors jis ir siūlėsi duoti parodymus parengiamuosiuose teismo posėdžiuose apie vizitą Berlyne, į Hagą pakviestas jis nebuvo.

NTTT sprendimas, žinoma, būtų jį didžiai nuvylęs - tarptautinis teismas patvirtino, jog tomis aplinkybėmis gubernatorius A. Merkys turėjo teisę atstatydinti O. Biotcherį iš direktorijos pirmininko pareigų.

Po O. Biotcherio mirties jo garbei Klaipėdoje buvo pavadinta gatvė (prailginta Liepų gatvės dalis).

A. Merkiui beliko guostis, jog visi trys direktorijos nariai mokėjo abi oficialias krašto kalbas. Bet tai buvo menka paguoda.

Bus daugiau