Kūčių ir Kalėdų stalo valgiai

Kūčios Lietuvoje

Jei jau norima surengti tradicines maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per Žiemos lygiadienį budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių Saulės ratą.

Mūsų protėviai maistą dievams aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant Žemės suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir mąstysena bei elgsena atnašautų Perkūnui.

Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina Žemę, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia Žmogui.

Saulės ratas

Mūsų protėviai net ugniai aukodavo ne maistą, o malkas su šlakeliu drevių medaus. Net per Kūčias, kūtavodami (išsaugodami), gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo (pamaitindavo), o nakčiai žarijas kūtavodavo pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų.

Mūsų protėviai kelis tūkstančius metų net iki tol, kolei atsirado slavai, rusai bei dalis aisčių suslavėjo ir patapo baltarusais, ugnį arba Gabiją mokėjo kūtavoti (išsaugoti), gerbti ir garbinti.

Ant Kūčių (kūtavonių) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip ugnimi apdorotų valgių, o Dievui atnašaudavo žemės suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, taip pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius.

Kūčių stalas po advento, kai žmonės pasninkavimu, nevalgymu valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus, o ne apsirijėliškas - gurmaniškas, - dievams atnašaujamų valgių reikėdavo tik paragauti.

Ir jų būdavo tik devyni - sulig Elniu devynragiu Saulę parnešančiu - Saulės simboliu.

Kūčių, virsmo, stalas senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo.

Todėl ant Kūčių stalo negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių, gal net ir su šlakeliu dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejaus.

Gerti ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo virsmo vandeniu - sveikatinančiu, gydomuoju.

Suprantama, ant Kūčių stalo jokiu būdu nebūdavo valgių iš bulvių, valgių su majonezu, kečupu, pomidorų padažu. Jokių pyragų ar bandelių, blynų, blynelių ir sklindžių.

Įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtatikiškas tradicijas ir pataikaujant savo ėdrumui, pilvui.

Vėlesniais laikais (XVIII amžiaus pabaigoje) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Atsiradus papročiui puošti eglutes, ant jų kabindavo raudonus obuolius, rojaus obuoliukus, folijoje suvyniotus riešutus, savo kūrybos šiaudinius žaisliukus, įvairius karpinius, girliandas. Smetonos laikais net atokių vienkiemių Kalėdų eglutės žėrėdavo blizgiais stikliniais žaisliukais.

Bet pats ryškiausias, pats nuostabiausias, nepakartojamas ir visus metus pasiliekantis dalykas yra Kūčių ir Kalėdų aromatas.

Tai ne tik eglutės ir degančių žvakučių kvapai, bet svarbiausias, tik šių vienintelių švenčių dvelksmas - šventų Kalėdų meduolio ir arbatos, kai kam ir mandarinų aromatas.

Net sunkiausiais rusų komunistinės okupacijos metais Lietuvoje nebūdavo namų, kur nebūdavo kepamas Kalėdinis meduolis, nuo kurio kvapo miestuose pakvipdavo ne tik kiekvieno butas, bet ir laiptinės, namai.

Mažų miestelų, esant ramesniam orui, ištisos gatvės dvelkdavo ypač viliojančiu šventiniu gvazdikėlių, kardamono, muskato riešutų, cinamono ir medaus aromatu. Nebuvo Lietuvoje šeimos, kurios šeimininkė neturėtų savo, tik jai vienai žinomo ir griežtai saugomo kalėdinio meduolio recepto.

Lietuviški meduoliai turėjo savo išskirtinį gamybos būdą, nes nuo gilios senovės jie būdavo kepami iš ruginės tešlos, o prie tradicinių prieskonių aitrumo, gal ir šventiniam charakteriui suteikti lietuvaitės dar pridėdavo kvapiųjų pipirų, nuo viduramžių vadinamų Jamaikos pipirais.

Vaikams tai būdavo švenčių šventė, nes kur tik ateidavo, ten būdavo vaišinami meduoliais su Kalėdų arbata.

Tų meduolių kartais prisinešdavo pilnas kišenes ir dėdavosi atsargai, - geri meduoliai išsilaikydavo net iki kitų Kalėdų, tad dažnai juos kabindavo ant eglučių. O jas nurengus, gardžiai krimsdavo...

O kokia fantastiška būdavo Kalėdų arbata! Ypač gerai ją mokėdavo paruošti klebonų gaspadinės. Tad nieko stebėtino, kad visas kalėdinis vaikų siautulys, pasivažinėjimai rogutėmis, sniego senių ritinimas, pasimėtymai sniego gniūžtėmis vykdavo prie klebonijų.

Kai tik kam pašaldavo rankos ar kojos, pradėdavo varvėti nosis, bėgdavo pas klebono gaspadinę, kuri tuoj įpildavo kalėdinės arbatos su cinamonu, gvazdikėliu, kardamonu ir būtinai su medumi. Išgėrus puoduką Kalėdų arbatos nebūdavo baisūs jokie peršalimai, slogos ar kitokios kvarabos, o jau energijos užtekdavo tai iki valiai...

Senoviškiausia kūčia

Nuo senų senovės ant Kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė, atsiradusi nuo žodžio kūtavoti, tai yra saugoti, globoti), ruošiama iš mirkytų grūdų (senų senovėje - avižų) arba žirnių, pasaldintų medumi, pagardintų aguonomis bei riešutais ir skirta į puotą pakviestoms protėvių vėlėms pavaišinti.

Kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais (XIX amžiuje) kūčia buvo ruošiama iš virtos grucės (perlinių kruopų).

Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė - 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje.

Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria "su kūčiomis, su grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno".

Tai paliudija ir M. Pretorijus: "Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto grūdų ir žirnių, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o grįžę namo atiduoda žąsims ir vištoms."

Grūdai ir žirniai - labai svarbi kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos - tai bažnytinė šventė, o Kūčios - namų šventė, tiksliau, net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra kūčia.

Kūčios ruošimo receptas

Stiklinę avižų, rugių, kviečių ar miežių grūdų arba Lietuvoje augintų senųjų margųjų (pilkųjų) žirnių nuplauti ir pamerkti kelioms paroms, kasdien keičiant vandenį.

Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo. 100 g aguonų nuplikyti, 2 kartus permalti mėsmale (anksčiau būdavo sutrinamos piestoje). Trintas aguonas išmaišyti su 100 g medaus, 100 g kapotų riešutų.

Ant išmirkytų grūdų aguonų trintinį užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėję grūdai sukietėja ir tampa neskanūs.