Mažoji Lietuva: kruvinas „išvaduotojų“ pėdsakas

„Štai ji, prakeiktoji Vokietija!“ Toks užrašas pasitikdavo kiekvieną Raudonosios armijos kareivį ir karininką, žengiantį per Rytprūsių sieną. Dėl didesnio efekto prie šio užrašo būdavo prikalamas ir fanerinis smilius, rodantis į nekenčiamus Vakarus. Plakato autorystė priskiriama neprilygstamam propagandos meistrui, garsiam publicistui Iljai Erenburgui. Tam pačiam, kurio sukurto atsišaukimo žodžius mintinai mokėjo kone kiekvienas raudonarmietis.

„Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo šiol žodis „vokietis“ mums pats baisiausias prakeiksmas. Nuo šiol žodis „vokietis“ verčia šautuvą iššauti. Nekalbėkime. Nesipiktinkime. Žudykime. Neskaičiuok dienų. Neskaičiuok varstų. Skaičiuok tik viena: savo nužudytus vokiečius. Nužudyk vokietį! – to prašo senutė motina. Nužudyk vokietį! – to maldauja tavęs vaikas. Nužudyk vokietį! – šaukia gimtoji žemė. Neprašauk. Nepraleisk. Nužudyk!“

Šis 1942 metų liepos 24 dieną laikraštyje „Krasnaja zvezda“ paskelbtas atsišaukimas buvo sukurtas prieš Stalingrado mūšį ir turėjo įkvėpti karius ne tik gintis, bet ir pakeisti visą SSRS ir Vokietijos karo eigą. Dabar, kai Raudonoji armija pergalingai žygiavo į Vakarus, kai hitlerininkų daliniai be mūšių traukėsi į Vokietijos gilumą, o Rytų fronte juos triuškino Maskvos sąjungininkai britai ir amerikiečiai, šie žodžiai įgavo kitokią prasmę. Jie tapo indulgencija naikinti visus – ginkluotus ir beginklius. Leidimu žudyti, prievartauti, plėšti.

Juo labiau kad artėjančios pergalės nuojautos apimtų karių kraują kaitino vis naujos propagandinių šūkių dozės: „Žudykite, žudykite, juk nėra tarp jūsų tokio, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negyvi... Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai“, – sakoma atsišaukime, savo stiliumi ir turiniu niekuo nenusileidžiančiame nacių propagandos ministro Josepho Goebelso tekstams. Neilgai trukus tokie raginimai rado atgarsį ir oficialiose sovietų karinės vadovybės direktyvose.

„Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo – negailėkite nė vieno. (...) Nereikia iš Raudonosios armijos kareivių reikalauti, kad jie darytų malones. Jie dega neapykanta ir keršto troškimu. Iš fašistų krašto turi likti dykuma“, – sakoma Trečiojo Baltarusijos fronto vado Ivano Černiachovskio 1944 metų spalio 16 dienos įsakyme.

Remdamiesi šiuo įsakymu, kariuomenės padalinių vadai ne tik leido savo kariams nevaržomai siautėti užimtose teritorijose, bet ir aktyviai skatino pačius žemiausius jų instinktus.

„Prieš atakuojant vokiečių miestus sovietų karininkai ir politiniai darbuotojai davė mums instrukcijas, pagal kurias užimtuose miestuose mes galėjome plėšikauti, o su civiliais gyventojais elgtis savo nuožiūra. Moteris buvo leista prievartauti“, – tai tik vieno iš daugelio į vokiečių nelaisvę patekusių raudonarmiečių parodymai.

Žudynės be atrankos

Mažosios Lietuvos gyventojai su stalininių „išvaduotojų“ žiaurumu buvo susidūrę kiek anksčiau, nei prasidėjo Rytprūsių šturmas. 1944 metų spalio 9 dieną Šilutės-Klaipėdos plentu traukiančius pabėgėlius užklupo Pirmojo Pabaltijo fronto 159-oji Polocko tankų brigada. Civilių gyventojų vežimai netruko atsidurti po tankų vikšrais. Kiek tuomet žuvo niekuo dėtų žmonių, sunku pasakyti, bet brigados vadovybė ataskaitoje savo viršininkams gyrėsi per kelias dienas sunaikinusi per tūkstantį „priešų“.

Tačiau tai buvo tik siaubingos dramos prologas. Šiaip ar taip, Klaipėdos kraštu vadinamą Mažosios Lietuvos dalį sovietai laikė sava teritorija (perduoti ją sovietinei Lietuvai iš esmės buvo sutarta dar Teherano konferencijoje). Tuo tarpu Vokietijai priklausančių Rytprūsių gyventojai nė nenujautė, kad sovietams įžengus į jų žemę prasidės nuo viduramžių Europoje neregėtas košmaras.

Praėjus penkioms dienoms nuo Rytprūsių operacijos pradžios, spalio 21 dieną, į netoli Gumbinės (vėliau sovietų perkrikštytos Gusevu) esantį Nemerkiemio kaimą įsiveržę raudonarmiečiai surengė pirmąsias civilių skerdynes. Jie ne tik išniekino ir žiauriai nužudė 72 kaimo moteris, bet ir sušaudė penkiasdešimt šį klaikų nusikaltimą mačiusių prancūzų karo belaisvių. Norėdami atsikratyti liudytojų, sovietai nesigailėjo net savo sąjungininkų!

Vėliau, po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo sovietams trumpam atsitraukus, gydytojų komisija nustatys, kad išprievartautos buvo net 8–12 metų mergaitės ir 84-erių senutė. Pastarajai kareivišku kastuvėliu vėliau buvo nukirsta pusė galvos.

Raudonarmiečių ordoms slenkant į Vakarus, kruvinos orgijos įgaudavo vis platesnį mastą. Ypač po 1945-ųjų sausio, kai sovietų kariuomenė iš pietvakarių įžengė į tas Rytprūsių sritis, kurias Stalinas, sąjungininkams neprieštaraujant, priskyrė Lenkijai.

Kaip vėliau pasakojo gyvi išlikę liudytojai, sausio 29-osios rytą į Rudendorfo ūkį atėję trys sovietų kariai išsitraukė butelį degtinės ir pareikalavo, kad šeimininkas eitų su jais į kitą kambarį. Po kurio laiko ten pasigirdo šūvis. Sugrįžę į virtuvę kareiviai paleido automatų papliūpas į visus ten buvusius žmones. Nužudę tris moteris ir penkis vaikus, iš kurių jauniausiam buvo vos šeši mėnesiai, raudonarmiečiai puolė medžioti mėginančiuosius pasprukti. Sodybą supančiame rugių lauke nušovę tris moteris, kareiviai sugrįžo vidun ir pistoleto šūviais pribaigė du lovose gulinčius senyvo amžiaus nevaikštančius ligonius ir porą sužeistųjų. Po trijų dienų bendroje duobėje kaimynai palaidojo 14 niekuo dėtų aukų.

Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Ką jau kalbėti apie 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavusį Karaliaučių, kurį sovietų karinė vadovybė 6 dienoms buvo atidavusi savo kareivių ir karininkų savivalei.

Pasak amerikiečių istoriko Williamo Pierco, sovietų daliniai čia, kaip ir vėliau kituose miestuose, išdarinėjo tokius dalykus, kokių Europa nematė nuo mongolų antplūdžio viduramžiais. Visus vyrus jie tiesiog žudė, iškart, vietoje. Visos be išimties moterys buvo prievartaujamos. Besipriešinančioms perpjaudavo gerklę arba nušaudavo. Daugelį moterų ir mergaičių prievartaudavo tiek daug kartų, kad jos jau vien nuo to mirdavo.

Raudonųjų budelių piktadarybės kėlė šiurpą ne tik jų nusikaltimų aukoms, bet ir žmogiškumo nepraradusiems sovietų karininkams. Tuometis Raudonosios armijos artilerijos kapitonas, o vėliau – žinomas rašytojas, disidentas ir Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženicynas savo užrašuose įamžino tai, ką savo akimis matė nedideliame Naidenburgo miestelyje. „Hernigštrasė, 22 namas. Jis nesudegintas, tik išplėštas, ištuštintas. Prie sienos – prislopinta rauda: sužeista motina, vos gyva. Maža mergaitė ant čiužinio, mirusi. Kiek jų buvo ant šio čiužinio? Būrys, kuopa? Mergaitė, paversta moterimi, moteris, paversta lavonu... Motina maldauja: „Kary, nužudyk mane!“

Visa tai vyko tuo metu, kai jau minėtas I.Erenburgas, neseniai agitavęs nužudyti kiekvieną vokietį, veidmainiškai rašė: „Mūsų neapykanta – kilnus jausmas, jis reikalauja teismo, o ne susidorojimo. Raudonosios armijos karys – riteris... Jis žudo Hitlerio kareivius, bet neniekina vokiečių senučių. Jis ne budelis ir ne prievartautojas.“

Karo pabėgėlių lemtis

Ne geresnis likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie pamėgino ištrūkti iš pragaru tapusios žemės. Jie buvo šaudomi, kiti žuvo po tankų vikšrais, skendo ledinėje jūroje, likusieji gyvi patekdavo į specialias stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, o neretai – ir mirtis.

Viena didžiausių Karaliaučiaus krašte pabėgėlių tragedijų įvyko prie vokiečių Angerburgu vadinto Unguros miesto, kai rusų tankų kolona pastojo kelią didžiulei pabėgėlių vilkstinei. Visus, net ir sunkiausius ligonius sovietų kareiviai išmetė iš vežimų, kurie čia pat buvo nustumti nuo aukšto Ungurupės skardžio. Išplėšę bėglių mantą ir atėmę arklius, raudonarmiečiai visų akivaizdoje ėmė prievartauti moteris. Žvėriškai sudarkyti jų lavonai vėliau ilgai gulėjo pakelės grioviuose. Kitoje gyvenvietėje maždaug šimtas sovietų kareivių išprievartavo ir nužudė motiną bei tris jos dukteris, kurių vyriausiai buvo vos dvylika metų. Dar kitur Gėlupės (vok. – Goldapp) miestelio 16 pabėgėlių (15 moterų ir vienas senyvas vyriškis) buvo susodinti ratu ant žemės ir sušaudyti automatų papliūpomis. Visas žudynes lydėjo plėšimai – budeliai pasiimdavo visus aukų daiktus, net kojines ir batus.

Besigelbstintieji nuo mirties buvo žudomi ir kitais būdais – netoli minėto Gėlupės miestelio buvo surengta tyčinė dviejų pabėgėlių ešelonų katastrofa. 1945 metų žiemą suvaryti ant užšalusių Kuršių marių dešimtys tūkstančių taikių gyventojų buvo ne tik šaudomi, bet ir skandinami, sprogdinant marių ledą. Niekas dabar nesuskaičiuos ir tūkstančių Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos pabėgėlių, subombarduotų ir sušaudytų traukiantis per užšalusias Aistmares.

Ne ką geresnis likimas laukė mėginusiųjų pasitraukti jūra. Per visą Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto. Didžiausias iš jų – laineris „Wilhelmas Hustloffas“, apie jo tragediją verta pakalbėti atskirai.

Tą šaltą 1945 metų sausio 30-osios vakarą buvęs kruizinis laivas stovėjo Gdynės uoste. Taikos metu jis plukdydavo iki 1900 keleivių ir įgulos narių. Dabar lainerio keleivių sąraše buvo daugiau nei 6000 žmonių, tarp jų – evakuojami iš karo ligoninių sužeistieji, amputuotomis rankomis ir kojomis, ir nėščios moterys, kurioms viename iš denių buvo įrengtas gimdymo skyrius. „Hustloffui“ atsišvartavus nuo prieplaukos, jį apsupo daugybė laivelių su pabėgėliais, maldaujančiais paimti juos drauge. Gailėdama nelaimingųjų įgula paėmė į laivą dar 2000 keleivių, tarp jų buvo daug moterų su mažais vaikais. Niekas iš jų nenujautė, kad išsvajotas išsigelbėjimas tėra iliuzija.

Atviroje jūroje taikus laineris netruko tapti lengvu sovietų povandeninio laivo grobiu. Keli torpedų šūviai – ir „Wilhelmas Hustloffas“ ėmė skęsti. Laive kilo siaubingas sąmyšis. Dauguma jo keleivių neturėjo nė mažiausios galimybės išsigelbėti – sužeistųjų, ligonių ir senyvų žmonių laukė lėta kankinama mirtis. Kiti žmonės, sprogus torpedoms, liko įkalinti tarp automatiškai nusileidusių metalinių pertvarų. Jūreiviai šūviais mėgino sutramdyti panikos apimtą minią, besiveržiančią viršun iš žemutinių denių. Nepasisekė net ir tiems, kam pavyko patekti į gelbėjimo valtis – tą naktį buvo 18 laipsnių šalčio, jūroje plaukiojo ledai, tad dauguma nelaimingųjų mirtinai sušalo, taip ir nesulaukę paryčiais pasirodžiusių gelbėtojų.

Lainerio „Wilhelmas Hustloffas“ žūtis tapo didžiausia katastrofa visoje laivybos istorijoje. Ji pareikalavo 7 tūkst. aukų – keliskart daugiau nei per garsiąją „Titaniko“ tragediją. Išsigelbėti iš šio ledinio pragaro pavyko tik 949 žmonėms. Reikėtų pažymėti, kad pabėgėlių lainerį nuskandinusio sovietų povandeninio laivo kapitonui Aleksandrui Marinesko paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Rusijos valdomame Kaliningrade buvo pastatytas paminklas, įamžinantis jo „žygdarbį“ kovoje su moterimis, ligoniais ir vaikais.

Nugalėtojai neteisiami?

Nenupasakojami ir neaprašomi sovietinių „išvaduotojų“ žiaurumai buvo pateisinami ne vien tuo, kad „karas viską nurašys“ ar „nugalėtojai neteisiami“. Jie buvo paremti ir pačiu stalininiu „teisingumu“, privalančiu pagrįsti ir įteisinti bet kokį terorą. Net ir šiandien ne tik veteranai, bet ir daugybė jaunesniosios kartos rusų mėgina tokius sovietų veiksmus pateisinti vokiečių piktadarybėmis okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose. Tą puikiai iliustruoja kad ir tokie „Veteranu“ pasivadinusio komentatoriaus žodžiai viename iš gausybės Antrojo pasaulinio karo istorijai skirtų rusiškų interneto forumų. „Vokiečių frau ir freulein manė, kad tik jų tėveliai linksmai fotografuosis kartuvių fone... Baltaplaukiai bestijos norėjo linksmintis nebaudžiami. O sumokėti teko. Brangiai sumokėti. Ir kad ir koks žiaurus būtų atpildas – jis buvo teisingas“, – džiūgauja komentaro autorius, nė nesusimąstydamas, kad Rytprūsiuose nukankinti civiliai vokiečiai ir lietuvninkai neturėjo nieko bendra su Vokietijos Vermachto ir SS dalinių veiksmais Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Kita vertus, niekas nekalba apie tai, kad vokiečių piktadarybės Rytuose (žinoma, nekalbant apie Holokaustą) propagandos tikslais neretai buvo ne tik perdedamos – hitlerininkams buvo priskiriami ir nusikaltimai, kurių jie nepadarė. Čia vertėtų prisiminti kad ir Katynės miške NKVD nužudytų 22 tūkst. internuotų lenkų karininkų, dėl kurių mirties sovietai dešimtmečius kaltę vertė vokiečiams.

Mažai kas žino ir tai, kad 1941 metų lapkričio 17 dieną Stalinas pasirašė slaptą direktyvą Nr. 0428, kurioje specialioms diversinėms grupėms nurodoma persirengti vokiečių uniforma, pereiti fronto liniją ir žudyti savo taikius tėvynainius vokiečių okupuotose teritorijose. Be to, diversantai turėjo palikti bent kelis gyvus žudynių liudytojus, kad šie vėliau galėtų papasakoti, esą nusikaltimus įvykdė vokiečių kareiviai.

Pagaliau kuo čia dėtas kerštas vokiečiams, jei sovietų kareiviai panašiai (tik, žinoma, ne tokiu mastu) elgėsi ir 1944-ųjų rudenį „išvaduotoje“ Jugoslavijoje, kurios gyventojai šiurpo nuo brolių slavų kariaunos „žygdarbių“ – plėšimų ir prievartavimų.

Galiausiai Raudonosios armijos veiksmus neteisėtais pripažino ir nemažai sovietų bei rusų istorikų. Štai Maskvoje išleistoje „Didžiojo Tėvynės karo istorijoje“ rašoma: „Ne visi tarybiniai kariai suprato ir žinojo kaip elgtis Vokietijoje. Pirmomis mūšių Rytprūsiuose dienomis būta atskirų netinkamo elgesio faktų.“ Kad nuo šio „netinkamo“ elgesio žiauriai nukentėjo bent trečdalis milijono Mažosios Lietuvos gyventojų, šiame akademiniame leidinyje, žinoma, nutylima.

Verta pabrėžti ir tai, kad kai kurie dalyvavusieji Rytprūsių košmare savo ginklo draugų veiksmus vertina be jokių užuolankų. Štai ką jau mūsų laikais išleistoje knygoje „Saugoti amžinai“ rašo Rytprūsių operacijos dalyvis rašytojas Levas Kopelevas: „Kuo čia dėtas karas? Štai mano krepšyje vokiška knygelė „Rusų kariuomenė Rytų Prūsijoje“. Ten apie 1914 metų rugpjūtį. Rašė vokiečių istorikas – tarnautojas valdininkas, nacionalistas. Stengėsi suieškoti viską, ką galėjo rasti blogo apie rusus. Ir ką gi? Du išprievartavimo atvejai, nusikaltę kazokai sušaudyti. Keletas apiplėšimo, sumušimo atvejų, vienas ar du žmogžudysčių atvejai. Ir kiekvieną kartą rusų karininkai įsikišdavo, nutraukdavo, nubausdavo. Vokiečių autorius išvardija visas išpjautas vištas, visus sulaužytus vaismedžius, visus antausius. Kur tik gali, kalba apie nekultūringumą, barbariškumą, išgiria savo burmistrus, kurie neva gynė gyventojus... Šiandien skaityti visa tai baisu. Supranti, baisu ir gėda. Juk tai buvo carinė kariuomenė. O mes? Kiek kartų mes prastesni, bjauresni.“

Bet grįžkime nuo vertinimų prie faktų. Kaip knygoje „Armagedonas: mūšis dėl Vokietijos, 1944–1945 m.“ rašo žymus britų istorikas Maxas Hastingsas, sovietai brangiai sumokėjo už savo žiaurumus. Pasak jo, veiksmai Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose kariniu požiūriu buvo nebūtini. Puolant Berlyno kryptimi šią teritoriją tiesiog buvo galima apeiti, o prie jos „išvalymo“ sugrįžti vėliau. Tuo tarpu niekam nereikalinga pergalė Rytprūsiuose pareikalavo iš Raudonosios armijos 600 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų. Tai tik šiek tiek mažiau už bendrus britų ir amerikiečių nuostolius per visą Vakarų fronto kampaniją. Vėliau Raudonajai armijai teko mokėti dar kartą: matydami, kas nutiko Rytprūsiuose, vokiečių kariai suprato, kad sulaukti sovietų pergalės gyviems nėra jokios prasmės. Jiems nebeliko nieko kita, kaip tik kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Vien tik dėl to, kad Stalino ordos nugalėtiesiems nešė vien mirtį ir neįsivaizduojamas kančias, sovietai pakeliui į Berlyną patyrė milžiniškų nuostolių, teigia istorikas.

Vokietijos kapituliacija neatnešė Rytprūsių gyventojams palengvėjimo. Kaip knygoje „Šauksmas iš pragaro. Tragiškas Sudetų vokiečių likimas“ rašo istorikas Ingomaras Pustas, 1946–1949 metais, prižiūrint Raudonajai armijai ir pritariant sąjungininkams, iš Prūsijos buvo deportuota 2,3 mln. vokiečių. Rytprūsių dalyje, po Potsdamo konferencijos atiduotoje administruoti Rusijos Federacijai, baigiantis 1945-iesiems buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

1947-ųjų spalio 11 dieną, pažeisdama 1907 metų Hagos konvenciją, SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. atlaikiusių sovietų genocidą vietos gyventojų beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į komunistinę Rytų Vokietiją.

Iš viso pokarinėje Rytų Europoje už pamišusio fiurerio ir jo šutvės piktadarybes turėjo sumokėti 18 mln. vokiečių. Tiek jų buvo deportuota iš gimtųjų vietų Maskvos kontroliuojamose teritorijose – Dancige, Žemutinėje Silezijoje, Brandenburge, Pomeranijoje, Sudetuose, Vengrijoje, Jugoslavijoje ir Rumunijoje. 2,5 mln. tremtinių pakeliui į tremties vietas žuvo. Pergalės euforijos apimta Europa negirdėjo ir nenorėjo girdėti jų pagalbos šauksmo.