Mažosios Lietuvos Vėlinių valgiai ir gėrimai

Nuo gamtatikybės laikų išliko tikėjimas, kad vėlės sugrįžta į namus tamsų rudenį. Šiandien lietuviai lapkričio 1 ir 2 dienomis švenčia dvi šventes: lapkričio 1-ąją - katalikišką Visų Šventųjų pagerbimo šventę ir lapkričio 2-ąją - iki mūsų dienų išlikusias gamtatikiškas Vėlines - Mirusiųjų pagerbimo dieną.

Anksčiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimo apeigų akcentas buvo saldžiosios vaišės ir ugnies deginimas.

Yra išlikusių žinių, kad senovės lietuviai gamtatikiai iki krikščionybės išplitimo turėjo paprotį kapinėse kelti vaišes mirusiesiems. Jie kapinėse degindavo laužą (vienose kapinėse vieną laužą), kad vėlės lengviau rastų kelią, pokyliaudavo kelias dienas, valgydavo ir šokdavo, aukodavo gamtos ir vėlių dievams, ypač Perkūnui, kad pastiprintų vėles. Nuo XVII amžiaus bažnyčiai, ypač jėzuitams, persekiojant viešai atliekamas vėlėms skirtas apeigas, Vėlinės pradėtos švęsti namie.

Minėdami mirusiuosius, lietuviai artimųjų vėlėms kūrendavo pirtį (patys tą dieną į pirtį neidavo), o namuose ruošdavo saldžiąją puotą. Ant stalo dėdavo valgius, pagamintus tik iš po žeme subrendusių gėrybių ir iš burokėlių pagamintą girą (kraujo auka), padėdavo tiek kėdžių ar suolų, kiek pakviesdavo vėlių.

Po to valgius ir girą nunešdavo į kapines. Girą išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Valgiai būdavo gaminami iš rudens požemių derliaus: griežčių, ropių, burokėlių, kuriuos mūsų protėviai sarmatai augino 3 tūkstančius metų iki Kristaus.

Mūsų dienomis lietuviai šeimomis, su giminėmis lanko kapines, puošia jau iš anksto sutvarkytus savo artimųjų kapus gėlėmis, uždega žvakes ir meldžiasi.

Žvakučių deginimo paprotys gana yra naujas, po to kai kunigai uždraudė kapinėse deginti laužą, nors šis paprotys jau daug kur atgimsta.

Vieni tautotyrininkai, mažiau tyrę senovės lietuvių papročius, mėgina tikinti, kad per Vėlines Lietuvoje buvo paprotys pjauti aviną ir išdalinti jį varguoliams. Deja, tai žydų religijos reikalas.

Kiti tautotyrininkai tikina, kad Lietuvoje elgetoms duodavo lašinių, bandelių. Tokie aprašymai yra ištraukti iš frankų ir germanų tautinio paveldo, tačiau jie jokiu būdu nėra būdingi sarmatų (aisčių arba baltų, t,y. lietuvių, latvių, kuršių, prūsų, pamarėnų, natangų, sambių, mozūrų ir pan.) tautoms. Mūsų protėviai tą dieną nieko išskirtinio elgetoms negamindavo, nes elgetoms užtekdavo kapinėse palikto maisto...

Kitas dalykas yra nuo senų senovės gyvuoją įvairūs Vėlinių tikėjimai, prietarai.

Buvo tikima, kad šią dieną gimęs kūdikis suaugęs šermenyse regės vėles. Šiomis dienomis negalima nieko lopyti, nes ėriukai bus margaspalviai.

Buvo spėjami orai: jei medžiai tomis dienomis su lapais, tai kitais metais bus ligos; jei ledas, tai per Kalėdas drėgna, o per Jorinę žalia.

Senų senovėje, kai maistas būdavo gaminamas virš žarijų ugniakuruose mūsų proprotėviai pastebėjo, kad žemėje augusias daržoves lėtai kaitinant paviršius pasidaro blizgus ir daržovės tampa saldžios, įgauna išskirtinį skonį, kvapą ir spalvą.

Vėliau, atsiradus duonkepėms krosnims, žemėje augusios daržovės būdavo gabalais supjaustomos ir lėtai kaitinamos storadugniuose induose, tam, kad iš jų išsiskirtų cukrus, daržovės taptų saldžios ir malonaus skonio.

Svarbiausias dalykas būdavo tai, kad visi valgiai ir gėrimai būtų saldinti, kad tuo įtiktų savo protėviams, kurių vėlės galėtų gyvuosius saugoti nuo negandų...