Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Bernardas Aleknavičius įsitikinęs, kad Vakarų sąjunga savo leidžiamu dienraščiu "Vakarai" stiprino krašto ryšius su kitais regionais ir stengėsi atremti vokiškųjų nacių provokacijas prieš Lietuvą.
Ši viena stipriausių organizacijų turėjo savo skyrius visoje Lietuvoje, o jos nariai buvo visuomenei gerai žinomi veikėjai: Vaclovas Sidzikauskas, Paulius Slavėnas, Kazys Binkis, Povilas Pakarklis, Kazys Pakštas, Vincas Vileišis, Antanas Salys, Pranas Skardžius ir daug kitų.
Lietuvių moksleivių draugija
- Nesėdėjo rankas sudėjęs ir Klaipėdos krašto jaunimas. Be gerai žinomos Vydūno įkurtos "Santaros", kuri savo skyrius turėjo stambesnėse krašto gyvenvietėse, kūrėsi ir naujos organizacijos, - pasakoja B. Aleknavičius. - Klaipėdos ir Pagėgių lietuviškų gimnazijų kapelionas kunigas Pranas Bajerčius (1893-1967) rūpinosi krašto katalikiškuoju jaunimu ir jo auklėjimu Tėvynės meilės dvasia. Jis įkūrė "Neringos" draugiją, kuri turėjo savo dramos būrelį, bibliotekėlę. Pasak pašnekovo, tuo pačiu metu, 1928-aisiais, Klaipėdoje Adomas Brakas prie lietuvių gimnazijos subūrė lietuvių moksleivių "Aušros" draugiją. Jos tikslai - geriau pažinti kraštą, keliaujant po Didžiąją ir Mažąją Lietuvą, rinkti kraštotyros medžiagą. - Apie 20 narių draugija labai susidomėjo gimnazistai Ansas Purvinas, Martynas Klimkaitis, - tęsia B. Aleknavičius. - Jurgis Reisgys, mokytojų seminarijos moksleiviai Jurgis Jaudžemis, Jonas Kalvis ir kiti. "Aušros" draugijos susirinkimai vykdavo gimnazijos patalpose. Pasak Mažosios Lietuvos tyrinėtojo, kad pagerintų finansinę padėtį, draugija įsteigė savo kooperatyvą. Nuo 1932 iki 1934 metų jame buvo prekiaujama sąsiuviniais, pieštukais ir kitomis moksleiviams reikalingomis priemonėmis. "Aušra" palaikė ryšius su Švėkšnos gimnazija, rengė bendras ekskursijas po Kuršių neriją.
Ir šventieji suklumpa...
Aktyvus "Aušros" draugijos narys buvo Jurgis Reisgys. 1991 m. lapkričio 21 d. laiške savo bičiuliui Hansui Janužiui, gyvenusiam Jungtinėse Valstijose, J. Reisgys rašė:
Didelę dalį Lietuvos esu apkeliavęs dviračiu. Prisimenu tą įspūdį, kai aš su mokytoju Jonu Kalviu akmenimis grįstu keliu įvažiavome į V. Krėvės senąją Liškiavą, ant stataus Nemuno kranto, o kitoje Nemuno pusėje plati lyguma - lenkų okupuotas Vilniaus kraštas. Buvo pietų metas ir pats vidurvasaris. Kitoje Nemuno pusėje moterys melžė karves ir tarpusavy lietuviškai šnekėjo.
Arba kitoje savo vienišoje kelionėje, kada sekmadienį, tik po pietų išalkęs ir ištroškęs atvykau į ežerų ir miškų apsuptą Molėtų miestelį, kur prie Siesarties ežero pastatyti nauji Šaulių namai, ir juose prie baro ant aukštų krėslų atradau visą miestelio "grietinėlę" alaus bokalus bekilnojančius. Valsčiaus sekretorius tuoj prisistatė ir kvietė prie baro, o aš norėjau tik valgyti ir atsigerti, ir tame ežere pasiirstyti, nes prie pat namų buvo kelios valtys ir jose jaunimas.
Bet ar gali žmogus atsisakyti nuoširdaus kvietimo ir poilsio? Taip bešvęsdamas su vietiniais, per daug užpyliau to ugninio vandens.
Kojos linko ir atsisakė pedalus minti. Bet vėl atsirado kitas kvietimas iš vidurinės mokyklos mokytojo pasilikti pas jį per naktį, būsianti jam kompanija, nes jo žmona išvykusi į tėviškę atostogoms.
Taip bešvenčiant pusdienis ir nuėjo niekais. Ir vėl tiesa, kad po galingų pagundų ir patys šventieji suklumpa...
Tai, ko gero, Jurgiui Reisgiui buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai kojos linko ir atsisakė dviračio pedalus minti.
Liaudies menas - šventenybė
Į klausimą, kokios būdavo "Aušros" draugijos kelionės, B. Aleknavičius pirmiausia pabrėžė, kad pavienių narių ir organizuotos draugijos kelionės buvo labai prasmingos.
Jos suartino Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos jaunimą, padėjo suprasti vieniems kitus. O jų tėvams ir seneliams vergauti tiek carui, tiek kaizeriui nebuvo lengva.
- Kaip keitėsi mažlietuvių jaunuolių ir merginų požiūris į lietuviškas dainas, šokius?
- Tai, ką dvasiškiai laikė Dievo papiktinimu, aušrininkams tapo šventenybe. Į lietuvių liaudies dainas jie žvelgė kaip į dvasios atgaivą. Ne vienas ilgainiui tapo aktyviu tautosakos rinkėju. Užrašinėjant tautosaką būta ir apgailestavimų, kad ji jau taip sunykusi. O ir priežastis buvo aiški: tai dešimtmečių "surinkimininkų - Dievo vaikų" - negailestingos kovos su tautos kūryba vaisiai.
Darbas nebuvo beprasmis
- Kaip atsirado leidinys "50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų"?
- "Aušros" moksleivių draugijos renkama tautosaka domėjosi ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Jonas Užpurvis. Dalį moksleivių surinktos smulkiosios tautosakos - patarlių, priežodžių, mįslių - jis perdavė Lietuvių tautos archyvui.
Ši medžiaga 1940-aisiais buvo panaudota leidinyje "Tautosakos darbai, septintajame tome. Kita "Aušros" moksleivių draugijos surinkta tautosaka 1939 metais pateko į mokytojų J. Bičkaus ir F. Tumoso parengtą leidinį "50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų".
O po 60 metų šį leidinį pakartotinai išleido "Ramonos" leidykla , pavadindama jį "Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai". Simboliška ir tai, kad antrosios laidos pratarmę parašė vienas aktyviausių "Aušros" moksleivių draugijos narių Jurgis Reisgys.
"Pratarmę jis užbaigia žodžiais: ...belieka tik džiaugtis, kad mano darbo dalis, 1939 metais mokytojo F. Tumoso, o 1999-aisiais leidyklos "Ramona" dėka vėl prisikelia gyvenimui."
Paskutinis "Santaros" vadovas
Kraštotyrininkas, tautodailininkas ir visuomenininkas J. Reisgys (1914-2003) mokėsi Stučių pradžios mokykloje, Klaipėdos spartesniojoje lietuvių gimnazijoje, Tauragės mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Kalėnuose, Šakiniuose, Kretingalėje, Dirvupiuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniuje, 1941-1944 m. Panevėžio berniukų gimnazijoje.
Rinko tautosaką. Iš savo senelio Jurgio Dėckio (1843-1943) ir kitų užrašė padavimų, kurių dalį 1936 m. išspausdino Vilkyškių mokytojas Fricas Tumosas. 1999 m. buvo išleista šios knygos II laida: "Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai".
J. Reisgys buvo paskutinis "Santaros" draugijos pirmininkas - iki 1939-ųjų.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vedė antrą kartą - Teresę Daukutę. Pirmoji Jurgio žmona Bronislova Tumėnaitė žuvo likus vos šešioms savaitėms iki karo pabaigos per amerikiečių lėktuvų antpuolį. Be mamos liko nė dvejų metukų neturinti dukrelė.
Vokietijoje, Erlangeno universitete, J. Reisgys studijavo geografiją ir geologiją. 1947 m. susilaukė sūnaus Rimanto. 1949 m. emigravo į Australiją, ten gimė dukra Jūratė. Kartu su žmona Terese įkūrė lietuvių savaitgalio mokyklą ir patys čia mokytojavo. Kaupė Mažosios Lietuvos archyvinę medžiagą, talkino Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjams.
Lietuvoje lankėsi 1995 m. su sūnumi Rimantu, tačiau tėviškės Jurgių kaime jau neberado: Reisgių sodyba Jurgiuose buvo sudeginta.
Jurgio ir Teresės Reisgių palaikai šeimos rūpesčiu buvo parvežti į tėvynę (perlaidoti Duokiškio klebonijoje).
Iš Jurgio Reisgio laiško
Kitame dar 1990 metais kovo 15-ąją Hansui Janužiui rašytame laiške Jurgis Reisgys pasakoja:
"Rodos, kad J933 m. į Klaipėdos kraštą vasaroti buvo atvykę studentai iš Didžiosios Lietuvos. Į Klaipėdos kraštą juos sukvietė Ansas Purvinas, kuris ir pats studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
"Aušros" draugija, kuriai tuomet vadovavo Jonas Kalvis, šiems studentams Šaulių namuose suorganizavo kuklias, bet labai prasmingas išleistuves.
Kas jam materialiai padėjo - nežinau. Jonas Kalvis toms išleistuvėms spaustuvėje išspausdino brošiūrėlę su seniausiomis Klaipėdos krašto dainomis. Išleistuvių metu visos tos dainos buvo sudainuotos, kad išleistuvininkai įsavintų melodiją.
Dainos buvo surinktos kelių aušriškių iš tuomet dar gyvų bobučių. Aš manau, jog tai buvo be galo reikšmingas ir konkretus darbas. Bet ar išliko bent viena šių knygelių?"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą